PAPRASTASIS KRAPAS IR LAIŠKŲ KNYGA

Būna tokių knygų, apie kurias nekyla rankos ką nors parašyti. Tie sakiniai, žodžiai, mintys ir emocijos turi išbūti, išlaukti savo eilės, įveikti laiko ir emocinį atstumą. Ir ateina toks momentas, kad net negali kitos knygos paimti į rankas ir atversti pirmo puslapio, nes dar neužbaigei istorijos su ką tik perskaityta. Ir dvejoji, ir lauki, ir galvoji…. Kol ta diena išaušta.

Siužeto knygos net neverta perpasakoti. Tiesiog verta ją perskaityti. Vien todėl, kad tai reta galimybė mėgautis tekstu:

“Šaknis ir yra šaknis – pavyzdžiui, medžio. Stipri, lenda, kabinasi, ryją žemę, kibi, siurbianti, nesulaikoma, godi, gyva.“

Man patiko jo plaukimas, sruvenimas ir būtis. Tarsi jis egzistuotų pats savaime, nepriklausomai nuo skaitytojo. Ačiū už tai Sigitui Parulskiui.

Ir fizinio veiksmo šiame romane nedaug. Tačiau tas vidinis, emocinis, dvasinis yra itin intensyvus. Nors atrodo, kas čia tokio emociškai intensyvaus gali būti tuose laiškuose, kuriuos vienas kitam rašo Sašenka ir Volodenka. Tiesiog pasakoja savo gyvenimus skyrium, tačiau sujungtus tai nematomais jusliniais saitais. Nors skiriasi laiko tarpas ir ilgis tarp tų dviejų pasaulių (tai paiškėja jau pačioje knygos pabaigoje), bet pokalbis tarp šių vienas kitą be galo mylinčių žmonių nenutrūksta ir vienas laiškas tarsi papildo kitą, tokiu būdų pindamas visus juos į vientisą istoriją.

“Žiūriu į saulėlydį. Ir galvoju: o jeigu ir tu dabar, tą pačią akimirką, taip pat žiūri į šį saulėlydį? Vadinasi, mudu kartu.“

Aš kartais taip pat pagalvoju, ar jei tu esi čia, o kitas, tau svarbus žmogus, yra ten, ir mes abu tuo pačiu metu pasižiūrėtume į dangų ir saulę jame, ar tai reikštų, kad mes esame kartu šią akimirką?

“Naktį tokiomis akimirkomis taip vieniša ir taip norisi būti kieno nors priežastimi“

Aš mėgstu rašyti laiškus. Man patinka tai daryti. Nors laiškų rašymo ir siuntimo forma ir būdai šiandien skiriasi, tačiau man patinka pasakoti ir dalintis. Ir aš tikrai nesuprantu tų trumpų žinučių, kuriose tiesiog atskrieja kažkoks trumpas tekstukas, iš kurio nieko negali suprasti ir perprasti. Todėl man ši knyga buvo kaip niekad artima. Žavėjo trumpi ir vaizdingi sakiniai (nebūtinai rašyti kilometrus teksto, kad perteikti mintį) – “Be tavęs aš – tuščia pižama, numesta ant kėdės“, gebėjimas lakoniškai ir tiksliai įvardinti prasmes ir esmes – “Oda – juk ne maišas viduriams, pasaulis per ją prisiliečia mūsų“, “Kaupiu savyje kitą kūną ir skaičiuoju mėnulius.“

Ir kaip norėtųsi kai kuriems žmonėms “įkalti“ į galvą, kad

“Ko gero, kad taptum tikras, būtina egzistuoti ne savo sąmonėje, kuri tokia nepatikima, neatspari miegui, kai pats nežinai, tu gyvas, ar ne, bet kito žmogaus sąmonėje. Ir ne šiaip žmogaus, o tokio, kuriam svarbu žinoti, kad tu esi.“

Jei pasaulyje yra bent vienas žmogus, kuriam svarbu, kad tu esi – tu gyvas, tavo būtis ir buitis nėra beprasmės. Ir tada tampa nebesvarbu, kur tu esi, su kuo tu esi, svarbu, kad šioje planetoje kažkur vaikšto žmogus, kuriam svarbu, kad tiesiog esi.

Ir visai nesvarbu, kad kartai laiškai keliauja tiesiog į kosmosą, kad galbūt jie nebus niekada perskaityti, svarbu, kad jie iš viso buvo parašyti.

“Tu juk žinai kad žodžiai, bet kokie žodžiai – tai tik blogas originalo vertimas. Viskas vyksta kalba, kurios nėra.“ ir

“Senis besmegenis sielvartauja, kodėl visi gailisi “Titaniko“ ir niekas – ledkalnio?“

ŽIBUOKLĖM PRAŽYDO ŠILELIO ŠILELIO ŠLAITAI…

“Be to, likimas žino, kaip gražinti mus ten, kur turime būti, kai tam ateina laikas“

 Pradžia nieko gero nežadėjo. Nors…tai geriausia 2011 metų knyga (Library Journal), o romano teisės parduotos daugiau nei dešimčiai šalių. O kam nors atėjo į galvą patikrinti? Ar mes aklai tikime tuom, kas rašoma ant knygos nugarėlės? Prisipažinsiu, man taip pat tokia minitis toptelėjo tik dabar, kai pradėjau rašyti apie tą knygą ir suabejojau savo asmeniniu knygos vertinimu. Juk jeigu jau toks leidinys kaip Library Journal skyrė dėmesį šiai knygai, kas esu aš, kad drįsčiau tai kvestionuoti…

Ir pradėjau savo žibuoklių paiešką. Ilgokai užtrukau, kol aptikau, kad ši knyga nėra geriausia 2011 m. knyga, o geriausia ji moteriškų romanų kategorijoje ir tai kažkur septintoje sąrašo vietoje ir nėra ko jos ieškoti prie absoliutaus knygų dešimtuko, kurį sudaro įvairių žanrų kūriniai. Tada supratau, kas vis dėlto su šia knyga buvo negerai.

Negerai buvo tai, kad imdama knygą į rankas, aš neplanavau skaityti meilės romano ir tas mane trikdė nuo pat pirmo jos puslapio. Net pradėjau įtarinėti vertėją:

“Prispaudžiau atviruką prie krūtinės ir gailiai atsidusau“,

“Nusprendžiau iš karto eiti į paplūdimį, o daiktus išsikrauti vėliau. Negalėjau ilgiau atsispirti jo traukai, buvau per silpna“,

“Pakėliau akmenį ir sviedžiau jį į vandenį kiek įmanydama stipriau ir toliau. Prakeikimas! Kodėl šitaip baigėsi mūsų istorija?“,

“Kol Henris buvo išėjęs, mano ir Džeko žvilgsniai susitiko, bet aš greitai nusukau akis šalin“,

“- Nesijaudink, padėsiu tau paslėpti įkalčius, – šypsodamasis pasakė jis, ir iš karto man patiko“,

“Jei vasara turėjo skonį, jis buvo kramtomosios gumos“,

“… o jo akys buvo tarsi vartai į mano pamirštus jaunystės prisiminimus“  – tokį sąrašą beprasmių sakinių galima tęsti ir tęsti.

O visiška kulminacija – reto banalumo siužetas, kokių realiame gyvenime vargu ar kada pasitaiko, tačiau romanuose jų apstu – neseniai išsiskyrusi moteris (palikta vyro dėl kitos moters) grožisi nuostabiu gamtos vaizdu paplūdimyje bangoms ritantis į krantą ir susitinka viengungį išvaizdų vyriškį, nuo kurio, o netikėtume, pabėgo kas? Ogi auksaspalvis retriveris. Net arbatą norisi gerti be cukraus.

Vėliau netgi pieštuko pagailo, kuriuo aš pasibraukdavau absurdiškus sakinius, dialogus, siužetus. Būtų tekę pribraukyti visą knygą.

Nors… negalėčiau šios knygos visiškai nurašyti kaip menkavertės. Visgi patiko man siužetas – t.y. visas romano siužetas, o ne pavieniai romantiški draiskalai apie tai, kaip šokama skambant Bilie Holiday “Body and Soul“ dainai laužo šviesoje, liečiamasi alkūnėmis, verksmingai aimanuojant dėl savo nesėkmių meilės fronte ir pan. Patiko man tas bandymas įvelti paslaptį į visą šią istoriją. Paslaptį, siejančią visus salos gyventojus. Tačiau suprantu, kad pirminis autorės siekis buvo parašyti meilės romaną, todėl ta praeities kraupi paslaptis tarsi liko neužbaigta, nes pabaigoje dialogai taip “suvelti“, kad sunkiai pavyksta suvokti, kas, kur, kada ir ką padarė ar pasakė. Ar autorei laiko pristigo, ar popierius baigėsi, tačiau ta intriga, ta kulminacija ir neįvyko. Nors trūko tiek nedaug.

Nežinau, sąmoningai ar ne, bet veikėjų vardai parinkti tokie bendriniai (Džekas, Džeinė, Rouzė, Bilas, Henris), kad pavargsti, kol mėgini sudėlioti visus į savo vietas, kad suprastum visą praeities įvykių seką. Gal tik vienas Eliotas liko išskirtinis. Jį ir jo gyvenimą prisimeni be sunkumų.

Negaliu sakyti, kad giliuosi perskaičiusi šią knygą. Kai pripranti (kažkur ties 80 psl.) prie teksto ir pradedi nebesitikėti įmantresnių literatūrinių posūkių, lyg ir pradeda nebeerzinti, lyg ir skaitosi. Reikia gyvenime ir moteriškų meilės romanų.

O pasirodo žibuoklės nuodingos.

VIENA DVIDEŠIMT METŲ TRUNKANTI DIENA

 Ačiū Dievui neatėjo į galvą mintis prieš skaitant knygą pažiūrėti filmą (nors aš niekada taip nedarau, nes nenoriu susigadinti skaitymo malonumo). Mano Ema ir Deksteris visiškai kitokie nei ekrane.

Perskaičius paties filmo anotaciją su siaubu teko suvokti, kad kai kas perdaryta iš esmės. Pakeista turbūt su tikslu, kad tingintiems galvoti nereiktų to daryti ir vargintis. Arba rašiusysis tą anotaciją visiškai neskaitė knygos. Nieko Ema su Deksteriu nesitarė ir neplanavo. Tai aiškiai pasakoma romano pabaigoje – “Tikiuosi, dar pasimatysime“. Ir susitinka jie ne specialiai būtent tą dieną. Kartais tik pasiskambina vienas kitam. Žodžiu, visiška nesąmonė su tuo filmu. Nors reikės pažiūrėti ir pasipiktinti kai kuriomis vietomis (tikiuosi, kad tokių bus).

Aišku, kodėl turėčiau piktintis, juk ne pirmas ir ne paskutinis kartas kai scenaristai sudirba knygą taip, kad žiūrintiems būtų viskas aišku jau po dviejų valandų, kad nereiktų dar kelias dienas mąstyti ir svarstyti. Juk užtenka tik žvaigždių pagrindinėms rolėms ir viskas – pats siužetas tampa nebe toks jau ir svarbus. O piktintis noriu todėl, kad kažkodėl tai man ši knyga yra pakankamai artima siužeto prasme. Tik, kad pabaiga skiriasi. Ir konkrečios dienos nėra. Todėl tas perdirbimas siužeto, jos supaprastinimas ir bet kokie pokyčiai jame, man yra svarbūs. Tačiau čia ne apie tai.

Kokia knygos esmė? Žmonės keičiasi. Ir tai ganėtinai gerai matosi kai prisirišama prie vieno kokio tai atskaitos taško – pavyzdžiui konkrečios dienos. Ir kad nebūna žmogaus gyvenime vien pakilimų. Mes banguojame kaip kardiogramos. Visomis prasmėmis, kai bus vientisa linija – nebebus mūsų.

Kaip reaguojame į tuos pokyčius? Tai priklauso tik nuo mūsų. Ir savo sprendimais koreguojame savo ir aplink esančių žmonių gyvenimus. Netgi kitų žmonių pasirinkimai įtakoja mūsų gyvenimą ir lemia tai, kokie mes konkrečiu metu esame. Jei mes nebūtume parašę vieno ar kito laiško, jei nebūtume paklausę telefono numerio, jei nebūtume nuėję į vieną ar kitą renginį? Ar mes būtume tokie patys? O gal gyventume visiškai kitą gyvenimą, su kitais žmonėmis? Gal vienas skambutis, laiškas, susitikimas ir nulemia visą mūsų gyvenimą? Gal be reikalo blaškomės visą savo gyvenimą ieškodami kažko toookio, o tas kažkas visada yra šalia. Tereikia pasistengti pamatyti.

Tai nėra banalus meilės romanas su pilnais puslapiais atodūsiu ir dialogų “tu mane myli, tu manęs nemyli“. Emos meilė Deksteriui kitokia – paleidžianti, atleidžianti, aukojanti, palaikanti ir laukianti. Laukianti kada Deksteris praregės ir pamatys ją šalia, atras ją ir suvoks, kad jos jam visą gyvenimą ir trūko, kad tik su ja jis bus laimingas. Stebėtina, kaip mes žmonės mokame apsunkinti sau gyvenimą – dvidešimt metų blaškytis tarp neaiku ko, o paskui džiaugtis tik tą trumpą laiką, kurį likimas buvo tau numatęs. O gal reikėjo paprasčiau? Sutikai žmogų, patiko, myli – būk kartu.

Kokia Deksterio meilė Emai – sunku pasakyti. Šiek tiek savininkiška, šiek tiek iš “Savaime suprantamų meilių“ serijos, šiek tiek egoistiška. Kai jam blogai, kai liūdna, nesiseka, kai neturi prie ko prisiglausti – tada Ema turi viską mesti ir lėkti pas jį (nors ne visada ji tai daro). Kai jam sekasi, kai karjeros virūnėje, kai laisvai liejasi alkoholis ir milteliai – jam gėda, kad Ema nedalyvauja jo gyvenimo šventėje ir nesuvokia, kokia ji atsilikusi nuo pasaulio. Kai jį palieka žmona, kur jis važiuoja? Ogi į Paryžių pas Emą. Kodėl? Nes žino, kad ji jį myli, kad lauks, palaikys, padės, parems, kad mylės jį ir tokį – be karjeros, be pinigų, be socialinės padėties, kad jis jai visada buvo svarbus ir brangus. Ar tai sąžininga? Ne. Ar tai gerai? Manau, kad taip. Nors ir po dvidešimt metų, visgi galų gale tarp jų niekas nestovi (karjera, žmona, draugai, pinigai) ir jie iš tikro gali džiaugtis vienas kitu. Gaila, nes reikėjo laukti dvidešimt metų, kad vienam iš jų prašviesėtų. O juk reikėjo tik žengti pirmą žingsnį.

RAUDONGURKLĖ

 Pasaulyje egzistuoja toks fenomenas kaip skandinaviškas detektyvas. Kada ir kodėl jis toks atsirado, sunku kam nors dabar ir pasakyti, tačiau skandinavų autorių detektyvai yra vieni skaitomiausių ir labiausiai vertinamų. Nors tai ir parodoksalu, nes būtent skandinavai yra laikomi vieni ramiausių tautų (nepaisant keleto baisių atsitikimų, kurie karts nuo karto sukrečia visą pasaulį). Šis fenomenas buvo analizuojamas, svarstomas, tiriamas. Surasta keletas paaiškinimų, kodėl taip yra, ir kodėl ne amerikiečių detektyvai yra laikomi geriausiais. (mano subjektyvia nuomone, amerikiečiai užleido pozicijas tada, kai pradėjo “kepti“ detektyvus pagal vieną scenarijų, turbūt, kad paskui Holivudui būtų lengviau filmuoti). Nors negalima paneigti ir to, kad netgi JAV yra gerų detektyvo meistrų, kurie priverčia skaitytojus krūpčioti ir sukti galvas.

Taigi, kas skaitė bent vieną Jo Nesbo kūrinį, neturėtų būti nustebintas šio romano. Nors gal ir turėtų, nes čia ne vien detektyvas, čia ir istorija šalies, tautos, paskirų žmonių, kurie buvo įtraukti į tos istorijos verpetus ir kaina, kurią jie turi sumokėti už savo praeities sprendimus. Ir aišku, Haris Hulė – pagrindinis visų Jo Nesbo romanų veikėjas (nors sklinda kalbos, kad jis jau baigia savo profesinę karjerą ir greitu laiku šviesą išvysiančiame dešimtame romane jis pasirodys paskutinį kartą).

Siužetas artimas ir aktualus Norvegijai, ypač po Breiviko siautėjimo ir visų to padarinių. Tačiau ir praeityje šalis turėjo reikalų su tokiais individais, kurie “gynė“ šalį nuo okupantų pamiršdami, kad tarnauja kitiems. Čia netgi negalioja posakis, kad iš dviejų blogybių reikia rinktis mažiausia, nes mažiausios net nebuvo. Tačiau, kaip ir interviu minėjo pats rašytojas, užaugęs šeimoje, kurioje buvo ir tų kurie kariavo nacių kariuomenėje, ir tų kurie išėjo kariauti partizaninį karą, mes negalime teisti visų šių istorijų dalyvių, nes istoriją paprastai rašo nugalėtojas, o lieka neišklausyta pralaimėjusioji pusė, kurios to meto sprendimai taip pat buvo nulempti vienokių ar kitokių juos pateisinančių aplinkybių. Ir kas esame mes, kad dabar, patogiai sėdėdami ant foteliukų galėtume oriai postringauti apie tai, kas tuomet buvo teisinga ar neteisinga. Belieka tik klausytis istorijos. Ir mokytis iš klaidų.

O istorija iš pirmo žvilgsnio paprasta. Kažkur šmėsteli retas šautuvas ir Haris Hule užsikabina už šios, iš pažiūros visiškai nereikšmingos, informacijos. Vėliau susipina dvi siužetinės linijos, kuriomis keliaujama laiku.

Kas sužavėjo? Meilės istorija tarp iš komos pabudusio “Danieliaus“ ir Helenos. Tas noras būti kartu, tie po truputį bundantys jausmai, tas vienas kito laukimas. Nors tai tik detektyvo vienas iš mažų siužetų, kuris leidžia teigti, kad jei Jo Nesbo kada nors atsibostų rašyti kriminalinius romanus, jis būtų puikus meilės romanų autorius.  Būtent šis meilės romano siužetas nuveda skaitytoją visiškai kita kryptimi, kai norisi manyti, kad esminis senolio tikslas – atkeršyti kažkam už savo prarastą meilę.

Siužeto dinamika nėra nei “perspausta“ savo tempu kai nebesuvoki, kas, kada ir ką pasakė ar padarė, nei tokia lėta, kad norint sužinoti, kokia bus atomazga reikėtų pasirūpinti didelėmis kofeino atsargomis. Viskas taip sunarpliota ir sumegzta, kad iki paskutinio lapo nesi tikras, ar teisingai viską supratai. Nereikia krūpčioti nuo įtampos, nereikia užsidegti visų šviesų namuose, dairytis per petį einant prieblandoje. Tai detektyvas, turintis istorinio romano bruožų ir pagrindinis žudikas (jų ten yra keletas) turi tikslą, kuris susijęs su istorija ir konkrečiais jos herojais.

Beje, aš šią knygą paėmiau į rankas antrą kartą. Pirmą kartą po pirmų dešimties puslapių ji man “neprilipo“ ir teko ją palikti geresniems laikams. Tie laikai atėjo.

“Rizikuoti ar ne…. tokios tos amžinos dilemos“

PASAKA APIE SNIEGUOLĘ

Kiek šiandien yra pasaulyje snieguolių? Toks klausimas iškyla todėl, kad dabar dažnas net neatsimena tos senosios pasakos apie du senukus, kurie iš sniego nusilipdė sau vaiką (kaip ir kitoje pasakoe sugebėjo ir iš tešlos likučių nusilpdyti pagranduką – tokį pusiau vaiką pusiau augintinį). Dabar vaikai labai gerai žino pasaką apie snieguolę ir septynis nykštukus, tačiau iš kur atkeliavo tikroji snieguolė (drįsčiau taip teigti, kadangi pastaroji pasaka savyje turi gilesnių archetipinių kodų nei blaškymasis po mišką su septyniais mažučiai žmogeliukais) net nepamename. Ir tikrai jau nepamename, kuom viskas baigėsi toje pasakoje. O apie patį pasakos moralą net kalbėti neverta. Gal prieš tai reiktų pavartyti psichologų knygeles, kuriose jie nagrinėja pasakose užkoduotus archetipus, vaizdinius, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą, o paskutiniuoju metu buvo koreguoti ar interpretuoti taip, jog nuo esminės minties nutolo per šviesmečius. Skaitant pasakas reikia mokėti užčiuopti jų esmę, moralą, mintį ar dar kokią nors giją, kuri parodytų, nušviestų, įkvėptų, pamokytų ar dar kaip nors kitaip paveiktų būti ir buitį.

O ką daryti kai tokios gijos neužčiuopiamos? Kai nežinai ką galvoti, kur čia viso to pasakojimo esmė, kur tas pamokymų grūdas, kuris turi įkristi į tavo sielą, sukrėsti, priversti mąstyti? Jei tikiesi skaityti romaną, o perskaitai kažką tarp romano ir pasakos, neaiškaus pobūdžio kūrinį, kuriame ieškai ieškai ir nerandi nieko išskyrus sutrikimą bei abejones savo nuovoka, intelektu, gebėjimais jausti tekstą. O gal tai ir yra kūrinio esmė?
Ar visi nusivylę gyvenimu turėtų patraukti į Aliaską? Kokį reikia jausti nusivylimą gyvenimu, kad patraukti ten, kur šalta, atšiauru, daug sniego ir jokio susisiekimo su pasauliu? Ir tikėtis, kad būtent tokioje vietoje susitvarkys santykiai šeimoje. Tikėtis, kad vyras, su plūgų aręs visą dieną laukus ir sunkiai dirbęs raudamas kelmus dar bus jautrus ir atidus namie, kalbėsis apie jausmus, potyrius, gyvenimą. Na, žmogus tikrai turi būti didelis optimistas, kad tuom tikėtų. Sutinku, kur žmogaus koja nebuvo įkelta, ten viską valdo gamta, o gamta Aliaskoje (bent jau 1920 m.) turėjo būti tikrai įspūdinga. Gal tai ir turėjo įkvėpti naujakurius. Tačiau iš tikro juos įkvėpė sniegas. Įkvėpė desperatiškai suteikti materialinį pavidalą savo didžiausiam troškimui – vaikui, kurio jie neturi. Ir visai nesiverčia liežuvis rašyti, kad to įkvėpimo pagauti jie nulipdė sniego senį besmegenį. Jie nulipdė vaiką. Iki šios vietos suvokiu, kad tas begalinis troškimas, kuris vieno iš poros buvo slopinamas, o kito nuolat kurstomas viduje, ir turėjo kaip nors išlįsti į paviršių kažkokia forma. Tačiau paskui, kai kurios vietos primena siaubo romaną (arba jei knyga būtų ekranizuota – siaubo filmą), kai netikėtai iš miško išnyra mergaitė. Girios būta tankios, o žmonių mažuma. Paskui tas vyras, miręs kalnuose – ar tai Senis šaltis? Ir kodėl mergaitės vardas toks keistas – Faina. Nebuvo gražesnių, simboliškesnių? Nes dabar jis man primena kažką iš romų bendruomenės, tarsi apylinkėse būtų apsistojusi romų klajoklių gentis, o iškeliaudama paliko vaiką, kuris išmoko išgyventi gamtoje, o gera bevaikė pora jį priglaudė.
Kova tarp civilizacijos ir gamtos? Žmogaus gyvenimas ir gebėjimas būti ir kurti savo buitį abiejuose pasauliuose? Galbūt. Bet tada kas ji ta Faina, tas sniego vaikas? Suprantu jei ji būtų matoma ir gyventų tik bevaikės poros pasaulyje, bet kai ji įsiveržią ir į jų kaimynų gyvenimus – įsimyli jų sūnų, išteka už jo, pagimdo vaiką ir … išnyksta. Grįžta į gamtą atgal. Bet palaukite, o kaip vaikas? Jis kas? Tarpinis variantas tarp žmogiškosios būtybės ir kažko atėjusio iš gamtos? Kaip jis turi būti vertinamas? Kaip tąsa, kaip įrodymas, kad žmogus yra gamtos kūrinys?
Jei pirmą dalį romano buvo galima vertinti ir pusiau filosofiškai, tai antra dalis, kurioje Faina įsimyli vaikiną, jau visai viską sugriovė ir nuvairavo idėją visai į kitas lankas. Visas siužetas tiesiog akyse subanalėjo. Tie žvilgsniai, susitikimai, pasimatymai miškuose, paskui vestuvės, vaiko laukimas ir gimimas – tarsi iš meilės romano. Argi labai jau romantiška ir tikrai verta meilės iš pirmo žvilgsnio gulbės žudymo scena? Negi vyrai, pamatę moterį sukant galvą gulbei (kalbant realiai – galbūt vištai ar žąsiai, nes sunkiai pakiltų ranka galabyti tokį didingą paukšti ) galėtų ją įsimylėti? Ar čia toks esminis instinktas kai mirtis tampa seksuali?

Jei jau taip magėjo perpasakoti pasakos siužetą, reikėjo kalbėti (t.y. rašyti) vengiant tų žmogiškųjų banalybių arba užbaigti romaną toje vietoje kai Faina supranta, jog myli kaimynų sūnų. Ir palikti skaitytoją spėlioti, o kuom gi viskas čia galėjo baigtis. Kaip galėjo susijungti žmogus ir gamta? Dabar gi pabaiga tokia kažkokia nekokia – dingo, išgaravo vaiko motina, ištirpo (nors už lango žiema – dar vienas neatitikimas, nes pasakoje snieguolė ištirpsta). Ir kas toliau?
Iš esmės negalima teigti, kad knyga prasta. Ganėtinai įdomu, nes jautiesi kaip skaitytum kažkokią mistinę istoriją, kur nežinai, ar čia viskas tikra, ar netikra. Viskas šiek tiek suvelta, tačiau skaityti įmanoma. Vien todėl, kad pasaulyje atsirastų ir daugiau snieguolių, nei ta, kuri draugauja su septyniais nykštukais.