Jei reiktų apibūdinti stotį, greičiausiai pirmas į galvą ateinantis žodis būtų – judėjimas. Žmonių, traukinių, autobusų, metro ir kitų transporto priemonių. Tiesiog nepaliaujamas kitimas – gyvenimų, likimų, minčių, lūkesčių, vilties, nuotaikų. Ir aišku, sutikimo džiaugsmas ir išsiskyrimo liūdesys. Toks didelis dinamiškas, pilnas triukšmo ir klegesio katilas skirtingų tikėjimų, gyvenimų, istorijų. Bent taip aš įsivaizduoju stotį. Kai išvykdamas tikiesi, o grįždamas nekantrauji. Vieta kur istorija prasideda ir kur ji baigiasi.
Tačiau jei reiktų trumpai pristatyti John Dos Passos romano “Manhatano stotis“ siužetą, tektų gerokai pavargti ir galbūt netgi jį sukurti, kadangi skaitydamas jį jautiesi ne stotyje, o galerijoje žiūrintis į paveikslus. Skirtingus, tarsi susitingusius laike, užpildančius tam tikrą laiko atkarpą, kurioje kaip ir nevyksta nieko konkretaus, tik gyvenami gyvenimai žmonių, kurie stengiasi pakeisti esamą buitį į geresnę būtį. Ir niekas nesikeičia net laikui bėgant.
Tikroji Manhatano stotis (Manhattan Transfer) veikė nuo 1910 iki 1935 m., ir kurios tikras pavadinimas tikrai nebuvo Manhatano stotis. Ją išgarsino 1925 m. išleistas John Dos Passos romanas tokiu pačiu pavadinimu. Dėl ekonominės pažangos ir atsiradusių pažangesnių geležinkelių technologijų, ji po kurio laiko tapo nebereikalinga ir šiuo metu įdomi yra tik Niujorko istorija besidomintiems. Tačiau jos svarba, ir suteiktos galimybės pasiekti salą ne keltu, o požeminiu tuneliu traukiniu, pažanga ir progresas geriausiai ir simbolizavo tą amžiaus dvasią, su kuria ir kovojo ir kuriais pasidavė romano veikėjai.
“Baisiausia, kad jeigu Niujorke tau atsibodo, daugiau nėra kur dėtis. Čia pasaulio viršūnė. Belieka suktis ir suktis ratu kaip voverei narvelyje“
Jei nėra siužeto, tai nereiškia, kad nėra ir veikėjų. Kiekviename romano paveiksle galima sutikti juos labai skirtingus. Naujai atvykstančius laimės ir geresnio gyvenimo ieškoti, jau įsitraukusius į paieškas arba praradusius bet kokią viltį susikurti tą geresnį gyvenimą ir pagauti laimės paukštę. Vienų gyvenimą galima stebėti kas keleri metai, kiti veikėjai atsiranda ir išnyksta. Tiesiog tokia marga kompanija, kurią galima pamatyti bet kurioje stotyje.
2012 m. vertėjo krėslas atiteko šios knygos vertėjui P.Gasiuliui. Ir jei kam nors kada nors gali kilti klausimas dėl tokio apdovanojimo skyrimo ir vertėjo profesionalumo pripažinimo, siūlyčiau paimti į rankas šią knygą ir perskaityti bent kelis puslapius. Tai kol kas geriausia verstinė knyga, kurią man teko skaityti paskutiniu metu. Ne dėl pačios romano fabulos, bet dėl nuostabaus atradimo, kad mūsų lietuvių kalba galima perteikti kasdienybę taip, jog skaitant tekstą gali ir matyti, gali užuosti, gali paliesti. O dar nauji žodžiai, kurie bendrinėje kalboje nėra vartojami, kurie suteikia pasakojimui skonį. Teik skaitymo malonumo, tiek atradimo: kilsuojančios ant vandens kopūstų galvos, žleginantys grandines rankiniai suktuvai, kraitė su naujagimiu, jūruojanti juodų frakų minia – visa tai jau nuo pirmo romano puslapio.
Tiesiog pajuskite malonumą:
“Prieblanda švelniai nugludina aštrius gatvių kampus. Tamsa užgula garuojantį miesto asfaltą, suslegia langų, iškabų raidžių, kaminų, vandens bokštų, ventiliatorių, varinių kopėčių, karnizų, ornamentų, nelygumų, akių, rankų, kaklaraiščių marginį į mėlynus luitus, į milžiniškus juodus masyvus. “
“Lietus pliaupė ant blizgančių lentinių takų paplūdimyje ir šuorais lyg iš kibiro dryžė į langą“
“Drebindama senus plytinius namus, pro langus įterškia dienos šviesa, tviskančiais konfeti apiberia estakadinio geležinkelio santvaras“
“Baltą tuščią Penktąjį aveniu šlavė kibirkščiuojantis vėjas. …. Žemame baltai išdažytame kambaryje ant išblukusio tamsraudonio fotelio snūduriavo saulės šviesa“
“Kaip iš kibiro pasipylė lietus, tviskėjo, šnarėjo, plojo prie žemės laikraščius, sidabriniais speneliais šokčiojo ant asfalto, dryžiais vagojo langus, blizgino tramvajų ir taksi laką. “
“Siauras žaliais apmušalais išklijuotas baras bangavo pritvinęs blerbėjimo, iškvepiamų alkoholio garų spiralių, aštraus ledukų ir stiklinių dzingsėjimo, protarpiais iš gretimos salės atklystančių muzikos garsų.“
“Iš už debesų minutę išlindos apipelijęs mėnulio gabalėlis, folija užliejo stiklo šukę žiojinčiame lange, išryškino apvalainus akacijos lapelius i it pamestas centas įriedėjo į plyšį tarp debesų.“
“Virš Baterijos, kur aplink Elis Ailando imigrantų išlaipinimo stotį ir mažesniųjų laivų prieplauką būriavosi apskurusiais tamsiais drabužiais žmonės, šviesiais debėslių dribsniais pleiskanojo stulbinamai žydras dangus.“
Iki tol, kol ši knyga pateko man į rankas, nieko nežinojau apie stimpanką ir net neįsivaizdavau, kad man galėtų toks stilius patikti, nes visada šiek tiek skeptiškai žiūrėdavau ir vertindavau fantastinio žanro romanus ar filmus. O kadangi dar prieš pasirodant knygai į viešumą prasisunkė ir įvairių jos vertinimų, tai skaityti ją pradėjau su dideliu susidomėjimu ir tikėdama autoriaus palinkėjimu, kad galbūt knyga patiks.
