MANO METAI SU KNYGOMIS

Nepaisant visų pasižadėjimų metų pradžioje nuolat pildyti knygų dienoraštį, na niekaip nepavyko to įgyvendinti (kaip dalies ir kitų metų pradžioje duotų sau pažadų, kai kurių net užrašytų ant popieriaus, nes sakoma, kad taip veiksmingiau…:)). Tačiau pavyko kita – bent truputį aprašyti perskaitytą knygą stebuklingoje programėlėje Goodreads. O tai jau leidžia ne tik pasidžiaugti metiniu pasiekimu (perskaičiau visas, metų pradžioje suplanuotas, knygas), ne tik sužinoti, kuri knyga buvo ilgiausia, o kuri trumpiausia, kurią geriausiai įvertinau ir pan., bet taip pat prisiminti…, apie ką buvo tos mano perskaitytos knygos ir ką aš apie jas tuomet galvojau ir patiko jos man, ar visiškai nepatiko (turiu tokią savybę visgi perskaityti knygą iki pabaigos, nepaisant to, ar ji mane “kabina“, ar ne). Todėl metų pabaigoje (likus kelioms dienoms iki visiškos pabaigos) turiu galimybę trumpai apžvelgti visas mano per šiuos metus vartytas ir skaitytas istorijas.

Taigi, per 2017 m. iš viso perverčiau 15 246 puslapius (45 knygų). Jeigu reikėtų išvesti vidurkį, tai mano per metus perskaityta knyga turėtų turėti apie 339 puslapius. Neblogai:)

liudmila ulickajaPati trumpiausia istorija, į kurią buvau pasinėrusi, tai Liudmilos Ulickajos “Sonečka“ (144 psl.). Nors, kaip dažnai būna, puslapius skaičius tikrai neleidžia teigti, kad ši istorija buvo prastesnė nei tos, kurios dažnai netelpa, net į tūkstančius lapų. Mano mintys, perskaičius šią istoriją “Neįtikėtinas paprasto gyvenimo stebuklas. Kaip visuomet nutinkantis ir ištinkantis daugelį šalia mus esančių, bet mums nepažinus. Užburiantis savo paprastumu ir natūralumu.“

Na, o ilgiausia puslapių skaičiumi, bet ne pačia istorija, kurios negali paleisti tol, kol nesbo_troskulys_aplankas.inddpačioje pabaigoje neužverti paskutinio puslapio, Jo Nesbo “Troškulys“ (tiesa, daugelis Jo Nesbo gerbėjų turbūt neprieštarautų, jeigu autorius rašytų ir ilgesnes knygas), “net“ 576 puslapiai. Ilgai lauktas paskutinis jo romanas tikrai nereikalauja atskirų aprašymų, nes yra kaip visuomet “nepakartojamas ir nenuspėjamas, kaip visuomet paprastai nepaprastas ir elementariai sudėtingas.“ Žinoma…ir Haris Hiūlė. Kaip bebūtų keista, šioje istorijos figūruoja ir Lietuva, nors ne iš pačios geriausios pusės: Mykolo Riomerio universitetas ir Stumbro “Trejos devynerios“ (autorius turėjo gerai susipažinti su šiuo Lietuvos tautinio kulinarinio paveldo pavyzdžiu). Nors, bloga žinia taip pat yra žinia (atsižvelgiant į tai, kiek Jo Nesbo gerbėjų yra visame pasaulyje).

STEBUKLASPati populiariausia knyga, kurią atsiverčiau 2017- aisiais, buvo R. J. Palacio“Stebuklas“ (ją perskaitė 471 732 skaitytojai, kurie naudojasi Goodreads programėle). Tiesiog akis užkliuvo už filmo anonso, kurį peržiūrėjus (kol kas tik anonsą), nusprendžiau, kad visgi visų pirma norėčiau perskaityti knygą. Nors, pamačius filmo pristatymą Ogio tėvų kitaip kaip Julios Roberts ir Owen Wilson negalėjau įsivaizduoti skaitydama šią nuostabią “stebuklingą istoriją apie kasdienius stebuklus: buvimą šiek tiek geresniu nei reikia, drąsą, ištikimybę ir draugystę, stiprybę ginti savo pasirinkimus ir gebėjimą mylėti bei pastebėti tuos, kurie yra šalia mūsų.“ Labai šilta ir paprasta istorija apie nepaprastus žmonių gyvenimus ir buvimą drauge. Tiesa, iki šiol bijau žiūrėti šį filmą, kad niekur nedingtų stebuklas, kuris ištiko mane verčiant šios istorijos puslapius. Patikėkite, perskaičius ši istoriją, kitaip pradedi žvelgti į šalia tavęs esančius pačius artimiausius ir mylimiausius.

Mažiausiai skaitytojų (6) dėmesio sulaukė mano perskaitytas T. Kavaliausko romanasORIGINALAS “Originalas“, kuri suintrigavo savo siužetu ir tuo, kad į šią istoriją įtrauktas muziejus ir jame dirbantys žmonės. Negaliu pasakyti, kad likau sužavėta stiliumi, nes “literatūrine prasme kūrinys silpnokas ir sunkokai panešėja į detektyvą.“ Tai tiesiog lengvas, paprastas ir ties banalumo riba balansuojantis kūrinys, kurį perskaičius galbūt būtų galima pasidomėti, kad yra tas Dogas Bankovas, galbūt perskaityti Henrio Parlando romaną “Sudužo“, galbūt pažiūrėti Ryčio Zemkausko dokumentinį siužetą “Niekam nežinomas menininkas“ (aš ir pasidomėjau, ir peržiūrėjau – tiesa, neskaičiau). Ko man tiesiog pritrūko šioje istorijoje – tai pagrindinės minties ir ašies, kuri mano manymu, turėjo būti “Net jei ir vardas pasikeičia, kūrinio vertė vis tiek lieka ta pati“. Sugauti ją ir ant jos konstruoti visą istoriją, mani manymu, autoriui nelabai pavyko. “Paviršinis braidymas siužete, neįtikėtini jo posūkiai ir viražai su visiškai neįtikėtinais veikėjų tipažais pačią istorijos esmę “paslepia“. Vienintelis istorijos privalumas – istorija, susijusi su realiai vykusiais įvykiais, su realiais asmenimis, su realiomis įstaigomis (muziejumi).

Knygos, kurios man buvo netikėtumas ir metų atradimas:

  1. Mindaugo Kvietkausko “Uosto fuga“, kurią skaičiau mėgaudamasi kiekviena eilute, kiekvienu žodžiu, kiekviena akimirka ir po daugeliu teksto dalių galėčiau nors ir dabar pasirašyti. Teksto malonumas, minties srovenimas ir dar ilgai liekantis įspūdis apie ką tik patirtą ilgai lauktą susitikimą su puikiu kūrėju, leidžia tikėti, kad galbūt ateityje pasaulį išvys ir daugiau autoriaus tekstų, kurie leis patirti tą atradimo džiaugsmą verčiant kiekvieną puslapį. Skaitinys nėra lengvas, bet skaitymo malonumas garantuotas.
  2. Hallgrimur Helgason “1000 laipsnių moteris“ – knyga, kuri pradėjo 2017-uosius ir skaityta “iš antro karto“. Kaip dažnai pasitaiko, skaitytojo pasaulyje egzistuoja tokia 1000-moteristaisyklė “ne vietoje ir ne laiku į rankas patekusios knygos“, kuri reiškia, kad net ir pats geriausias ir kritikų labiausiai liaupsinamas kūrinys gali visiškai netikti ir nepatikti. Taip nutiko ir su šia istorija, kuri, jeigu ne skaitymo festivalis “Vilniaus lapai“ ir jo metu vykęs susitikimas su autoriumi, tikriausiai iki šiolei gulėtų lentynoje ir lauktų geresnių dienų. Nuo jos prasidėjo mano susižavėjimas (kol kas apsiribojantis tik dviem islandų rašytojų romanais bei pokalbiu prie vyno su islandais apie jų meilę knygoms ir rašytojams) islandų literatūra, nes istorija apie “meilę matuojamą laipsniais, o ne minutėmis ir žmonių akyse regimus tautos griuvėsius“ įkvepia keliauti į tą paslaptingą geizerių ir trolių šalį, kurios gyventojai vienas kitam per kiekvienas Kalėdas dovanoja knygas.
  3. Dovydo Pancerovo “Kiborgų žemė“ buvo ta unikali galimybė pažvelgti į Ukrainos ir jos žmonių gyvenimą per kovos už laisvę prizmę. Knyga labai panaši į Svetlanos Aleksijevič polifoninę literatūrą, už kurią autorei buvo skirta Nobelio literatūros premija, tačiau turinti ir savo unikalumą – viskas, kas joje suguldyta, patirta, išgyventa, pamatyta ir papasakota paties autoriaus. O mes taip galėtume?
  4. Jessie Burton “Miniatiūristas“ – puikus pasakojimas, ir ne tik tiems, kurie domisi MINIATIURISTASNyderlandų istorija ir kultūra, bet ir tiems, kurie pasiilgę nuoširdaus, subtilaus ir emociškai sodraus siužeto.“ Nepaisant to, kad lyg ir būtų galima tikėtis monotoniško  pasakojimo, turint omenyje, kad veiksmas vyksta XVII a. Amsterdame, kur drėgmė ir žvarba yra nuolatiniai gyvenimo palydovai, tačiau papasakota gyvenimo, meilės, nepriklausomybės ir laisvės istorija primena, jog ir tuomet mylėjo, tikėjo, kovojo ir kasdien darė savo pasirinkimus. Vienintelis klausimas, kuris iškilo – kodėl lietuviškame romano pavadinime yra naudojama vyriška giminė, kuomet istorijoje tai yra moteris? Galbūt todėl, kad tai laikais moterys negalėjo mokytis amato ir juo užsiimti, todėl buvo priverstos slėptis po svetimais vardais? Ar tiesiog vertėjo klaida?
  5. Jessie Burton  “Mūza“ – viena iš stipriausių skaitytų šiais metais, antra tos pačios autorės knyga, nors atvertus pirmus jos puslapius, taip visiškai neatrodė. MUZAPasakojimas, kuris “tarsi įgauna pagreitį kas puslapį tapdamas emociškai paveikesnis, tokiu būdu tarsi “priaugdamas“ svorio ir nešdamas paskui save į galutinę paslapties skraiste dengiamo gyvenimo atomazgą, kuri negali sakyti, kad visiškai netikėta, bet labai paveiki kitas prasme – pasirinkimo esmės prasme.“ Ar žinodamas apie neteisybę, visgi saugotum paslaptį? Ar galima saugoti paslaptį, jeigu nuo to kenčia kiti? Ar dėl įkvėpimo ir gebėjimo kurti galima manipuliuoti kitais? Ar visa tai vadinama meile? Tačiau, nepaisant šiek tiek juokingų redakcinių klaidų, kuomet rašytojas pavadinamas romaniste, tai knyga, “kuri parašyta subtiliai ir jautriai, daugiasluoksnis pasakojimas, kuriame kiekvienas atras savo istoriją, savo įkvėpimą, knyga, kurią būtina atsiversti.“ Galbūt mes visi esame kieno nors mūzos (klaidinga manyti, kad tai tik moterų privilegija:).
  6. Antoni Libera “Madame“ tapo šių metų mano asmeniniu Lenkijos literatūros atradimu. Seniai buvau skaičiusi tokį įtraukiantį intelektualų romaną, po kurio kyla noras pradėti mokytis prancūzų kalbos ir knygynuose nevalingai pradedi dairytis lenkų autorių kūrinių. Tai “intelektualus žaidimas siekiant ranka paliesti Šiaurinę žvaigždę“.
  7. Jennifer Ryan “Čilberio moterų choras“ – viena tų knygų, kurios nejučia įtraukia ir paskui ilgokai nepalieka ramybėje. Ir tas netikėtumo jausmas, kuomet tarsi nejauti ribos, kai viskas tampa ne tai, kad įdomu, bet labai artima, tiesiog užklumpa ir tiek. Tiesa, tiems, kam nepatinka Tėvas Braunas, Midsomerio žmogžudystės, Dautono CHORASabatija ir galų gale pati Agatha Christie, sunkiai suvoks šios knygos “šarmą“ ir jėgą. Ne, tai ne detektyvas ir ne šeimos saga, tai istorija, kuri per keleto mažo kaimelio moterų gyvenimus atskleidžia mūsų visų pasirinkimo galimybes. “Kasdienis, įprastas ramaus Anglijos kaimelio su visomis šios mažos bendruomenės ir net visuomenės ypatybėmis, subtilybėmis bei keistenybėmis, aiškia klasine ir socialine sistema, taisyklėmis ir įpročiais staiga per vieną vasarą pasikeičia. Ir tik dėka moterų, kurios turėjo išmokti būti drąsios, stiprios, savarankiškos ir nepriklausomos.“  Nepaprasta istorija apie paprastų moterų gyvenimus, kuomet tai, ką tu manei esant tik gražiu fasadu, staiga suskeldėja ir gali atverti netikėtą dvasinę jėgą, ką manei esant padoriu, išleidžia į laisvę viduje tūnantį žvėrį, o kurio niekada nepastebėdavai, tampa ašimi, apie kurią sukasi gyvenimas. Ne tik dainos prikelia žmonių širdis ir gyvenimus.Kent_Geriejizmones.indd
  8. Hannah Kent “Gerieji žmonės“ tai, kas stipru, paveiku, gilu ir jaudina, tai būtų ties žodžiai, kuriais būtų galima apibūdinti šią istoriją, tačiau tuo pačiu nepasakyti nieko. Tai istorija “kuri yra apčiuopiama, tiesiog fiziškai jaučiama ir išgyvenama.“ Kas, tenka pripažinti, tačiau retokai nutinka literatūriniame pasaulyje. Istorija apie paprastų žmonių iš pirmo žvilgsnio paprastą  gyvenimą XIX a. Airijoje, kurią skaitant tiesiog jauti tą tamsumą, atšiaurumą ir klampumą atmieštą neviltimi ir aklu fatalizmu. “Tiesiog matai tą fizinę ir emocinę atskirtį, tuos desperatiškus bandymus pakeisti savo gyvenimo rėžį, kuris driekiasi per neišbrendamus viržynus ir dar klampesnę savi prietaringumu ir tamsumu vietos bendruomenę.“
  9. Sarah Pinbourough “Ydingas ratas“ – savotiškas, kiek neįprastas trileris, kuriame lyg Pinborough_ydingasratas_virselis.inddir nėra tokios didelės įtampos, kuomet krūpčioji nuo menkiausio garso ar delsi gesinti kambaryje šviesą, tačiau jo atomazga visiškai netikėta ir tikrai nustebina. Žinoma, skaitant vietomis norėjosi, kad veiksmas lyg ir rutuliotųsi kiek greičiau ir viskas nesitęstu taip beviltiškai lėtai, tačiau netikėta pabaiga iš esmės atperka visą laukimo laiką. Nors originalus romano pavadinimas “Behind her eyes“ daug labiau atskleidžia istorijos esmę (ir siaubą:))
  10. Gyles Brandreth “Oskaras Vaildas ir žmogžudystė žvakių šviesoje“ – keistoka ir tuo pačiu ypatinga istorija, visiškai netikėtai pakliuvusi į rankas, bet kaip sakoma “savo laiku“. Puikus vertimas leido pasimėgauti ir tomis retomis britiško humoro žiežirbomis, kurios ištinka staiga ir priverčia kitaip pažvelgti į jų VAILDASpasaulį. Tiesa, Oskaro Vaildo aforizmai ir sentencijos taip pat prideda “skonio“ paslaptingam, žvakių šviesoje įvykdytam nusikaltimui, į kurį pastūmėjo pagunda. Viskas tik iliuzija ir kaip sakė Šerlokas Holmsas – “atmetus viską, kas neįmanoma, tai kas lieka tikrai neįmanoma, gali būti, kad yra visiškai realu“. Lengvas britiškas pasakojimas su sveikos saviironijos doze bei šiek tiek mistinio detektyvo paslapties, atskleidžiamos su polėkiu ir džentelmeniškai “išlaikant klasę“.
  11. Katherine Webb “Nematomieji“ – jauki, emociškai pagavi ir netikėta istorija apie XX a. pradžios Angliją ir jos gyventojus. Ryškūs veikėjų portretai, istorinis kontekstas ir paslaptys kurios slegia ir veda link didžiulės tragedijos. Verta skaityti ne it per atostogas ir kartu ieškoti kitų šios autorės knygų.
  12. Anne Tyler “Mėlynų siūlų ritė“ viena iš tinkamu laiku į rankas papuolusi knyga, RITEnors iš pradžių atrodė, kad visgi nieko gero nebus. Palaipsniui, puslapis po puslapio, visgi tampa aišku, kodėl šis romanas toks populiarus. Visa istorija pasakojama  tarsi per atstumą, tarsi šiek tiek pašalinio stebėtojo lūpomis, sukuriant šiokį tokį neutralumo, ir tarsi objektyvumo, įspūdį, per kurį atsiveria vidinis šeimos gyvenimas atpažįstamas kiekvieno iš šią knygą skaičiusių ar dar tik skaitysiančių. Pasakojimas apie visas šeimas, apie visus tėvus ir vaikus, apie visų siekius būti mylimiems ir svarbiems, apie tokius ryšius kai sakoma “kraujas tirštesnis už vandenį“.
  13. Kazuo Ishiguro “Neleisk man išeiti“ – knyga, dėl kuriuos bibliotekose susidarė ją perskaityti norinčiųjų eilės vos tik nuskambėjo šio autoriaus pavardė skelbiant Nobelio literatūros premijos. Negaliu pasakyti, ar ši knyga patiko, ar buvo tiesiog knyga ir joje užrašyta keistoka istorija. Lyg ir gera, lyg ir pagauli, tačiau asmeniškai ISEITIman tikrai nebuvo istorija apie gyvenimo grožį ir meilę. Gal labiau apie gyvenimo absurdą ir negailestingumą, apie visuomenės dvilypumą ir veidmainystę, dvigubą moralę, patogų “negalvojimą“. Tas paviršinis, tarpais labai naivus ir schematiškas veiksmas plokščia būtis ir buitis, apnuoginti tarpusavio santykiai, tarsi parodo ir dabartinės visuomenės pagrindą, kurį mes dažnai apraizgome įvairiais subtilumais, nutylėjimais ir gyvenimo metaforomis. O po visu tuo slepiasi paprastas buvimas tiek vienumoje, tiek šalia kitų. Nors pačioje pradžioje ir sunkoka sekti istoriją, jos pabaigoje sunkoka tampa suvokti, suprasti ir pabadyti pajusti viso to prasmę. Nors iš esmės visų mūsų galutinė stotelė nesiskiria. Tik Keitės, Tomio ir Rūtos žinojimas apie ją skiriasi. Tačiau visa istorija, mano manymu, atsiskleidžia keliuose panelės Emilės ir Madam žodžiuose “Vargšės būtybės“. 
  14. Helen Russell “Daniško gyvenimo metai“ nepaisant to, kad nelabai mėgstu knygas iš serijos “kaip aš netikėtai apsigyvenau kitoje šalyje ir tapau tos šalies ekspertu“, tačiau ši knyga maloniai nustebino. Tuo, kad parašyta pagauliai ir su puikia DANISKAShumoro doze, tačiau nevengiant ir danų gyvenimo ypatumus pagrindžiančių tyrimų bei mokslininkų įžvalgų. Ir žinoma, garsusis daniškas hygge. Įdomi knyga, kurią skaityti būtina jeigu nori sužinoti, kodėl danai yra laimingiausia tauta pasaulyje, kodėl jiems taip sekasi, kodėl gimti danu laikoma sėkme. Žinoma, 6 kg žvakių per metus sudeginti galbūt ir nesugebėtume (nors, kas žino, labai pasistengus, gal ir pavyktų), bet bent šiek tiek “nusirašyti“ nuo danų siekiant laimės (ir ne tik), visgi vertėtų. Vien tam, kad, kaip sako danai, nebūtų taip – “kai stos tamsa, jausies kaip šūdo krūva“.

Na, ir knygos, kurios visgi, bet nepateisino lūkesčių arba šiek tiek nuvylė:

15. D. A. Mishani “Dingęs be žinios“ kaip nepavykęs, mano manymu, bandymas suregzti DINGESdetektyvinę istoriją, kurį skaitant neapleidžia jausmas, kad arba rašytojas nesuvokia, apie ką ir kodėl rašo, nes žioplesnio ir labiau patęžusio inspektoriaus neteko knygų puslapiuose sutikti. Arba tai didžiulė vertimo nesėkmė, nes tekstas vietomis tarsi sudrėbtas paskubomis, negalvojant nei apie stilių, nei apie kalbos vaizdingumą ar turtingumą. Jausmas toks, tarsi sakinius būtų dėliojęs tik šiek tiek pažengęs kūrybinių rašymo dirbtuvių dalyvis. Tik šiek tiek. Ko gero tai buvo pirmasis 2017-ųjų  nusivylimas, kuris buvo įveiktas tik todėl, kad tiesiog visuomet užbaigiu pradėtas skaityti knygas.

16. Agnes Martin-Lugand “Laimingi žmonės skaito ir geria kavą“ – istorija, iš kurios tikėjausi šiek tiek intelektualesnio teksto ir siužeto, vien todėl, kad jame yra žodis “skaito“ ir šiokia tokia aliuzija į knygas. O, bet, tačiau… tiesiog vienas iš tų lengvų, tragiškai nuspėjamų ir klišėmis apipintų romanų. Nei intelekto, nei emocijos, nei dinamikos, nei pačios literatūros. net neįsivaizduoju, ką galėtų reikšti posakis “skaityti šią knygą – tarsi važinėtis linksmaisiais kalneliais“. Manau, kad net neverta pirkti bilietų į šį atrakcioną.

17. Dalia Kutraitė Giedraitienė “Nokstančių bananų kvapas“ – knyga, kurios tikrai nereikėjo rašyti (jeigu buvo bent menka galimybė to nedaryti). Visiška siužeto banalybė tiesiog pribloškė, o teksto skurdumas, veikėjų lėkštumas neleidžia turėti nei vienos minties apie galimą humorą (kuris buvo žadamas), nes skaitant knygą norisi tik verkti dėl šleikščiai beprasmiškos, tarsi paskubomis sukurptos ir skurdžiai iki begalybės istorijos. O viltis buvo…

18. Paula Mc Lain “Ledi Afrika“ – ilgokai skaityta knyga, kurios esminės idėjos apie nepriklausomą Berilės Markam dvasią niekaip nepavyko apčiuopti. Vietoje to, teko skaityti apie moterį, vaikystėje patyrusios didelę emocinę traumą (palikta ir atstumta motinos), kurią bandė visomis įmanomomis priemonėmis išsigydyti tai pasirinkdama netinkamus vyrus, tai nerdama stačia galva į nuotykius ir avantiūras, tai beviltiškai ir desperatiškai ieškodama meilės ir supratimo pačiais naiviausiais  būdais ir AFRIKApriemonėmis. Žinoma, Berilės pastangų įveikti savo baimes negalima sumenkinti, tačiau skaitant negali daugiau nieko kito įsivaizduoti kaip tik sutrikusią ir pasimetusią moterį, negalinčią išsivaduoti iš savo pačios demonų. Palikta motinos, ji visą savo gyvenimą stengėsi įrodyti sau ir visiems kitiems, kad gali būti laisva ir nepriklausoma bei savimi pasirūpinti, Keista tik tai, kad išbristi iš vienokių ar kitokių griuvėsių jai visuomet padėdavo vyrai (rėmėjai ir sutuoktiniai) vienaip ar kitaip pasiūlydami finansinę paramą už tam tikrą atlygį. Visą šią istoriją buvo galima papasakoti trumpiau, nes protarpiais atrodė, kad tas dūlinėjimas iš ūkio į ūkį niekad nesibaigs, kad tos nesibaigiančios paieškos truks amžinybę ir galų gale viskas baigsi dar vienu fiasko. Tiesa, šios istorijos pabaigos iš vis neįmanoma suprasti, jeigu ne paaiškinimas knygos pabaigoje. Keista knyga, galbūt tinkama tiems, kuriems patinka filmai pagal Rozamundės Pilčer romanus.

LENKISKI19. Witold Gombrowicz “Lenkiški prisiminimai“ – lauktas, tačiau nepateisinęs lūkesčių kūrinys. Sunkiai skaityta knyga, bet turbūt ir ne savo laiku (ką tik pabaigus Tomo Venclovos pokalbius su Ellen Hinsley “Tarsi magnetas šiaurę“), o ir prisiklausius viešų komentarų apie nuostabų tekstą. Keliavimas šiuo tekstu prilygo totaliam bangavimui, kuomet tarpais vyravo visiškas štilis, o tarpais tekstas ir mintys nešdavo ir sviesdavo. Tačiau niekuomet neapleido jausmas, kad skaitai savimi patenkinto ir besigėrinčio asmens pasakojimus, ką jis mato veidrodyje.

Kitos perskaitytos knygos, kurios liko (vienu ar kitokiu pavidalu) mintyse, jausmuose, gyvenime:

Undinė Radzevičiūtė “Kraujas mėlynas“ – kaip visuomet užburiantis teksto ritmas ir gebėjimas valdyti siužetą tiksliai ir taupiai naudojant žodžius.

Julian Barnes “Laiko triukšmas“  – kasdienis gyvenimo grožis ir siaubas, kūrėjo būtis ir buitis, lengvai ir aštriai apie vieną garsiausių rusų kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių (vien ko vertas jo valsas Nr. 2).

Boris Johnson “Churchillio veiksnys“ apie vieną garsiausią visų laikų vadovų, kuriam turime būti dėkingi už tai, kad Britanija stojo į kovą prieš nacistinę Vokietiją, o kartu įtikino ir JAV stoti į kovą, kad gyvename demokratinėje santvarkoje (aišku, su kai kuriomis išimtimis), kurio charizma, gebėjimas numatyti ateitį bei humoro jausmas, kartais versdavo iš koto kolegas ar net priešininkus. Kaip sako jo anūkas “Žinote, daugeliu atveju jis buvo visai normalus šeimos žmogus“. 🙂 (šią knygą puikiai papildė Sonia Purnell knyga “Clementine Churchill. Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“.)

Valdas Papievis “Vienos vasaros emigrantai“ – įklampinusi istorija, kuri tęsėsi kaip klampus smėlis ar tirštas ir tąsus klevų sirupas, kuomet ir per saldu darosi, o visgi žinai, kad reikia kaip nors, bet kaip, tačiau priartėti prie pabaigos. Vienintelis gėris, kurį pasiimi – tai kalbos melodija, jos turtai ir neišsenkančios galimybės praskleisti ar atverti pasaulį.

Maja Lunde “Bičių istorija“ – vienaip skaitant, kitaip po susitikimo su autore. Knyga, skatinanti daugiau dėmesio kreipti į mus supančią aplinką ir kartu su mumis gyvenančius – ne tik bites, bet ir mūsų artimuosius.

Lars Mytting “Plauk su skęstančiais“ – istorija, kuri moko ieškoti, pasitikėti ir tikėti savimi, savo artimaisiais. Meistriškai sudėliota istorija, kurios detalių gal ir neatsiminsi, bet jausmas lieka.

Leila Slimani “Lopšinė“ ir “Žmogėdros sode“ – istorijos netikėtos, istorijos keistos ir apie tai, apie ką niekas nekalba. Pirmasis Leilos Slimani romanas “Žmogėdros sode“ nesužavėjo, nes neteko laimė pajusti ryšio tarp knygos pavadinimo ir pačios istorijos, knygoje papasakotos. Ir visiškai neįtikino psichologinė trauma Adelės, kurią Odilė taikliai pavadino savanaude. Kokia turi būti egzistencinės vienatvės baimė, kad trintumeisi tarpuvartėse su neaiškiais tipais, kaip turėtum savęs nekęsti, kad labdarai atiduotum visą save. Komplikuota? Taip. Intriguoja? Galbūt. Bet tai nėra ta knyga, kurią norėtųsi imti į rankas dar kartą.

Ruth Ozeki “Knyga laiko būčiai“ – nebloga istorija, kurią visiškai sėkmingai sugadina jos pabaiga, kurioje dėstoma kažin kokia teorija apie kvantinę fiziką, kuri nieko nepaaiškina, bet dar labiau supainiojo ir sujaukė.

Ralph Dutli “Paskutinė Sutino kelionė“ – įdomios formos pasakojimas apie vieno garsiausio litvakų dalininko gyvenimą, persmelktas vizijų, fantazijų ir realybės properšų, kuomet nesupranti, kur realybė, o kur morfino sukelti kliedesiai. Daug pasąmonės srauto, kartais šiek tiek per daug, kuris teka ir srūva dailininkui gulint katafalke, pakeliui į Paryžių, į ligoninę, kurio galbūt taip pat nebuvo. Modiljanis, Kikoinas, Paryžiaus bohema, žydų išeivių ir pabėgėlių gyvenimas, viskas telpa atsiminimuose – fantazijose.

 

Reklama

KIBORGŲ ŠIRDIS

kiborgu zeme“Apie pusšimtis karių, daužomų artilerijos, minosvaidžių, raketų, tankų, puolami rusų desantininkų ir separatistų, nuo pavasario laikėsi naujajame terminale. Priešas nepajėgė iš pastato iškrapštyti tos negausios įgulos, todėl praminė juos kiborgais.“

Tauta, stojusi ginti savo žemių, savo namų, savo kultūros ir savo ateities, jau padarė savo pasirinkimą, jo lengvai nekeis ir lengvai nepasiduos. Nes žino, už ką kovoja ir kodėl tai daro. O kadangi pasipriešinimas buvo toks nelauktas, neliko nieko kito kaip tik įsivaizduoti jog kovoji su kažkokiais antžmogiais, nejaučiančiais nei baimės, nei skausmo, nebijančiais eiti tiesiai į mirtį. O tai tiesiog paprasti žmonės, anksčiau dirbę mokytojais, šaltkalviais, vairuotojais, vadybininkais ir gyvenę savus gyvenimus. Atėjus lemiamai akimirkai, jie nesudvejojo, nepaisant to, kad turėjo palikti šeimas, palikti savo gyvenimus. Daugelis visam laikui. Nevalingai pagalvoji – o mes taip galėtume? Ar mes eitume?

Skaitant nuolat pamąstydavau, kad tai labai panašu į Svetlanos Aleksejivič  pasakojimus, jos polifoninę literatūrą – kuomet viskas, kas paprastai būna pateikiama oficialiais skaičiais bei duomenimis arba sausais faktais (kuomet žmonės tampa tik statistiniais vienetais), staiga užgriūva tave visa baisumo banga ir suvoki, jog tai asmeniška ir liečia kiekvieną iš mūsų, nes kiekvienas iš mūsų gali atsidurti tų žmonių vietoje.

Ukraina – turtinga šalis. Ir kai kalbama apie turtus, tai šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie anglis ar dujas bei naftą. Ukrainos turtas yra kultūra ir paveldas, šalies turtas yra jos žmonės, kurie ją kūrė, ir kurie dabar ją gina. Ir labai sunku (gal net ir skaudu) stebėti, kaip tokia didelė ir galinga šalis senka ir silpnėja, kaip turi kovoti kovas ne tik Rytuose, bet ir šalies dalyje, kur nevyksta karo veiksmai.

“<…> bet daugeliui Ukrainos vidurinės klasės atstovų karas nebuvo pati baisiausia perspektyva. Fronte užsimiršdavai, nebegalvodavai apie skurdų rytojų, niūrias perspektyvas beveidžiuose miestuose, laukiančią beprasmybę.“

Ir nors dabar Kijeve niekas neprimena 2014 m. čia vykusių kovų (nebent tik stendai su karių nuotraukomis bei Dangiškosios šimtinės nuotraukos ir šalia jų degančios žvakės bei niekuomet nevystančios gėlės), tos kovos vis dar vyksta kiekvieną dieną. Kiekviena diena paprastiems žmonėms yra kova – dėl išlikimo, dėl dabarties, dėl ateities. Daugelis iš jų jau dabar yra nusivylę ir pikti, jaučiasi apgauti ir netekę vilties. Nepaisant to, jie vis dar kovoja, vis dar kuria, vis dar gyvena.

Nes kiborgai taip pat turi širdį….

PAŽVELGUS Į LIETŲ PRO PIRŠTUS ARBA KAI POETO KELRODĖ ŽVAIGŽDĖ NĖRA SVEIKAS PROTAS

Ambasadorius_-_Olafsson_VS_wwwPoezija yra tokia literatūros rūšis, kurios, turiu prisipažinti, nelabai suprantu. Išsskyrus tik tuos eilėraščius, kuriuos teko mokytis atmintinai, ir kurių mintis bei idėją yra daugiau nei aiški. Na, pavyzdžiui, Maironio “Lietuva brangi“. Ir dar daug kitų, taip vadinamų klasikų, eilėraščių. Bet tai nereiškia, kad niekuomet nebandžiau suprasti, kad neskaičiau poezijos. Todėl ir ši knyga dar vienas bandymas suprasti poezijos pasaulį, o galbūt ir pačius poetus. Na, reikia pripažinti, kad intriga, jog šiame romane aprašoma Lietuva, o konkrečiai Vilnius ir Druskininkai, taip pat prisidėjo prie to, kad iš didžiausios stirtos knygų (toks jau kasmetinis Vilniaus knygų mugės liekamasis reiškinys), stūksančios prie lovos, į rankas paėmiau būtent šią, su kuria išsiruošiau pakeliauti kartu su poetu po Islandiją (kas be ko, žavi šalis, į kurią kada nors visgi reikės nukakti) ir Lietuvą bei pažvelgti į lietaus šalį šalies, pirmosios pripažinusios Lietuvos nepriklausomybę, piliečio akimis.

Įdomiausia tai, kad daugelis vietų, kurias Bragi Olafsson aprašo savo knygoje “Ambasadorius“ savo romane, yra gerai pažįstamos, nors ir negaliu savęs vadinti vilniete. Viešbutyje “Ambasadorius“ būtent tas, kuriame teko gyventi studijuojant Vilniaus dailės akademijoje, kuomet atvykdavau į sesijas. Puikiai pažįstama kavinė, į kurią patenkama per lauką (bent jau tuomet buvo būtent taip). Na, ir kambariukai, kuriuose tais laikais galima buvo rasti ir ne vieną dėmę, ir ne tik ant kilimėlio prie durų.

Na, o “Dainavos“ sanatorija Druskininkuose ir jos legendinės paslaugos (tai tikrai netaikoma patiems sanatorijos pastatams, kurie yra unikalūs ir saugotini visomis prasmėmis), turbūt žinomos visiems, kurie kada nors dalyvavo mokymuose. Visa laimė, kad gyventi šioje sanatorijoje neteko, nes dėl maitinimo, galiu pasirašyti po kiekvienu Rolfo, poeto iš Argentinos, žodžiu:

“Vakar po pietų (nepasakosiu, ką man priminė jų skonis) mes buvom nuvesti ir sugrūsti į kažkokią senovinę pirtį, visai netoliese, už teritorijos ribų.“

Na, o pats romanas, pati istorija apie islandų poetą, atkeliavusį į Lietuvą dalyvauti poezijos šventėjė “Poetinis Druskininkų ruduo“, beje, taip joje ir nesudalyvavusį, momentais priminė tiesiog buitinį romaną, vietomis neblogą, tokį, kokius geba sukurti skandinavai ar tose geografinėse platumose gyvenantys ir vandens apsupti rašytojai, detektyvą, o pabaigoje panašėjo į meilės romaną su haliuciogenine pabaiga. Tikėtina, kad gera ir tikrai turėsiančią tęsinį.

O visą istorijos siužetą turbūt geriausiai atspindi Sturdlos Jouno (išties įdomus pagrindinio veikėjo vardas, protarpiais skambėjęs kaip koks keistas, lyg ir sarkazmo užtaisą turintis, o kartais ir juokingas) du straipsniai, kurių pirmą jis parašė dar net neapsilankęs Lietuvoje, o antrajame perteikdamas visas savo būsenas (išsipildžiusias ir ne). Būtent šie laiškai, mano manymu, geriausiai atspindi poeto kelionę į save ir per pasaulį.

“Jis, tikrų tikriausias poetas, kurio pašaukimas iš tiesų ir turėtų būti plačiai atmerktomis akimis žvelgti į viską aplinkui, jei jo mintis, koks poetas turėtų būti, yra teisinga: būti kalbos sąžine, kurti ir diegti į kalbą naujadarus apie dalykus, kurių anksčiau niekas nepastebėjo ar tiesiog nedrįso įvardyti.“

Manau, kad tai ir yra poezijos esmė.

 

NEPATENKINTI IR NEŽINANTYS, KO NORI, DIEVAI

sapiens-glausta-zmonijos-istorija_largeSunku patikėti, kad vienas vienintelis “trumpas sujungimas“ mūsų genų grandinėje lėmė tai, kad šiuo metu esame vieni pavojingiausių, gudriausių ir plėšriausių padarų Žemėje. Nors apie plėšrumą ir pavojingumą daug kartų teko girdėti, tačiau norėjosi tikėti, kad tokiais tapome ilgos evoliucijos dėka, kuomet tūkstantmečius susidurdavome su nesuskaičiuojamais pavojais ir iššūkiais, kuriems nugalėti neturėjome kitos išeities, kaip tik išsiugdyti naujus gebėjimus apsiginti (ietimi ar ugnimi), atrasti ar išrasti įrankius (ratą, ar vandentiekį, ar elektrą) ir perduodami tas žinias iš kartos į kartą (piešdami ant uolų, pasakodami istorijas prie laužo, užrašydami žinias į knygas, siųsdami žinutes laužo dūmais). Žinoma, yra tikinčių, kad mus tokius protingus tiesiog išvarė iš Rojaus todėl, kad išdrįsome atsikąsti obuolio. Bet čia jau kita istorija, aprašyta kitoje knygoje.

“Netikėkite su medžiais besiglėbesčiuojančiais svajotojais, kurie tvirtina, kad mūsų protėviai gyveno darnoje su gamta. Dar gerokai prieš pramonės revoliuciją Homo sapiens iš visų kitų organizmų išsiskyrė tuo, kad išnaikino daugiausia augalų ir gyvūnų rūšių. Patinka mums tai ar ne, biologijos metraščiuose esame pasižymėję kaip pati negailestingiausia rūšis.“

Sužinoti, kad tavo protinius gebėjimus ir išlikimą lėmė kažkokia kažkokio geno mutacija, kuri įvyko visiškai netyčia ir galbūt visiškai atsitiktinai – tai jau iššūkis dabartiniam protui kuris užduoda klausimą “O kas būtų, jeigu to nebūtų nutikę?“ Ar mus, šiuo metu besiilsinčius atogrąžų miške ir užkandžiaujančius mango vaisiais medžiotų kitos rūšys – Homo floresiensis, Homo neanderthalensis ir kiti? Ar tai mūsų skeletus dabar nagrinėtų mokslininkai ir,ar tai mes būtume įtraukti į išnykusių gyvūnų rūšių sąrašą? Ar tai tiesiog sėkmė, kad esame čia ir dabar, kad esame tokie, kokie esame?

cave_paintings-830x460

Žinoma, evoliucijos teorijas beveik visi esame skaitę, bet turbūt į jas per daug tiesiog nesigilinę (Čarlz’as Darwin’as žinomas, o daugiau tai tik detalės). Pagrindinius žmonijos raidos etapus taip pat pakankamai (su kai kuriomis išlygomis) žinome iš istorijos pamokų mokykloje. Ir viskas čia būtų lyg ir aišku bei suprantama. Sunkiai dirbome, kentėjome, kariavome, pralaimėjome, kūrėme ir griovėme, kad šiandien galėtume gyventi taip, kaip norime. Ir tikrai niekas, oi niekas nesusimąstė, kad visi šie mūsų bendrabūvio elementai, tokie kaip tauta, miestas, valstybė, pinigai, religija, kompanija yra … tiesiog bendri mitai, egzistuojantys tik kolektyvinėje žmonių vaizduotėje. Tiesiog mes taip susitarėme. Kažkada, prieš daug daug metų.

“Niekada neįtikinsite beždžionės duoti jums bananą, žadėdamas begalę jų po mirties, beždžionių rojuje. <…> Visai logiška, kad žmonės, miškuose ieškantys fėjų ir vienaragių, turi mažiau šansų išgyventi už tuos, kurie miškuose dairosi grybų ir elnių.“

Nepaisant to, kad ši knyga pilna atradimų ir bent jau pasiūlymų pamąstyti, visgi protarpiais juntamas autoriaus “užsižaidimas“ faktais ir žodžiais tiesiog leido keliuose puslapiuose įklimpti kelioms dienoms ar net ilgiau. Aišku, tai nesumenkina teksto svarbos ir unikalumo, nepaisant to, kad daugelio knygoje minimų faktų jau neprisiminiau po keleto minučių (dėl jų gausos). Bet labai gerai prisimenu, mano nuomone, šios knygos siunčiamos žinutės esmę:

“Kad ir kokius stulbinančius dalykus sugebėtų daryti žmonės, mes vis dar neapsisprendėme, ko siekti, ir, regis, esame kaip niekad nepatenkinti. Iš kanojų sulipome į galeras, paskui peršokome į garlaivius ir erdvėlaivius – tačiau niekas iš mūsų nežino, kur vykstame. <…> Ar yra kas pavojingiau už nepatenkintus ir neatsakingus dievus, kurie patys nežino, ko nori?“

KAI MEILĖ MATUOJAMA LAIPSNIAIS, O NE MINUTĖMIS

1000-moterisTai knyga, kurią “atradau“ ne iš karto, nes pirmą kartą ją paėmus į rankas ir pradėjus  skaityti teko sustoti. Sustoti, kadangi istorija nesudomino ir neįtraukė. Ir jeigu ne literatūrinis festivalis “Vilniaus lapai“ ir jo programoje numatytas susitikimas su Hallgrimur Helgason bei noras atsakyti sau pačiai į klausimą, kodėl visgi man ta knyga “nesiskaitė“, turbūt jos ilgą laiką būčiau taip ir neperskaičiusi. O paskui, tikriausiai, apgailestavusi. Nes istorija, į kurią pasineriama, iš tikro yra nepakartojama. Nepakartojama savo natūralumu ir tiesumu, pasakojama be užuolankų ir išsisukinėjimų, be pagrąžinimų ir pasiteisinimų. Istorija, per kurią atsiskleidžia ne tik vienos moters gyvenimas, bet ir visos tautos, visos šalies likimas, kultūra, istorija, tiesiog GYVENIMAS, papasakotas vieno asmens.

Net ir suvokiant, kad dalis šios istorijos yra fikcija, gimusi rašytojo galvoje, visgi prisipažįsti sau, kad ta plona linija skiriantį tikrą tikros moters gyvenimą nuo rašytojo išgalvotų siužetų vingių yra labai plonytė, todėl tampa nebeaišku, kur prasideda romanas, o kur istorija, į kuruos verpetus buvo įtrauktas ne vienas gyvenimas, kuriuose ne vienas gyvenimas ir pražuvo. Vienos moters kelionė per XX a. istoriją, jos stiprybė ir ištvermė, gebėjimas parklupus vėl atsistoti ir keliauti tolyn žavi, nors, skaitant, dažnai ir baugino. Negali patikėti, kad gležnutė mergaitė, palikta tėvo (mylėjusio Hitlerį labiau nei šeimą), nesulaukusi mamos (karo metu vargu ar gali pasitikėti traukinių tvarkaraščiu), ieškodama kelio namo sugebėjo ištverti, nepalūžti ir net patirti pirmąją ir vienintelę meilę, kuri nėra matuojama minutėmis, o tik laipsniais. Jos gebėjimas išgyventi pokario Berlyne, kuomet tu tampi daiktu ir situacija atrodo totaliai beviltiška, jos noras sukurti geresnį gyvenimą sau ir tėvui, kuris kažkada jos išsižadėjo, ir desperatiškos išeičių iš atrodo beviltiškiausių situacijų paieškos net ir po patirtų išgyvenimų protarpiais atrodo nerealus ir nesuvokiamas. Tačiau verčiantis susimąstyti apie žmogaus vidines galias, norą ir siekį bet kokiu būdu išlikti, susirasti vietą gyvenime, vietą tarp kitų žmonių.

“Sakau ir sakysiu: kenksmingiausi visuomenės elementai yra vadinamieji mokyti nemokšos – vidutinio proto ir abejotino išsilavinimo žmogeliai su užspausta menininko gyslele, mėgstantys pamokslauti darbo vietoje, arba garbėtroškos nykštukai, siekiantys rangu atsigriebti už žemą ūgį. Štai kodėl niekados nematome tikro erudito vadovaujant kokiai nors įmonei, tik stiuardese ir advokatus.“

Nors iš pirmo karto atrodo, kad knygoje labai daug karo, nelaimių, išbandymų, tragedijų ir skausmo, visgi manau, kad ši istorija yra apie viltį, negęstančią ir stumiančią visą žmoniją pirmyn. Viltį, kad nepaisant visų sunkumų ir baisumų, kuriuos mums “dovanoja“ gyvenimas, visgi tikėtina, kad mes išliksime. Galbūt įtikėsime netikrais pranašais, pasirinksime ne tas vertybes, tiesos ieškosime nenorėdami jos rasti, tačiau visuomet gims vaikai, ateis pavasaris, parskris paukščiai, patekės saulė ir istorijos ratas suksis iš naujo. O moteris su sunkiai ištariamu ir sunkiai prisimenamu vardu tikrai neleis apie save pamiršti. O Islandija vilios ne tik savo gamta, bet ir noru pažiūrėti “gyvai“ į šalį, kur kiekvienam gyventojui Kalėdoms dovanojamos knygos, kur literatūra yra tautos kraujyje.

“Žmogus – tokia būtybė, kuriai nuolat reikia nelaimės. Jei negauna jos iš motinos gamtos rankų, mėgina susiorganizuoti pats.“ 

 

 

MENKAI VERTINAMI ŽAVUMYNAI

zarnyno-zavumynaiSimboliška, bet knygą apie vieną svarbiausių žmogaus organų (nors niekas niekada apie tai nesusimąsto) pradėjau skaityti prieš didžiausias metų šventes, po kurių labiausiai padidėja tiek aktyviosios anglies, tiek kitų medikamentų, pagerinančių virškinimą, suvartojimas. Tačiau niekas niekada nesusimąstė, kodėl ir kaip ten viduje viskas vyksta? Kodėl kartais nėra jėgų ką nors daryti, o kartais jaučiamės “lengvi kaip pūkeliai“ ir pasirengę nuversti kalnus? Kodėl kartais skauda vieną šoną, o kartais norisi apsigyventi tualete? Nepaisant to, kad kaip visuomet ant viršelio surašyta daug pagiriamųjų žodžių šiai knygai, negaliu pasakyti, kad nuolat kvatojau ją skaitydama (be abejo, buvo vietų, kurias skaitydama šypsojausi) arba, kad ji tikrai metė iššūkį nuoboduliui (tikrai buvo vietų, per kurias yriausi ganėtinai sunkiai). Tai nėra knyga, kuria norėtųsi dalinti su draugais ir siūlyti kaip vertą perskaityti, tačiau jeigu netyčiomis kas nors turėtų laisvo laiko ir visiškai netyčiomis neturėtų ką veikti per tą laisvą laiką, tuomet gal ir vertėtų atsiversti šios knygos puslapius. galbūt vien tam, kad sužinoti “Kodėl žmogus kakoja? arba “Ką iš tikrųjų valgome?“

Tiesa, visai įdomu sužinoti, kaip iš esmės vyksta visi šie procesai, kurie žmogaus akiai yra
nematomi, kaip mūsų nervų sistema yra susijusi su
diskretišku aktu, vykstančiu kiekvieną dieną vienumoje, kokių nematomų pagalbininkų mes turime, kurie sergsti mus nuo išorės pavojų, kaip mes galime suvokti aplinką ne tik pagrindiniais jutimais, bet ir vidumi (juk ne veltui gajus posakis “jaučiu vidumi“), kodėl vėmimas ar viduriavimas nėra taip jau blogai. Savotiškai nuteikia ir “Skaitiniai apie išmatas“ (gal todėl, jog iki tol jos kaip ir nebuvo nusipelniusios specialių skaitinių, na, nebent apie jas specialią literatūrą skaitė medicinos studentai). Na, galbūt tikrai, turėdamas žinių apie jų sudedamąsias dalis, spalvą ir konsistenciją, jau nebe taip žvelgsi į rezultatą:)

Tai nėra medicininių patarimų knyga, bet ir ne populiari beletristika, kurią perskaitęs turi labai gerai pagalvoti, ar tai, ką perskaitei yra tiesa. Nors vietomis skaityti buvo šiek tiek nuobodoka ir net atrodė, jog autorė nukrypsta į techninius (medicininius) aprašymus, kuriuos įveikti buvo sunkoka, iš esmės knyga nebloga.

“Mes “dedame į kelnes“, “kai baisu, “nieko neišstename“, kai nepavyksta. “Nuryjame“ nusivylimus, pralaimėjimus pirmiausi turim “suvirškinti“, o negraži pastaba “apkartina“. Įsimylėjus “pilve plazda drugeliai“. Mūsų “Aš“ sudaro galva ir pilvas – jau ne vien kalbiniu lygmeniu, bet vis dažniau ir laboratorijoje.“

 

PĖDINĖJIMAS KNYGŲ PUSLAPIUOSE

nuotraukos-170Prabėgusius metus vieni matuoja nubėgtais kilometrais, aplankytomis šalimis, sutiktais naujais pažįstamais, peržiūrėtais kino filmais ar suvalgytomis picomis, o man metai paprastai užsibaigia perskaitytų knygų puslapiais. Na, dar ir aplankytais muziejais… Bet tai ne šio tinklaraščio tema.

Nors nepaisant visų pastangų 2016 m. ir nepavyko įvykdyti išsike
lto Metų knygų iššūkio – perskaityti 45 knygas- tačiau esu rami, nes tikrai stengiausi. Aišku, norėtųsi ir daugiau, norėtųsi žymiai daugiau, bet rezultatas toks, koks yra – 36 knygos per metus. Įveikti net 12 356 puslapiai. Triskart valio!

Storiausia mano praėjusiais metais perskaityta knyga – D. Pocevičiaus “100 istorinių Vilniaus reliktų“, net 839 puslapiai. Tai, beje, mane labai nustebinusi ir sužavėjusi knyga, kuri naudinga ir įdomi turėtų būti ne tik vilniečiams, bet ir bet kuriam Lietuvos gyventojams. O kitų miestų turizmo specialistams – pavyzdys, kaip originaliai ir patraukliai paskatinti pėdinėti po miestą ne tik vietinius, bet ir į svečius užklydusius turistus.

Mažiausiai – tik 230 puslapių – teko perversti skaitant A. Ruseckaitės romaną “Žemaitės paslaptis“. Nepaisant to, kad puslapių kaip ir nelabai daug (būna tikrai daug storesnių knygų), istorija papasakota puikiai, sklandžiai ir poetiškai. Labai norėtųsi, kad šią knygą perskaitytų mūsų mokiniai, kad nors po truputėlį keistųsi mūsų visų įsivaizdavimas apie savu klasikus, kurie nebyliai ir kartais net rūsčiai žvelgia į mus iš nespalvotų nuotraukų, nors kiekvienas iš jų slepia savo unikalią istoriją.

Viena populiariausių knygų, kuri, kaip skelbia http://www.goodreads.com, perskaitė net 1 047 976 skaitytojų – P. Hawkins “Mergina traukinyje“ manęs nesužavėjo. Negaliu pasakyti, kad nusivyliau, bet ir nereikėjo aikčioti iš netikėtumo siužeto posūkiuose. Na, o mažiausiai skaitoma knyga, kurios puslapius verčiau praėjusiais metais (tik 3 http://www.goodreads.com skaitytojai) – S. Jekelčyk “Ukraina. Modernios nacijos gimimas“, kurią perskaičiau spiriama profesinio gyvenimo, tačiau tikrai nesigailiu, nes būtent ši knyga padėjo priartėti prie Ukrainos ir jos gyventojų pažinimo. Ne pažinti, bet bent jau pabandyti suprasti. Tiesa, keista skaityti knygą, kurios pasakojimas nutrūksta prieš pat didžiuosius ir dramatiškus pokyčius ir užbaigiamas su viltimi ir tikėjimu į geresnį gyvenimą. Kai žinai istorijos tęsinį…

Na, vidutinis mano perskaitytų knygų vertinimas – 3,5 balų. Negaliu savęs vadinti labai išrankia skaitytoja ir visuomet objektyviai stengiuosi vertinti perskaitytą tekstą, tačiau buvo ir tokių knygų, kurios šiek tiek ir nuvylė. Tai ir matosi kiekvienos iš jų vertinime bei komentaruose.

Labiausiai man patikusios praėjusiais metais knygos – M. Stepnovos “Lazario moterys“ ir “Italų pamokos“, S. Aleksijevič “Černobylio malda“ ir “Laikas iš antrų rankų“, D. Pocevičiaus “100 istorinių Vilniaus reliktų“. Šias knygas tikrai rekomenduočiau perskaityti visiems savo draugams ir pažįstamiems. Tikrai nenuvils.

Na, o apie nuvylusias knygas tiesiog nesinori kalbėti. Tiesiog jos tokios buvo. Jas visgi perskaičiau. Turbūt taip reikėjo.