MANO METAI SU KNYGOMIS

Nepaisant visų pasižadėjimų metų pradžioje nuolat pildyti knygų dienoraštį, na niekaip nepavyko to įgyvendinti (kaip dalies ir kitų metų pradžioje duotų sau pažadų, kai kurių net užrašytų ant popieriaus, nes sakoma, kad taip veiksmingiau…:)). Tačiau pavyko kita – bent truputį aprašyti perskaitytą knygą stebuklingoje programėlėje Goodreads. O tai jau leidžia ne tik pasidžiaugti metiniu pasiekimu (perskaičiau visas, metų pradžioje suplanuotas, knygas), ne tik sužinoti, kuri knyga buvo ilgiausia, o kuri trumpiausia, kurią geriausiai įvertinau ir pan., bet taip pat prisiminti…, apie ką buvo tos mano perskaitytos knygos ir ką aš apie jas tuomet galvojau ir patiko jos man, ar visiškai nepatiko (turiu tokią savybę visgi perskaityti knygą iki pabaigos, nepaisant to, ar ji mane “kabina“, ar ne). Todėl metų pabaigoje (likus kelioms dienoms iki visiškos pabaigos) turiu galimybę trumpai apžvelgti visas mano per šiuos metus vartytas ir skaitytas istorijas.

Taigi, per 2017 m. iš viso perverčiau 15 246 puslapius (45 knygų). Jeigu reikėtų išvesti vidurkį, tai mano per metus perskaityta knyga turėtų turėti apie 339 puslapius. Neblogai:)

Pati trumpiausia istorija, į kurią buvau pasinėrusi, tai Liudmilos Ulickajos “Sonečka“ (144 psl.). Nors, kaip dažnai būna, puslapius skaičius tikrai neleidžia teigti, kad ši istorija buvo prastesnė nei tos, kurios dažnai netelpa, net į tūkstančius lapų. Mano mintys, perskaičius šią istoriją “Neįtikėtinas paprasto gyvenimo stebuklas. Kaip visuomet nutinkantis ir ištinkantis daugelį šalia mus esančių, bet mums nepažinus. Užburiantis savo paprastumu ir natūralumu.“

Na, o ilgiausia puslapių skaičiumi, bet ne pačia istorija, kurios negali paleisti tol, kol pačioje pabaigoje neužverti paskutinio puslapio, Jo Nesbo “Troškulys“ (tiesa, daugelis Jo Nesbo gerbėjų turbūt neprieštarautų, jeigu autorius rašytų ir ilgesnes knygas), “net“ 576 puslapiai. Ilgai lauktas paskutinis jo romanas tikrai nereikalauja atskirų aprašymų, nes yra kaip visuomet “nepakartojamas ir nenuspėjamas, kaip visuomet paprastai nepaprastas ir elementariai sudėtingas.“ Žinoma…ir Haris Hiūlė. Kaip bebūtų keista, šioje istorijos figūruoja ir Lietuva, nors ne iš pačios geriausios pusės: Mykolo Riomerio universitetas ir Stumbro “Trejos devynerios“ (autorius turėjo gerai susipažinti su šiuo Lietuvos tautinio kulinarinio paveldo pavyzdžiu). Nors, bloga žinia taip pat yra žinia (atsižvelgiant į tai, kiek Jo Nesbo gerbėjų yra visame pasaulyje).

Pati populiariausia knyga, kurią atsiverčiau 2017- aisiais, buvo R. J. Palacio“Stebuklas“ (ją perskaitė 471 732 skaitytojai, kurie naudojasi Goodreads programėle). Tiesiog akis užkliuvo už filmo anonso, kurį peržiūrėjus (kol kas tik anonsą), nusprendžiau, kad visgi visų pirma norėčiau perskaityti knygą. Nors, pamačius filmo pristatymą Ogio tėvų kitaip kaip Julios Roberts ir Owen Wilson negalėjau įsivaizduoti skaitydama šią nuostabią “stebuklingą istoriją apie kasdienius stebuklus: buvimą šiek tiek geresniu nei reikia, drąsą, ištikimybę ir draugystę, stiprybę ginti savo pasirinkimus ir gebėjimą mylėti bei pastebėti tuos, kurie yra šalia mūsų.“ Labai šilta ir paprasta istorija apie nepaprastus žmonių gyvenimus ir buvimą drauge. Tiesa, iki šiol bijau žiūrėti šį filmą, kad niekur nedingtų stebuklas, kuris ištiko mane verčiant šios istorijos puslapius. Patikėkite, perskaičius ši istoriją, kitaip pradedi žvelgti į šalia tavęs esančius pačius artimiausius ir mylimiausius.

Mažiausiai skaitytojų (6) dėmesio sulaukė mano perskaitytas T. Kavaliausko romanas “Originalas“, kuri suintrigavo savo siužetu ir tuo, kad į šią istoriją įtrauktas muziejus ir jame dirbantys žmonės. Negaliu pasakyti, kad likau sužavėta stiliumi, nes “literatūrine prasme kūrinys silpnokas ir sunkokai panešėja į detektyvą.“ Tai tiesiog lengvas, paprastas ir ties banalumo riba balansuojantis kūrinys, kurį perskaičius galbūt būtų galima pasidomėti, kad yra tas Dogas Bankovas, galbūt perskaityti Henrio Parlando romaną “Sudužo“, galbūt pažiūrėti Ryčio Zemkausko dokumentinį siužetą “Niekam nežinomas menininkas“ (aš ir pasidomėjau, ir peržiūrėjau – tiesa, neskaičiau). Ko man tiesiog pritrūko šioje istorijoje – tai pagrindinės minties ir ašies, kuri mano manymu, turėjo būti “Net jei ir vardas pasikeičia, kūrinio vertė vis tiek lieka ta pati“. Sugauti ją ir ant jos konstruoti visą istoriją, mani manymu, autoriui nelabai pavyko. “Paviršinis braidymas siužete, neįtikėtini jo posūkiai ir viražai su visiškai neįtikėtinais veikėjų tipažais pačią istorijos esmę “paslepia“. Vienintelis istorijos privalumas – istorija, susijusi su realiai vykusiais įvykiais, su realiais asmenimis, su realiomis įstaigomis (muziejumi).

Knygos, kurios man buvo netikėtumas ir metų atradimas:

1. Mindaugo Kvietkausko “Uosto fuga“, kurią skaičiau mėgaudamasi kiekviena eilute, kiekvienu žodžiu, kiekviena akimirka ir po daugeliu teksto dalių galėčiau nors ir dabar pasirašyti. Teksto malonumas, minties srovenimas ir dar ilgai liekantis įspūdis apie ką tik patirtą ilgai lauktą susitikimą su puikiu kūrėju, leidžia tikėti, kad galbūt ateityje pasaulį išvys ir daugiau autoriaus tekstų, kurie leis patirti tą atradimo džiaugsmą verčiant kiekvieną puslapį. Skaitinys nėra lengvas, bet skaitymo malonumas garantuotas.
2. Hallgrimur Helgason “1000 laipsnių moteris“ – knyga, kuri pradėjo 2017-uosius ir skaityta “iš antro karto“. Kaip dažnai pasitaiko, skaitytojo pasaulyje egzistuoja tokia taisyklė “ne vietoje ir ne laiku į rankas patekusios knygos“, kuri reiškia, kad net ir pats geriausias ir kritikų labiausiai liaupsinamas kūrinys gali visiškai netikti ir nepatikti. Taip nutiko ir su šia istorija, kuri, jeigu ne skaitymo festivalis “Vilniaus lapai“ ir jo metu vykęs susitikimas su autoriumi, tikriausiai iki šiolei gulėtų lentynoje ir lauktų geresnių dienų. Nuo jos prasidėjo mano susižavėjimas (kol kas apsiribojantis tik dviem islandų rašytojų romanais bei pokalbiu prie vyno su islandais apie jų meilę knygoms ir rašytojams) islandų literatūra, nes istorija apie “meilę matuojamą laipsniais, o ne minutėmis ir žmonių akyse regimus tautos griuvėsius“ įkvepia keliauti į tą paslaptingą geizerių ir trolių šalį, kurios gyventojai vienas kitam per kiekvienas Kalėdas dovanoja knygas.
3. Dovydo Pancerovo “Kiborgų žemė“ buvo ta unikali galimybė pažvelgti į Ukrainos ir jos žmonių gyvenimą per kovos už laisvę prizmę. Knyga labai panaši į Svetlanos Aleksijevič polifoninę literatūrą, už kurią autorei buvo skirta Nobelio literatūros premija, tačiau turinti ir savo unikalumą – viskas, kas joje suguldyta, patirta, išgyventa, pamatyta ir papasakota paties autoriaus. O mes taip galėtume?
4. Jessie Burton “Miniatiūristas“ – puikus pasakojimas, ir ne tik tiems, kurie domisi Nyderlandų istorija ir kultūra, bet ir tiems, kurie pasiilgę nuoširdaus, subtilaus ir emociškai sodraus siužeto.“ Nepaisant to, kad lyg ir būtų galima tikėtis monotoniško  pasakojimo, turint omenyje, kad veiksmas vyksta XVII a. Amsterdame, kur drėgmė ir žvarba yra nuolatiniai gyvenimo palydovai, tačiau papasakota gyvenimo, meilės, nepriklausomybės ir laisvės istorija primena, jog ir tuomet mylėjo, tikėjo, kovojo ir kasdien darė savo pasirinkimus. Vienintelis klausimas, kuris iškilo – kodėl lietuviškame romano pavadinime yra naudojama vyriška giminė, kuomet istorijoje tai yra moteris? Galbūt todėl, kad tai laikais moterys negalėjo mokytis amato ir juo užsiimti, todėl buvo priverstos slėptis po svetimais vardais? Ar tiesiog vertėjo klaida?
5. Jessie Burton  “Mūza“ – viena iš stipriausių skaitytų šiais metais, antra tos pačios autorės knyga, nors atvertus pirmus jos puslapius, taip visiškai neatrodė. Pasakojimas, kuris “tarsi įgauna pagreitį kas puslapį tapdamas emociškai paveikesnis, tokiu būdu tarsi “priaugdamas“ svorio ir nešdamas paskui save į galutinę paslapties skraiste dengiamo gyvenimo atomazgą, kuri negali sakyti, kad visiškai netikėta, bet labai paveiki kitas prasme – pasirinkimo esmės prasme.“ Ar žinodamas apie neteisybę, visgi saugotum paslaptį? Ar galima saugoti paslaptį, jeigu nuo to kenčia kiti? Ar dėl įkvėpimo ir gebėjimo kurti galima manipuliuoti kitais? Ar visa tai vadinama meile? Tačiau, nepaisant šiek tiek juokingų redakcinių klaidų, kuomet rašytojas pavadinamas romaniste, tai knyga, “kuri parašyta subtiliai ir jautriai, daugiasluoksnis pasakojimas, kuriame kiekvienas atras savo istoriją, savo įkvėpimą, knyga, kurią būtina atsiversti.“ Galbūt mes visi esame kieno nors mūzos (klaidinga manyti, kad tai tik moterų privilegija:).
6. Antoni Libera “Madame“ tapo šių metų mano asmeniniu Lenkijos literatūros atradimu. Seniai buvau skaičiusi tokį įtraukiantį intelektualų romaną, po kurio kyla noras pradėti mokytis prancūzų kalbos ir knygynuose nevalingai pradedi dairytis lenkų autorių kūrinių. Tai “intelektualus žaidimas siekiant ranka paliesti Šiaurinę žvaigždę“.
7. Jennifer Ryan “Čilberio moterų choras“ – viena tų knygų, kurios nejučia įtraukia ir paskui ilgokai nepalieka ramybėje. Ir tas netikėtumo jausmas, kuomet tarsi nejauti ribos, kai viskas tampa ne tai, kad įdomu, bet labai artima, tiesiog užklumpa ir tiek. Tiesa, tiems, kam nepatinka Tėvas Braunas, Midsomerio žmogžudystės, Dautono abatija ir galų gale pati Agatha Christie, sunkiai suvoks šios knygos “šarmą“ ir jėgą. Ne, tai ne detektyvas ir ne šeimos saga, tai istorija, kuri per keleto mažo kaimelio moterų gyvenimus atskleidžia mūsų visų pasirinkimo galimybes. “Kasdienis, įprastas ramaus Anglijos kaimelio su visomis šios mažos bendruomenės ir net visuomenės ypatybėmis, subtilybėmis bei keistenybėmis, aiškia klasine ir socialine sistema, taisyklėmis ir įpročiais staiga per vieną vasarą pasikeičia. Ir tik dėka moterų, kurios turėjo išmokti būti drąsios, stiprios, savarankiškos ir nepriklausomos.“  Nepaprasta istorija apie paprastų moterų gyvenimus, kuomet tai, ką tu manei esant tik gražiu fasadu, staiga suskeldėja ir gali atverti netikėtą dvasinę jėgą, ką manei esant padoriu, išleidžia į laisvę viduje tūnantį žvėrį, o kurio niekada nepastebėdavai, tampa ašimi, apie kurią sukasi gyvenimas. Ne tik dainos prikelia žmonių širdis ir gyvenimus.
8. Hannah Kent “Gerieji žmonės“ tai, kas stipru, paveiku, gilu ir jaudina, tai būtų ties žodžiai, kuriais būtų galima apibūdinti šią istoriją, tačiau tuo pačiu nepasakyti nieko. Tai istorija “kuri yra apčiuopiama, tiesiog fiziškai jaučiama ir išgyvenama.“ Kas, tenka pripažinti, tačiau retokai nutinka literatūriniame pasaulyje. Istorija apie paprastų žmonių iš pirmo žvilgsnio paprastą  gyvenimą XIX a. Airijoje, kurią skaitant tiesiog jauti tą tamsumą, atšiaurumą ir klampumą atmieštą neviltimi ir aklu fatalizmu. “Tiesiog matai tą fizinę ir emocinę atskirtį, tuos desperatiškus bandymus pakeisti savo gyvenimo rėžį, kuris driekiasi per neišbrendamus viržynus ir dar klampesnę savi prietaringumu ir tamsumu vietos bendruomenę.“
9. Sarah Pinbourough “Ydingas ratas“ – savotiškas, kiek neįprastas trileris, kuriame lyg ir nėra tokios didelės įtampos, kuomet krūpčioji nuo menkiausio garso ar delsi gesinti kambaryje šviesą, tačiau jo atomazga visiškai netikėta ir tikrai nustebina. Žinoma, skaitant vietomis norėjosi, kad veiksmas lyg ir rutuliotųsi kiek greičiau ir viskas nesitęstu taip beviltiškai lėtai, tačiau netikėta pabaiga iš esmės atperka visą laukimo laiką. Nors originalus romano pavadinimas “Behind her eyes“ daug labiau atskleidžia istorijos esmę (ir siaubą:))
10. Gyles Brandreth “Oskaras Vaildas ir žmogžudystė žvakių šviesoje“ – keistoka ir tuo pačiu ypatinga istorija, visiškai netikėtai pakliuvusi į rankas, bet kaip sakoma “savo laiku“. Puikus vertimas leido pasimėgauti ir tomis retomis britiško humoro žiežirbomis, kurios ištinka staiga ir priverčia kitaip pažvelgti į jų pasaulį. Tiesa, Oskaro Vaildo aforizmai ir sentencijos taip pat prideda “skonio“ paslaptingam, žvakių šviesoje įvykdytam nusikaltimui, į kurį pastūmėjo pagunda. Viskas tik iliuzija ir kaip sakė Šerlokas Holmsas – “atmetus viską, kas neįmanoma, tai kas lieka tikrai neįmanoma, gali būti, kad yra visiškai realu“. Lengvas britiškas pasakojimas su sveikos saviironijos doze bei šiek tiek mistinio detektyvo paslapties, atskleidžiamos su polėkiu ir džentelmeniškai “išlaikant klasę“.
11. Katherine Webb “Nematomieji“ – jauki, emociškai pagavi ir netikėta istorija apie XX a. pradžios Angliją ir jos gyventojus. Ryškūs veikėjų portretai, istorinis kontekstas ir paslaptys kurios slegia ir veda link didžiulės tragedijos. Verta skaityti ne it per atostogas ir kartu ieškoti kitų šios autorės knygų.
12. Anne Tyler “Mėlynų siūlų ritė“ viena iš tinkamu laiku į rankas papuolusi knyga, nors iš pradžių atrodė, kad visgi nieko gero nebus. Palaipsniui, puslapis po puslapio, visgi tampa aišku, kodėl šis romanas toks populiarus. Visa istorija pasakojama  tarsi per atstumą, tarsi šiek tiek pašalinio stebėtojo lūpomis, sukuriant šiokį tokį neutralumo, ir tarsi objektyvumo, įspūdį, per kurį atsiveria vidinis šeimos gyvenimas atpažįstamas kiekvieno iš šią knygą skaičiusių ar dar tik skaitysiančių. Pasakojimas apie visas šeimas, apie visus tėvus ir vaikus, apie visų siekius būti mylimiems ir svarbiems, apie tokius ryšius kai sakoma “kraujas tirštesnis už vandenį“.
13. Kazuo Ishiguro “Neleisk man išeiti“ – knyga, dėl kuriuos bibliotekose susidarė ją perskaityti norinčiųjų eilės vos tik nuskambėjo šio autoriaus pavardė skelbiant Nobelio literatūros premijos. Negaliu pasakyti, ar ši knyga patiko, ar buvo tiesiog knyga ir joje užrašyta keistoka istorija. Lyg ir gera, lyg ir pagauli, tačiau asmeniškai man tikrai nebuvo istorija apie gyvenimo grožį ir meilę. Gal labiau apie gyvenimo absurdą ir negailestingumą, apie visuomenės dvilypumą ir veidmainystę, dvigubą moralę, patogų “negalvojimą“. Tas paviršinis, tarpais labai naivus ir schematiškas veiksmas plokščia būtis ir buitis, apnuoginti tarpusavio santykiai, tarsi parodo ir dabartinės visuomenės pagrindą, kurį mes dažnai apraizgome įvairiais subtilumais, nutylėjimais ir gyvenimo metaforomis. O po visu tuo slepiasi paprastas buvimas tiek vienumoje, tiek šalia kitų. Nors pačioje pradžioje ir sunkoka sekti istoriją, jos pabaigoje sunkoka tampa suvokti, suprasti ir pabadyti pajusti viso to prasmę. Nors iš esmės visų mūsų galutinė stotelė nesiskiria. Tik Keitės, Tomio ir Rūtos žinojimas apie ją skiriasi. Tačiau visa istorija, mano manymu, atsiskleidžia keliuose panelės Emilės ir Madam žodžiuose “Vargšės būtybės“. 
14. Helen Russell “Daniško gyvenimo metai“ nepaisant to, kad nelabai mėgstu knygas iš serijos “kaip aš netikėtai apsigyvenau kitoje šalyje ir tapau tos šalies ekspertu“, tačiau ši knyga maloniai nustebino. Tuo, kad parašyta pagauliai ir su puikia humoro doze, tačiau nevengiant ir danų gyvenimo ypatumus pagrindžiančių tyrimų bei mokslininkų įžvalgų. Ir žinoma, garsusis daniškas hygge. Įdomi knyga, kurią skaityti būtina jeigu nori sužinoti, kodėl danai yra laimingiausia tauta pasaulyje, kodėl jiems taip sekasi, kodėl gimti danu laikoma sėkme. Žinoma, 6 kg žvakių per metus sudeginti galbūt ir nesugebėtume (nors, kas žino, labai pasistengus, gal ir pavyktų), bet bent šiek tiek “nusirašyti“ nuo danų siekiant laimės (ir ne tik), visgi vertėtų. Vien tam, kad, kaip sako danai, nebūtų taip – “kai stos tamsa, jausies kaip šūdo krūva“.

Na, ir knygos, kurios visgi, bet nepateisino lūkesčių arba šiek tiek nuvylė:

15. D. A. Mishani “Dingęs be žinios“ kaip nepavykęs, mano manymu, bandymas suregzti detektyvinę istoriją, kurį skaitant neapleidžia jausmas, kad arba rašytojas nesuvokia, apie ką ir kodėl rašo, nes žioplesnio ir labiau patęžusio inspektoriaus neteko knygų puslapiuose sutikti. Arba tai didžiulė vertimo nesėkmė, nes tekstas vietomis tarsi sudrėbtas paskubomis, negalvojant nei apie stilių, nei apie kalbos vaizdingumą ar turtingumą. Jausmas toks, tarsi sakinius būtų dėliojęs tik šiek tiek pažengęs kūrybinių rašymo dirbtuvių dalyvis. Tik šiek tiek. Ko gero tai buvo pirmasis 2017-ųjų  nusivylimas, kuris buvo įveiktas tik todėl, kad tiesiog visuomet užbaigiu pradėtas skaityti knygas.

16. Agnes Martin-Lugand “Laimingi žmonės skaito ir geria kavą“ – istorija, iš kurios tikėjausi šiek tiek intelektualesnio teksto ir siužeto, vien todėl, kad jame yra žodis “skaito“ ir šiokia tokia aliuzija į knygas. O, bet, tačiau… tiesiog vienas iš tų lengvų, tragiškai nuspėjamų ir klišėmis apipintų romanų. Nei intelekto, nei emocijos, nei dinamikos, nei pačios literatūros. net neįsivaizduoju, ką galėtų reikšti posakis “skaityti šią knygą – tarsi važinėtis linksmaisiais kalneliais“. Manau, kad net neverta pirkti bilietų į šį atrakcioną.

17. Dalia Kutraitė Giedraitienė “Nokstančių bananų kvapas“ – knyga, kurios tikrai nereikėjo rašyti (jeigu buvo bent menka galimybė to nedaryti). Visiška siužeto banalybė tiesiog pribloškė, o teksto skurdumas, veikėjų lėkštumas neleidžia turėti nei vienos minties apie galimą humorą (kuris buvo žadamas), nes skaitant knygą norisi tik verkti dėl šleikščiai beprasmiškos, tarsi paskubomis sukurptos ir skurdžiai iki begalybės istorijos. O viltis buvo…

18. Paula Mc Lain “Ledi Afrika“ – ilgokai skaityta knyga, kurios esminės idėjos apie nepriklausomą Berilės Markam dvasią niekaip nepavyko apčiuopti. Vietoje to, teko skaityti apie moterį, vaikystėje patyrusios didelę emocinę traumą (palikta ir atstumta motinos), kurią bandė visomis įmanomomis priemonėmis išsigydyti tai pasirinkdama netinkamus vyrus, tai nerdama stačia galva į nuotykius ir avantiūras, tai beviltiškai ir desperatiškai ieškodama meilės ir supratimo pačiais naiviausiais  būdais ir priemonėmis. Žinoma, Berilės pastangų įveikti savo baimes negalima sumenkinti, tačiau skaitant negali daugiau nieko kito įsivaizduoti kaip tik sutrikusią ir pasimetusią moterį, negalinčią išsivaduoti iš savo pačios demonų. Palikta motinos, ji visą savo gyvenimą stengėsi įrodyti sau ir visiems kitiems, kad gali būti laisva ir nepriklausoma bei savimi pasirūpinti, Keista tik tai, kad išbristi iš vienokių ar kitokių griuvėsių jai visuomet padėdavo vyrai (rėmėjai ir sutuoktiniai) vienaip ar kitaip pasiūlydami finansinę paramą už tam tikrą atlygį. Visą šią istoriją buvo galima papasakoti trumpiau, nes protarpiais atrodė, kad tas dūlinėjimas iš ūkio į ūkį niekad nesibaigs, kad tos nesibaigiančios paieškos truks amžinybę ir galų gale viskas baigsi dar vienu fiasko. Tiesa, šios istorijos pabaigos iš vis neįmanoma suprasti, jeigu ne paaiškinimas knygos pabaigoje. Keista knyga, galbūt tinkama tiems, kuriems patinka filmai pagal Rozamundės Pilčer romanus.

19. Witold Gombrowicz “Lenkiški prisiminimai“ – lauktas, tačiau nepateisinęs lūkesčių kūrinys. Sunkiai skaityta knyga, bet turbūt ir ne savo laiku (ką tik pabaigus Tomo Venclovos pokalbius su Ellen Hinsley “Tarsi magnetas šiaurę“), o ir prisiklausius viešų komentarų apie nuostabų tekstą. Keliavimas šiuo tekstu prilygo totaliam bangavimui, kuomet tarpais vyravo visiškas štilis, o tarpais tekstas ir mintys nešdavo ir sviesdavo. Tačiau niekuomet neapleido jausmas, kad skaitai savimi patenkinto ir besigėrinčio asmens pasakojimus, ką jis mato veidrodyje.

Kitos perskaitytos knygos, kurios liko (vienu ar kitokiu pavidalu) mintyse, jausmuose, gyvenime:

Undinė Radzevičiūtė “Kraujas mėlynas“ – kaip visuomet užburiantis teksto ritmas ir gebėjimas valdyti siužetą tiksliai ir taupiai naudojant žodžius.

Julian Barnes “Laiko triukšmas“  – kasdienis gyvenimo grožis ir siaubas, kūrėjo būtis ir buitis, lengvai ir aštriai apie vieną garsiausių rusų kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių (vien ko vertas jo valsas Nr. 2).

Boris Johnson “Churchillio veiksnys“ apie vieną garsiausią visų laikų vadovų, kuriam turime būti dėkingi už tai, kad Britanija stojo į kovą prieš nacistinę Vokietiją, o kartu įtikino ir JAV stoti į kovą, kad gyvename demokratinėje santvarkoje (aišku, su kai kuriomis išimtimis), kurio charizma, gebėjimas numatyti ateitį bei humoro jausmas, kartais versdavo iš koto kolegas ar net priešininkus. Kaip sako jo anūkas “Žinote, daugeliu atveju jis buvo visai normalus šeimos žmogus“. 🙂 (šią knygą puikiai papildė Sonia Purnell knyga “Clementine Churchill. Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“.)

Valdas Papievis “Vienos vasaros emigrantai“ – įklampinusi istorija, kuri tęsėsi kaip klampus smėlis ar tirštas ir tąsus klevų sirupas, kuomet ir per saldu darosi, o visgi žinai, kad reikia kaip nors, bet kaip, tačiau priartėti prie pabaigos. Vienintelis gėris, kurį pasiimi – tai kalbos melodija, jos turtai ir neišsenkančios galimybės praskleisti ar atverti pasaulį.

Maja Lunde “Bičių istorija“ – vienaip skaitant, kitaip po susitikimo su autore. Knyga, skatinanti daugiau dėmesio kreipti į mus supančią aplinką ir kartu su mumis gyvenančius – ne tik bites, bet ir mūsų artimuosius.

Lars Mytting “Plauk su skęstančiais“ – istorija, kuri moko ieškoti, pasitikėti ir tikėti savimi, savo artimaisiais. Meistriškai sudėliota istorija, kurios detalių gal ir neatsiminsi, bet jausmas lieka.

Leila Slimani “Lopšinė“ ir “Žmogėdros sode“ – istorijos netikėtos, istorijos keistos ir apie tai, apie ką niekas nekalba. Pirmasis Leilos Slimani romanas “Žmogėdros sode“ nesužavėjo, nes neteko laimė pajusti ryšio tarp knygos pavadinimo ir pačios istorijos, knygoje papasakotos. Ir visiškai neįtikino psichologinė trauma Adelės, kurią Odilė taikliai pavadino savanaude. Kokia turi būti egzistencinės vienatvės baimė, kad trintumeisi tarpuvartėse su neaiškiais tipais, kaip turėtum savęs nekęsti, kad labdarai atiduotum visą save. Komplikuota? Taip. Intriguoja? Galbūt. Bet tai nėra ta knyga, kurią norėtųsi imti į rankas dar kartą.

Ruth Ozeki “Knyga laiko būčiai“ – nebloga istorija, kurią visiškai sėkmingai sugadina jos pabaiga, kurioje dėstoma kažin kokia teorija apie kvantinę fiziką, kuri nieko nepaaiškina, bet dar labiau supainiojo ir sujaukė.

Ralph Dutli “Paskutinė Sutino kelionė“ – įdomios formos pasakojimas apie vieno garsiausio litvakų dalininko gyvenimą, persmelktas vizijų, fantazijų ir realybės properšų, kuomet nesupranti, kur realybė, o kur morfino sukelti kliedesiai. Daug pasąmonės srauto, kartais šiek tiek per daug, kuris teka ir srūva dailininkui gulint katafalke, pakeliui į Paryžių, į ligoninę, kurio galbūt taip pat nebuvo. Modiljanis, Kikoinas, Paryžiaus bohema, žydų išeivių ir pabėgėlių gyvenimas, viskas telpa atsiminimuose – fantazijose.

 

KAI MEILĖ MATUOJAMA LAIPSNIAIS, O NE MINUTĖMIS

Tai knyga, kurią “atradau“ ne iš karto, nes pirmą kartą ją paėmus į rankas ir pradėjus  skaityti teko sustoti. Sustoti, kadangi istorija nesudomino ir neįtraukė. Ir jeigu ne literatūrinis festivalis “Vilniaus lapai“ ir jo programoje numatytas susitikimas su Hallgrimur Helgason bei noras atsakyti sau pačiai į klausimą, kodėl visgi man ta knyga “nesiskaitė“, turbūt jos ilgą laiką būčiau taip ir neperskaičiusi. O paskui, tikriausiai, apgailestavusi. Nes istorija, į kurią pasineriama, iš tikro yra nepakartojama. Nepakartojama savo natūralumu ir tiesumu, pasakojama be užuolankų ir išsisukinėjimų, be pagrąžinimų ir pasiteisinimų. Istorija, per kurią atsiskleidžia ne tik vienos moters gyvenimas, bet ir visos tautos, visos šalies likimas, kultūra, istorija, tiesiog GYVENIMAS, papasakotas vieno asmens.

Net ir suvokiant, kad dalis šios istorijos yra fikcija, gimusi rašytojo galvoje, visgi prisipažįsti sau, kad ta plona linija skiriantį tikrą tikros moters gyvenimą nuo rašytojo išgalvotų siužetų vingių yra labai plonytė, todėl tampa nebeaišku, kur prasideda romanas, o kur istorija, į kuruos verpetus buvo įtrauktas ne vienas gyvenimas, kuriuose ne vienas gyvenimas ir pražuvo. Vienos moters kelionė per XX a. istoriją, jos stiprybė ir ištvermė, gebėjimas parklupus vėl atsistoti ir keliauti tolyn žavi, nors, skaitant, dažnai ir baugino. Negali patikėti, kad gležnutė mergaitė, palikta tėvo (mylėjusio Hitlerį labiau nei šeimą), nesulaukusi mamos (karo metu vargu ar gali pasitikėti traukinių tvarkaraščiu), ieškodama kelio namo sugebėjo ištverti, nepalūžti ir net patirti pirmąją ir vienintelę meilę, kuri nėra matuojama minutėmis, o tik laipsniais. Jos gebėjimas išgyventi pokario Berlyne, kuomet tu tampi daiktu ir situacija atrodo totaliai beviltiška, jos noras sukurti geresnį gyvenimą sau ir tėvui, kuris kažkada jos išsižadėjo, ir desperatiškos išeičių iš atrodo beviltiškiausių situacijų paieškos net ir po patirtų išgyvenimų protarpiais atrodo nerealus ir nesuvokiamas. Tačiau verčiantis susimąstyti apie žmogaus vidines galias, norą ir siekį bet kokiu būdu išlikti, susirasti vietą gyvenime, vietą tarp kitų žmonių.

“Sakau ir sakysiu: kenksmingiausi visuomenės elementai yra vadinamieji mokyti nemokšos – vidutinio proto ir abejotino išsilavinimo žmogeliai su užspausta menininko gyslele, mėgstantys pamokslauti darbo vietoje, arba garbėtroškos nykštukai, siekiantys rangu atsigriebti už žemą ūgį. Štai kodėl niekados nematome tikro erudito vadovaujant kokiai nors įmonei, tik stiuardese ir advokatus.“

Nors iš pirmo karto atrodo, kad knygoje labai daug karo, nelaimių, išbandymų, tragedijų ir skausmo, visgi manau, kad ši istorija yra apie viltį, negęstančią ir stumiančią visą žmoniją pirmyn. Viltį, kad nepaisant visų sunkumų ir baisumų, kuriuos mums “dovanoja“ gyvenimas, visgi tikėtina, kad mes išliksime. Galbūt įtikėsime netikrais pranašais, pasirinksime ne tas vertybes, tiesos ieškosime nenorėdami jos rasti, tačiau visuomet gims vaikai, ateis pavasaris, parskris paukščiai, patekės saulė ir istorijos ratas suksis iš naujo. O moteris su sunkiai ištariamu ir sunkiai prisimenamu vardu tikrai neleis apie save pamiršti. O Islandija vilios ne tik savo gamta, bet ir noru pažiūrėti “gyvai“ į šalį, kur kiekvienam gyventojui Kalėdoms dovanojamos knygos, kur literatūra yra tautos kraujyje.

“Žmogus – tokia būtybė, kuriai nuolat reikia nelaimės. Jei negauna jos iš motinos gamtos rankų, mėgina susiorganizuoti pats.“ 

 

 

SVEIKI ATVYKĘ. BET AR TIKRAI SVEIKI?

Paprastai nesu gerbėja knygų apie mediciną, nežiūriu jokių greis anatomijų ar priimamųjų, o vienintelis gydytojas, kuriuo žaviuosi yra daktaras Hausas (beje, ir pastarasis išgalvotas personažas). Pas tikrus gydytojus lankausi tik kai jau tikrai bėda prispiria ir tik vieną kartą “guliausi po peiliu“ (tiesa, atsiminimai ir patyrimai, galima sakyti, teigiami). Todėl man pačiai šiek tiek keistoka buvo tai, kad visiškai nedvejojau imdama į rankas vadovą po pragaro ambulatoriją. Negaliu pasakyti, ko tikėjausi, kam ruošiausi, tačiau pirmas įspūdis tikrai geras. Aišku, galbūt pasąmonėje šiek tiek kirbėjo viltis, kad galbūt turėsime lietuvišką Gregory Hausą realybėje, galbūt galėsime atrasti ir suprasti kažką tokios nepaprasto ir itin slapto, kas slepiama nuo visuomenės ir pacientų po devyniais užraktais, galbūt bus atskleista visa tiesa apie gydytojų darbą. Na, šiek tiek viso to buvo.Bet iš esmės tai daugiau praktinė knyga, galima sakyti ir parankinė knyga, kuri tikrai pakankamai išsamiai supažindina su kasdieniu gydytojų darbu, o tuo pačiu ir pacientais.

“Gali būti profesionalus, ramus, tolerantiškas, taktiškas, adekvatus, viską paaiškinti – viską atlikti beveik tobulai – tu, nususęs daktare, jiems niekaip neįtiksi.“

Manau, kad pati knyga gali būti vertinama skirtingai, nelygu, kokia skaitytojo patirtis susidūrus su žmonėmis su baltais chalatais. Todėl, kartais skaitant, tarsi kažkur aplink plevendavo jausmas, kad dalis šios knygos yra skirta gydytojams apginti, įrodyti, kad jie tikrai davė Hipokrato priesaiką ir jos laikosi, kad jiems rūpi pacientai, nepriklausomai nuo to, kokie ir kaip jie patenka pas juos. Tikiu. Tikiu, kad didelė dauguma gydytojų būtent tokie ir yra (nepriklausomai, kad jų algos tikrai neadekvačios jų darbui, atsakomybei, kurią jie prisiima), kaip ir daugelis kitų profesijų žmonių, kuriems rūpi tai, ką jie daro. Tačiau, kas galėtų paneigti, kad…

“… ir jokių emocijų dėl to, nes mes žinome, kas yra žmogus ir kaip jam kartais būna, kad žmogus kaip vamzdis turi du galus o jei kas blogai, tai blogis šalinasi pro tą galą, kur arčiau išėjimas.“

Sužavėjo labai subtilus ir toks sakyčiau labai jau daktariškas humoro jausmas. Tarsi atvirai ir nejuokaujama, bet visuomet jauti tą ribą, ant kurios yra balansuojama. Sunku šią knygą turėtų būti skaityti žmonėms, kurie nedraugauja su humoro jausmu ir nejaučia tų subtilių niuansų, kuomet “lupasi šiferis“, pacientai skundžiasi “širdimi“, tenka dirbti “Trydų kalnelio ir Rozariumo ligoninėje“  arba aplink sukinėjasi bobuliukai ir 4 val. pacientai. Nors autorius net kelis kartus, tiek knygos pradžioje, tiek ir vėliau, atsiprašinėja už savo humoro jausmą ir pajuokavimus, visgi manyčiau, kad to nereikėtų daryti. Visa šios knygos vertė ir yra ta, kad skaitytojas pats turėtų pajusti ir sugebėti atsirinkti, kas yra pasakojama rimtai, o į ką reikėtų žvilgtelėti šiek tiek su ironija ar tiesiog nepriimti “už gryną pinigą“. Priešingu atveju, tegul skaito žinynus ir enciklopedijas. Ten viskas rimta ir konkretu.

Tikrai tikiuosi, kad ši knyga nebus paskutinė, nes užvertus paskutinį puslapį tarsi atsiranda tikėjimas, kad ji turi turėti ir tęsinį. Naktys pragaro ambulatorijoje juk nesibaigia.

Beje, kam įdomu, gali apsilankyti to paties pavadinimo knygos autoriaus tinklaraštyje.

BEIEŠKANT AMŽINOSIOS MEILĖS

Visada labai skeptiškai vertinau ir vertinu lietuvių autorių istorinius romanus ir jie tikrai nėra mano mėgstamiausia literatūra, nes visuomet yra pavojus, kad arba bus nuvažiuota į nepamatuojamus savo praeities šlovinimus ir didžiavyrių išaukštinimus, arba pateiktos visiškos iš piršto laužtos, nuo istorinės tiesos šviesmečiais nutolusios, iliuzijos, kurios greitos žlugti. Todėl, tiesiog vengiant turėti išankstinių lūkesčių, kurie visgi gali būti nepateisinti, geriau tiesiog leistis į nuotykį, kuris niekuo neįpareigoja, bet malonias skaitymo akimirkas tikrai garantuoja.

Rekomenduočiau visiems, kuriems įdomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, jos valdovai, jų gyvenimas. Žinoma, visada lieka autoriaus indėlis ir nereiktų visko “priimti už gryną pinigą“, tačiau žinių bagažas tikrai pasipildys ir vien dėl to verta atsiversti šios knygos pirmą puslapį. Nors kunigaikščio Aleksandro meilė savo žmonai Elenai ir šmėžuoja fragmentiškai ir tikrai norėtųsi šiek tiek plačiau išplėtotos jos linijos, tačiau vien tai, kad jau apie tai pasakojama, manau yra tikra pasiekimas, kuomet pagrindiniais mūsų istorinių romanų herojais paprastai būna Vytautas, Mindaugas, Algirdas, na dar galbūt ir Kęstutis. Labai džiaugiuosi, kad nepaisant romantinių  peripetijų, romane labai daug ir istorinės informacijos, kuri tikrai labai puikiai įpinta į istoriją. Dabar daug įdomiau žvelgti į Vilniaus gynybinę sieną, Šv. Onos bažnyčią, mieste esančias cerkves, įsivaizduoti Katedros aikštėje stovėjusius Vyskupų rūmus ir į juos per šaltį skubančią kunigaikštienę.

O, bet, tačiau…. Niekaip nesuprantu lietuvių rašytojų veikėjų vardų pasirinkimo priežasčių. Lyg ir viskas gerai, lyg ir kažkokia įtampa, lygi ir veiksmas, bet jau kaip žnekteli vardai, tai jau žnekteli. Tarsi būtų kalbama apie kažkokius paauglius ar tą kontingentą, kuris vienas kitą šaukia Vyckom, Ryčkom ir Stasikais. Kodėl negalima veikėjams sugalvoti normalių vardų arba bent jau jų netrumpinti. Kodėl Algė, o ne Algimanta, kodėl Žygis, o ne Žygimantas ar Žygintas – nuo vardo skambesio priklauso, koks tas veikėjas skaitytojui iškils vaizduotėje. Ir jeigu po Vilnių blaškosi Algės ir Žygiai, tai ir jų paveikslai nieko gero nežadantys – paviršutiniški, išbarstyti, grubūs ir be vietos. Tarsi kalba eitų apie paauglius, kurie šiaip susigalvojo pasilinksminti ir pažaisti lobio paiešką, o tai reiškia, kad tai nėra rimta.

Kaip ir beje visa nūdienos meilės istorija (nes visgi norisi daryti prielaidą, kad praeitis turi turėti kokį nors sąlytį su dabartimi), kuri man atrodė toks tarpinis variantas tarp serialo “Brigada“ ir “Inidianos Džounso“ lobių paieškos istorijų (galima, aišku ir apie serialą “Bibliotekininkas“ pagalvoti, bet čia jau gal šiek tiek subtiliau). Ir didžiausiais nesusipratimas – romano pabaiga. Ne ta, kur miršta nunuodyta kunigaikštienė Elena, bet ta, kaip baigiasi šių dienų ikonos paieškos istorija. Tai kas ten įvyko iš tikrųjų galų gale – ar pavyko “suklijuoti“ begriūnančią šeimą, ar visgi nuspręsta išnaudoti savo teisę į antrą bandymą? Kokių galų ir ką visoje istorijoje veikė Vitalijus jeigu paskui jis sėkmingai “ištremiamas“ į Šveicarijos kliniką? Kiek suprantu šio romano tęsinio nenusimato, tai kodėl jos ir neužbaigti – gerai ar blogai, svarbu, kad pabaiga būtų ir toliau galėtum atverti naujos istorijos lapą.

 

 

 

 

 

 

PRIE VIENO STALO

Gyvenime sutapimų nebūna – tu sutinki tuos žmones, kuriuos turi sutikti, atsirandi tam tikroje vietoje būtent tuomet, kuomet tau reikia ten būti, eini tuo keliu, kuriuo tau lemta eiti (dažniausiai). Tas pats, manau, yra ir su knygomis. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mes jas renkamės, tačiau iš tikrųjų tai jos mus pasirenka ir ateina pas mus būtent tuomet, kuomet yra reikalingos ir būtinos. Nesvarbu kokia priežastis. Tarsi nujausdamos, kad būtent jos šiuo metu yra reikalingiausios. Ir jeigu tai nebūtų man nutikę keletą kartų, tikriausiai nepatikėčiau, jeigu kas nors man tai pasakotų. Tačiau, jau ne pirmas kartas, kuomet nei iš šio, nei iš to, į rankas papuola būtent ta knyga, kuri visiškai atliepia dabartinę tavo būseną, buvimo vietą, nuotaiką.

Nors savo bibliotekoje turiu keletą šio autoriaus knygų, kurios turi pretenzijų būti pavadintos moksliškai pagrįstomis istorijomis (kaip pats autorius vadina “pasakojimo – tyrinėjimo žanru“),  o ne kokiais nors D. Brown’o išgalvotais faktais ar fantazijomis (nors, kas galėtų paneigti, kad…..), tačiau visgi, kaip niekada negalvojau, kad kada nors dalyvausiu “Da Vinčio kodo“ ar “Angelų ir demonų“ ekskursijose, taip ir tai, kad kada nors vieną iš J. Sierra knygų skaitysiu ne kaip kokį tiesiog teoriškai abstraktų romaną, o pasakojimą, kuriame buvau. Aišku, ne tais metais, kuomet Leonardas užbaiginėjo savo kūrinį, bet – AŠ JĮ MAČIAU. Restauruotą, tiesiog puikiai saugomą ir paliekantį neišdildomą įspūdį, kurio iš karto kaip ir nejauti, bet jis yra su tavimi nuolat. Ir štai, netikėtai, pasiimi iš lentynos šią knygą…

Manau, kad be D. Brown’o legendas ir mitus, o gal sąmokslo teorijas (kaip kam patogu vadinti) kūrė ne vienas rašytojas, dailininkas, meno ar kultūros veikėjas, o gal ir “paprastieji mirtingieji“. Visiems mums norisi tikėti kažkuo nepažiniu ir tikėtis, kad kažkur slypi paslaptis, kurią tik mes galime atskleisti ir apie tai pranešti pasauliui. Taip, kai kurie faktai, teorijos, hipotezės ar spėjimai buvo moksliškai įrodyti. Taip, renesansas dovanojo pasauliui genijus ir mums iš dalies pavyko išsaugoti jų palikimą – šedevrus, kuriais mes šiandien galime grožėtis muziejuose, bažnyčiose, kitose viešose erdvėse.Taip, tais laikais menininkams kūrinys buvo ne tik gražus vaizdas, bet galimybė išsakyti savo mintis, perteikti savo pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą (atsižvelgiant į tai, kad Bažnyčia raudonplaukius ir visokius kitokius greitai užkeldavo ant laužo). Todėl interpretuoti jų žinutę, kuomet nėra likę jokių užrašų (kas irgi buvo pavojinga) arba jie yra tokie fragmentiški,kad vientisos istorijos vis tiek nesudėliosi, šiandienos žmogui yra labai sunku. Tačiau labai norisi.

Iš tikro, jeigu patinka paslaptys, netikėti atradimai, intriga ir menas – knygą galima tikrai su dideliu malonumu perskaityti. Net jeigu ir esi girdėjęs ar skaitęs, kad Leonardo “Paskutinėje vakarienėje“ vienas iš apaštalų (mylimiausias) – Jonas –  yra iš tiesų Marija Magdalietė (t.y. moteris, kurią su Dievo sūnumi siejo abipusė meilė), kad tikroji Jėzaus bažnyčios “uola“ buvo būtent ji, o ne Petras (esminis iki šiandienos gyvuojančios Bažnyčios ramstis), kad ne Judas laiko peilį, o Petras ir, kad Judo vaidmuo nėra jau toks ir baisus, ir nereikia jo nekęsti, nes būtent per jį Dievas ir įvykdė savo planą (kažkam juk reikėjo tai padaryti), nedidelių, bet visgi įdomių atradimų šioje istorijoje kiekvieno skaitytojo tikrai laukia. Kad ir tokie, jog Milane Leonardo “Paskutinė vakarienė“ yra vadinama Cenacolo (o mums iki tol niekaip nepavyko suprasti, kodėl ant durų prie įėjimo į vienuolyną kabo toks užrašas) ir tai, kad dailininkas (aišku, negalima jo vadinti tik dailininku, gal geriau kūrėju) nutapė save šiame genialiame kūrinyje, o šalia savęs ir vieną garsiausių graikų filosofų, kad šis paveikslas yra dedikuotas moteriai. Ir tai parodyta itin akivaizdžiai – tik reikia žiūrėti ir matyti.

Iš tiesų, perskaitęs šią istoriją, į Leonardo “Paskutinę vakarienę“ tikrai nežiūrėsi taip kaip anksčiau. Tiesiog prisėsi prie vieno stalo.

Tiesa, ant knygos viršelio išvardinti apaštalai nelabai atitinka tekstą. Iš tiesų jie sėdi savo vietose, tik vadinasi ne savo vardais, todėl vadovaukitės ne knygos viršeliu, o šia nuotrauka:)

“Gėrėdamasis tapybos darbu visuomet atmink, kad prisilieti prie prakilniausiojo iš menų. Niekuomet neapsiribok išore: įsiskverbk į vaizdą, judėk tarp jo dalių, atrask nematomas erdves, iššniukštinėk užkaborius…. tik šitaip suvoksi jo tikrąją prasmę“

 

 

KAI RATAS UŽSIDARO

Viena iš tų knygų, kurios beskaitant jas įtraukia, tačiau kai užverti paskutinį jų puslapį, labai greitai pamiršti, apie ką jos buvo. Makabriškas pasakojimas, apie socialinių tinklų įsiviešpatavimą ir visišką asmeninio gyvenimo ištrynimą tam, kad pasiektume taip vadinamos pilnatvės. Skaitant protarpiais atrodydavo, kad dalyvauji kažkokiame patetiškame spektaklyje, kur visi kalba išmoktus atmintinai tekstus. O kartais atrodydavo, kad aprašomos kažkokios sektos apeigos, į kurias kaskart įtraukiama vis daugiau visuomenės narių. Tarsi visiems būtų gerokai praplautos smegenys ir visi tie ratiečiai jau tiesiog nebemoka mąstyti patys savarankiškai.

Nors iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad visuomenė jau neina tuo keliu, kurį tiesiog puikiai aprašė Dave Eggers, o dar puikiau išvertė Marius Burokas. Atrodo, kad kažin kokių tai įspūdingų visuomenės panirimo į “pilnatvę“ scenarijų, apie kuriuos dar nebūtų tekę mums skaityti, jau kaip ir nebesugalvosi, tačiau, manau, kad dėka vertėjo, šį scenarijų iš tiesų buvo įdomu skaityti. Kartais intrigavo, kartais šiek tiek nuvylė, tačiau iš esmės, labai dažnai vertė susimąstyti, nes daugelis, iki šiol laikytų utopinių mūsų gyvenimo scenarijų, pamažu pildosi ir norėtųsi, kad bet kokie pokyčiai, jeigu tokie ir bręsta, neužkluptų mūsų netikėtai.

Skaitant galima tiesiog justi, kad D. Eggers apie socialines medijas išmano labai daug ir ši sritis jam yra iš tiesų artima ir pažini. Tačiau kas liečia romantiką ar tarpusavio santykius, čia visgi reikėtų šiek tiek padirbėti, nes aš tai tikrai neįsivaizduoju, kad artimai bendraujant su žmogumi negalėtum jo atpažinti, kai jį rodo per didelius ekranus, kad užsimaukšlinus gobtuvą ar kepurę, tampi tiesiog neatpažįstamas. Todėl visa ta Mėjos ir Kaldeno siužeto linija tokiu būdų tampa tokia netikra ir šabloniška.

Beje, beskaitant šią knygą sužinojau, kad šių metų rudenį ekranus pasieks ir filmas, kuriame vaidins Tomas Hanksas ir Emma Watson. Dėl Emmos vaidmens tai jau kaip ir suprantu – bus Mėja, o Tomas? Tikėtina, kad jis bus Eimonas Beilis (labai jau mažai tikėtina, kad Kaldenas – Tajus – ups, spoleris:)). Filmą tikrai pažiūrėsiu. Vien tam, kad pasitikrinčiau, kas geriau – knyga, ar filmas:)

Na, o jeigu reiktų labai labai trumpai atskleisti visą knygos esmę, ją galima surašyti į tris eilutes:

ASMENIŠKA YRA VOGTA

PASLAPTYS YRA MELAGYSTĖS

DALYTIS IŠREIŠKIA MYLĖTI

Ar mes esame iš tiesų esame tam pasirengę?  O ar norime, kad taip būtų?

 

 

KELIONĖSE SVARBU GERA KOMPANIJA

Tokios sunkios ir tokios sprangios knygos jau senokai neteko turėti rankose. Toks jausmas, kad leidausi ne į kelionę su miela tetule, kurią kaip ne kaip žadėjo knygos anotacija, o be tikslo klajojau laukuose su ekscentriškų žmogystų kompanija, kuri gal ir turi potencialo sužibėti savo nepakartojamomis unikaliomis charakterio savybėmis bei protu nesuvokiamais ir nepaaiškinamais poelgiais, tačiau galų gale iškrečia kokį visiškai patetišką akibrokštą tarsi kokie į pensiją išėję klounai, kurių cirkas jau seniai sudegė (arba išvažiavo), o juos tiesiog paliko. Beje, cirkas šioje knygoje taip pat egzistuoja, kaip ir kiti beprotiški bei apgalėtini jaunystės versliukai, ne pasigerėjimo, bet tikros užuojautos verta meilė (jeigu tai galima taip pavadinti) bei tokie kartais iš konteksto, o kartais su realybe prasilenkiantys beviltiškai nuobodaus banko tarnautojo – pensininko nuotykiai nesuprasi kodėl ir kam bei kokioje šalyje.

Beje, tikintis, kad teks bent šiek tiek patirti rizikos ar nuotykių – tektų nusivilti, nes visi tie prognozuojami ir numatomi netikėti nutikimai pasirodo tokie tikėti ir prognozuojami, kad tenka irtis per romano puslapius kaip su šauktu per jūrą (tikiuosi, kad niekada neteks realybėje to daryti). Skaitant kartais apimdavo jausmas, kad autorius tiesiog brūkštelėdavo keletą puslapių, o paskui užsiimdavo kitais reikalais, kol kada nors visai netyčia pamatydavo neužbaigtą rankraštį, tačiau neskaitydavo nuo pradžios tam, kad prisimintų, o pradėdavo jį rašyti nuo ten, kur paskutiniu metu sustojo. Tarsi siūtum skiautinį. Bet pamirštum, kas turėtų rezultate gautis – antklodė ar padėkliukas arbatos puodeliui.

Nors leidyklą už knygos viršelį reiktų pagirti. Tik norėtųsi, kad būtų pasirinkusi “Tykųjį amerikietį“(jis, beje, jau yra išleistas), o ne klajones su raudonplauke senyvo amžiaus tetute, kuri savo vienatvę praskaidrina arba beviltiškai ieškodama ją kažkada išdavusio ir pametusio karo nusikaltėlio, arba praktikuodama krest krest jogą su perpus jaunesniu juodaodžiu. Taip, kartais norėdavosi šyptelėti, tačiau visgi nors retkarčiais reikėtų palieti ir jurginus, augančius tavo sode.

O tai, kad tetutė yra pagrindinio herojaus Hario Palingo motina buvo jau aišku nuo pat pirmos jos atsiradimo scenoje akimirkos – per daug jau viskas šabloniška.

TUŠČIO GI TURINIO LAIŠKUS LYDĖSIU KREPŠIN

Ilgai negalėjau susivokti, kaip reikėtų iš tiesų vertinti šią knygą. Lyg ir įdomu būtų pasižvalgyti po prieškario Kauną, lyg ir maga susipažinti su to meto miestiečių gyvenimu, lyg ir tikėtumeisi įdomios kelionės  laiku, bet…

Niekaip nesuvokiu leidėjų sprendimo motyvų ant knygos viršelio dėti “išplaukusią“ ir spalviškai visiškai nepatrauklią nuotrauką. Nejaugi nebuvo galima rasti, tų pačių Kauno muziejų fonduose, gerų, patrauklių, įdomių ir vizualiai įspūdingų nuotraukų, atspindinčių knygos temą ir dvasią? Jeigu jau ta Lietuva tokia nekukli, tuomet tegul tokia ir būna – ryški, provokuojanti, stilinga, akį traukianti ir užburianti. Argi tikrai tokių nuotraukų nėra? Ar ieškota lengviausio sprendimo? Toks pat klausimas kyla dėl nuotraukų, kurios pateikiamos kiekvieno skyriaus pabaigoje. Kodėl pabaigoje? Kodėl ne ten, kur apie tuos žmones rašoma, kur pasakojamos jų istorijos? Ir, beje, kur buvo knygos redaktorius? Aš iki šiol nežinojau, kad Borisas Dauguvietis gimė 1985 m. ir šiuo metu jam būtų buvę 31 metai.Taip pat kas nors iš leidėjų grupės visgi turėjo sužiūrėti, jog prie nuotraukų būtų tikslūs pavadinimai, kad tekste neliktų gramatinių ir stiliaus klaidų.

Taip, reikia pripažinti, kad autorė tikrai padirbėjo su istoriniais šaltiniais, jų daug perskaitė, apibendrino ir pateikė skaitytojui, tačiau visgi reikia pripažinti ir tai, kad knygos dalių lyginamasis svoris nevienodas. Dalys, kuriose pasakojama apie iškilias to, ir ne tik to, meto asmenybes tikrai įdomios, tačiau kam šioje knygoje turėjo atsirasti švenčių aprašymai, kuriuose jokių naujų, o ypač nekuklių, faktų tikrai nepateikiama, lieka neaišku. Kas čia jau tokio nekuklaus švęsti Jonines ir dalyvauti vakaronėse ar susirinkti prie Kalėdų stalo ir pasitikti Naujus metus? Žadant skaitytojui papasakoti apie nekuklią Lietuvą, Švenčių ir poilsio įstatymo perrašyti neužtenka, reikėtų jame išvardintas šventes bent šiek tiek aprašyti ir parodyti visiems, na kur tuomet buvo tas nekuklumas.

Menininkė O. Dubeneckienė-Kalpokienė, P. Kalpokas (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

Kalbant apie Kauno restoranus, visgi norėtųsi, kad knyga būtų papildyta ir jų vaizdais, t.y. nuotraukomis. O jeigu pastarųjų neiškliko, tai šių dienų  paveiksliukais, kad būtų galima įsivaizduoti, kur jie buvo, kaip jie atrodė tuomet ir kaip jie (ar vietos, kuriose jie stovėjo) atrodo dabar. Papildyta realybė yra būtent tai, kas itin domina visuomenę ir leidžia ne tik skaityti, bet ir pajusti tekstą. Jeigu knygos dalies pabaigoje sudėtos kelios nespalvotos, ne itin gero ryškumo nuotraukos (beje, taip pat kyla klausimas, ar Kauno muziejų, o gal net archyvų fondai yra tokie tušti, jog visiškai nėra ką sudėti į tokios išskirtinės temos knygą), tuomet visos tos kainos, kurios išvardintos prie kiekvieno anuometinio Kauno restorano, netenka savo prasmės (kaip, beje, ir autorės darbas), nes skaitytojas tikrai nebraižys diagramų ir nelygins kelių metų ketvirčių, kurie yra nepalyginami, kainų.

 

Visiškas šios knygos nesusipratimas, mano manymu, yra dalis apie madą. Nors turėtų būti pati įdomiausia ir ryškiausia. Pateikti vien tik drabužių aprašymus be jokios vaizdinės medžiagos, tolygu tiesiog perrašyti mados vadovėlius apie pačią madą nieko nepasakant. O skyriaus apie plaukus ir “Trumpai apie nagus“ visiškai nereikėjo, nes atrodo, kad nebuvo ką apie juos papasakoti. Kaip ir nuotraukų iš mados žurnalų. Turbūt nereikia aiškinti, kad realių žmonių realios nuotraukos būtų kur kas patrauklesnės ir informatyvesnės. Nebent buvo siekis parašyti vadovėlį siuvėjoms.

Taip pat vargu ar būtina buvo paaukoti kelias dešimt knygos puslapių perrašinėjant pažinčių skelbimus, kad ir romantiškus, nepateikiant beveik jokių paaiškinimų ar įžvalgų. Tiesiog tam, kad knyga turėtų daugiau lapų? Ir, beje, jausmas toks, kad arba terminai labai spaudė, arba medžiagos labai trūko, nes knygos pabaiga sukelia jausmą, jog žūtbūt reikėjo parengti tam tikrą skaičių spaudos lankų, o ką rašyti, tiesiog nebuvo pagalvota arba tiesiog nespėta medžiagos surasti.

Tai, kad tai visgi pirmas toks žvilgsnis į nepriklausomos Lietuvos 1918-1940 m. laikotarpį, verčia (būtent, verčia) perskaityti šią knygą iki pabaigos. Tačiau tenka pripažinti, kad šis žvilgsnis labai jau neryškus, išblukęs ir apsiblausęs. Belieka tikėtis, kad kada nors vėl žvilgtelėjus į Lietuvą, bus galima matyti ryškesnį ir tikrai įspūdingesnį vaizdą.

KAI LAIKAS TAMPA ERDVE

Kartais visai puiku neskaityti knygų anotacijų, o pačia tiesiog imti ir nuspręsti, kad būtent dabar ir būtent šiandiena turi atsiversti tą ir tik tą knygą. Kai kartu susipina daug, atrodo iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusių aplinkybių, kuomet supranti, kad artimiausiu metu, visiškai skirtinguose vietose neišvengiamai susidursi su viena ar kita šios knygos egzistavimo forma, tuomet tiesiog atsiverti pirmą jos puslapį tam, kad suprastum ir tam, kad pajustum.

Mane visą laiką domino klausimas, kuom galima susieti nekaltybę ir muziejų? Ir ką tokiame muziejuje reikėtų eksponuoti, kokios turėtų būti jo kolekcijos? Kaip suvokti tą nekaltybę ir kas ją simbolizuoja? Ar galėtų toks muziejus atsirasti pavyzdžiui Lenkijoje arba Italijoje, ar galėtų jis apskritai egzistuoti krikščioniškoje šalyje? Jeigu ir galėtų, tai manau, kad turinio prasme tai būtų visai kita istorija. Kažkas pramaišiui su nekaltu prasidėjimu ir Mergele Marija. Na, gal dar šiek tiek riteriškų padūsavimų žiūrint apsiašarojus į savo damos nosinaitę bei būtinai mirtis dėl nelaimingos meilės. Štai ir visas nekaltybės a la krikščionybė muziejus. Gal ir iš šios knygos pradžioje tikiesi, kad tai bus kažkas toookio – uždrausta meilė, nebylūs susižvalgymai, slapti meilės laiškai ir bandymai užkariauti mylimosios širdį, kančios ir atgaila. Tačiau tenka pripažinti, kad tokiu atveju lauktų visiškas nusivylimas, nes apie jokią tyrą ir nekaltą meilę čia net nėra kalbos. Tikslumą mėgstantys skaitytojai turėtų žinoti, kad iki tol, kol pagrindinį herojų užvaldė tas begalinis meilės troškimas, jis be jokių skrupulų, būdamas susižadėjęs ir to neslėpdamas, pasimylėjo su aštuoniolikmete net 44 kartus ir tai viskas įvyko per labai trumpą laiką. Iš kitos pusės, o kodėl jam to nedaryti – pasiturintis, lengvabūdis ir … tiesiog vyras. Vyras tokiame pasaulyje, kur moterys visiškai priklausomos nuo visuomenės, nuo aplinkos, nuo vyrų. Nepaisant to, kad vos vos juntami ir taip vadinami laisvės vėjai, tačiau pučiantys nelygu ant kokio socialinio sluoksnio laiptelio tu stovi. Tai, kas vienam yra modernu ir šiuolaikiška, kitam skamba kaip nuosprendis iki gyvos galvos. Tai, kad vienam yra normalu, kitam reiškia sugriautą gyvenimą. Turbūt reikia būti turku, kad suprastum kai kuriuos jų mąstymo ypatumus, nes priešingu atveju na niekaip netelpa galvoje kaip mergina (turkė, o ne kokia nors “pasileidėlė“ vakarietė), žinodama, kad jos taip vadinamas mylimasis, su kuriuo ji susitikinėja slapčia (taip, taip, turkė slapčia su vyru apartamentuose ir tikrai ne arbatą geria) yra susižadėjęs ir nei vienu žodžiu nei menkiausia užuomina jai nieko nežadėjęs, dalyvaudama pastarojo iškilmingose sužadėtuvėse su kita, staiga supyksta ir dingsta, pasijaučia įskaudinta, nuvilta, paniekinta ir net aštuonerius metus vaidina neprieinamą kol galiausia po taip, reikia tikėtis, sužadėtuvių, visu greičiu lėkdama automobiliu rėžiasi į medį. Ir viskas dėl to, kad visą gyvenimą didžiausias jos troškimas buvo ne sąjunga su mylimuoju, kuris jos beviltiškai siekė net aštuonerius metus, ir kuris kaupė visus daiktus, kada nors jos paliestus, tam, kad įamžintų savo meilę jai, o tiesiog tapti garsia aktore. Kaip begalvotum, didžia meile aš šios istorijos nepavadinčiau. Gal tiesiog maniakiško apsėdimo ir šaltakraujiško keršto epopėja.

Nors visgi tenka pripažinti, kad ši kelionė ne tik į turko sielą, bet ir po Stambulą yra tiesiog nepaprasta. Vaizdai, kvapai, skoniai, viską galima puikiai užuosti, pamatyti ir paragauti. Ir iš dalies pabandyti suprasti tą keistą pasaulį ir jame gyvenančius žmones. Pabandyti, kadangi visiškai jų suprasti turbūt neįmanoma, nes vargu ar jie patys save supranta,

Visa knygos idėjos esmė, manau, yra sudėta į paskutinius romano skyrius, paskutinius Nekaltybės muziejaus kambarius. Ir čia atsiskleidžia ne tik Nekaltybės muziejaus prasmė, bet ir visų pasaulio muziejų kūrimo ir puoselėjimo pagrindas, jų idėja, jų modus vivendi. Visiems besidomintiems muziejais paskutinieji knygos skyriai, nepaisant visų pagrindinio romano herojaus emocinės ramybės paieškų, yra puikus gidas po Europos muziejus. Ne po tuos didžiausius ir garsiausius, kurie visiems žinomi ir lankomi kaip must see, o tuos, kuriuose pasakojamos istorijos, kuriuose galima jas užuosti, išgirsti ir net paliesti. Tuos mažuosius, kuriuos galima netikėtai rasti nežymiuose ir nieko neišsiskiriančiuose miesteliuose ar pasukus už kampo ir nuklydus nuo pagrindinių turistinių maršrutų didžiuosiuose, kurie tyliai laukia savo istorijų klausytojų parkų alėjose ar siauruose kiemų skersgatviuose. Beje, rekomenduočiau šią knygą ir muziejuose dirbantiems kolegoms. Tikrai rasite puikių idėjų jeigu ne praktinei veiklai, tai tikrai apmąstymams. Vien ką reiškia priesakas, kad muziejaus prižiūrėtojų pareiga – ne saugoti eksponatus, ne tildyti triukšmadarius, ne sakyti pastabas žiaumojantiems kramtomą gumą ar besibučiuojantiems, o muziejaus lankytojams sudaryti sąlygas pasijusti lyg šventovėje, tarsi mečetėje (analogas būtų bažnyčia), kur dera elgtis nuolankiai, pagarbiai ir kukliai. O gal vertėtų pasvarstyti ir svarbiausius muziejaus požymius: 1) muziejus skirtas ne tam, kad jame vaikščiotum, bet kad jaustum ir gyventum; 2) muziejaus dvasia, kurią pajunti, sudaro kolekcijos eksponatai; 3) muziejus be kolekcijos – tai parodų rūmai; O gal tiesiog imti ir apsilankyti viename iš šalia esančių muziejų ir pasiklausyti jo istorijos….

 

 

 

NEMOKYKIT MANĘS GYVENTI

Ši istorija prasidėjo Vilniaus knygų mugėje, kuomet kaip ir kasmet, sielai džiūgaujant, o proto balsui pritilus, buvo išsiruošta į knygų atlaidus, iš kurių parsinešiau knygą, kurios iš tiesų dar neperskaičiau, bet patikėjusi leidyklos darbuotojos rekomendacija nusprendžiau pradėti pažintį su šia autore visai nuo kitų jos kūrinių, kurių keletą, jau anksčiau išleistų, turėjau saugiai pasidėjusi į lentynas ir jie ten ramiai ir tyliai gulėjo, laukdami savo eilės, karts nuo karto paimami į rankas ir taip pat sėkmingai padedami atgal. Šį kartą, galbūt sėkmingai sutapus žvaigždėms ar kitiems dangaus kūnams ir visoms kitoms paslaptingoms aplinkybėms,  įveikiau pirmus dešimt puslapių. Po to sekėsi geriau ir greičiau. Iki pat pabaigos.

Nuolat kirbėjo mintis, kad pats istorijos pasakojimo stilius kažką primena. Tarsi koks deja vu jausmas, tarsi jau būtum tai jau kažkur girdėjęs. Ir kai kurie veikėjai labai jau pažįstami ir jau sutikti kitos knygos puslapiuose. Nežinau, kaip Liudmilos Ulickajos kūrybą vertina tituluoti literatūros kritikai, bet man ji labai panaši į kitos unikalios ir įdomios rusų pasakotojos kūrybą, į istoriją apie Lazario moteris ir taip ir norisi šį romaną vadinti ne “Kukockio kazusas“, o “Kukockio moterys“, nes tik apie jas iš esmės ir yra visas romanas. O taip pat apie šeimą, meilę, atsakomybę, toleranciją, laisvę rinktis ir galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą nepriklausomai nuo visuomenės nuomonės, apie maištą ir susitaikymą, apie fizinį aklumą ir dvasinį praregėjimą.

Šiek tiek sutrikdė antra romano dalis, kurioje pasakojama kažkokia keista, fantastinė istorija apie pomirtinį pasaulį ir klajone po jį. Tarsi ne vietoje ir ne laiku. Tarsi ir be konteksto. Bent jau taip atrodė iš pradžių. Ir tik perskaičius paskutinę romano dalį, galima susieti kai kuriuos klajonių po pomirtinį pasaulį momentus su pačiu romano siužetu. Nors ir ne visus.

Na, o jeigu reikėtų nurodyti mėgstamiausią (galima sakyti net mylimiausią) romano veikėją, tai be jokios abejonės šiuo atveju man tai būtų Ilja Josifovičius Goldbergas – vietoje nenustygstantis idėjų, teorijų ir įžvalgų kūrėjas, talentingas mokslininkas, už savo vizijas ir principingą jų laikymąsi ne kartą sėdėjęs kalėjimuose ar buvęs tremtyje, tačiau sugebėjęs pasidžiaugti vėlyva tėvyste ir net sulaukti proanūkės.

Iš esmės tai puiki knyga apie gyvenimo esmę (2002 m. gavusi Rusijos Bukerio premiją bei Penne premiją 2006 m.), nepaisant to, kad iki jos suvokimo yra labai ilgas ir sunkus kelias, kuriame kasdien reikia daryti sprendimus ir, kaip paaiškėja vėliau, atsakyti už savo pasirinkimą.