Visada labai skeptiškai vertinau ir vertinu lietuvių autorių istorinius romanus ir jie tikrai nėra mano mėgstamiausia literatūra, nes visuomet yra pavojus, kad arba bus nuvažiuota į nepamatuojamus savo praeities šlovinimus ir didžiavyrių išaukštinimus, arba pateiktos visiškos iš piršto laužtos, nuo istorinės tiesos šviesmečiais nutolusios, iliuzijos, kurios greitos žlugti. Todėl, tiesiog vengiant turėti išankstinių lūkesčių, kurie visgi gali būti nepateisinti, geriau tiesiog leistis į nuotykį, kuris niekuo neįpareigoja, bet malonias skaitymo akimirkas tikrai garantuoja.
Rekomenduočiau visiems, kuriems įdomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, jos valdovai, jų gyvenimas. Žinoma, visada lieka autoriaus indėlis ir nereiktų visko “priimti už gryną pinigą“, tačiau žinių bagažas tikrai pasipildys ir vien dėl to verta atsiversti šios knygos pirmą puslapį. Nors kunigaikščio Aleksandro meilė savo žmonai Elenai ir šmėžuoja fragmentiškai ir tikrai norėtųsi šiek tiek plačiau išplėtotos jos linijos, tačiau vien tai, kad jau apie tai pasakojama, manau yra tikra pasiekimas, kuomet pagrindiniais mūsų istorinių romanų herojais paprastai būna Vytautas, Mindaugas, Algirdas, na dar galbūt ir Kęstutis. Labai džiaugiuosi, kad nepaisant romantinių peripetijų, romane labai daug ir istorinės informacijos, kuri tikrai labai puikiai įpinta į istoriją. Dabar daug įdomiau žvelgti į Vilniaus gynybinę sieną, Šv. Onos bažnyčią, mieste esančias cerkves, įsivaizduoti Katedros aikštėje stovėjusius Vyskupų rūmus ir į juos per šaltį skubančią kunigaikštienę.
O, bet, tačiau…. Niekaip nesuprantu lietuvių rašytojų veikėjų vardų pasirinkimo priežasčių. Lyg ir viskas gerai, lyg ir kažkokia įtampa, lygi ir veiksmas, bet jau kaip žnekteli vardai, tai jau žnekteli. Tarsi būtų kalbama apie kažkokius paauglius ar tą kontingentą, kuris vienas kitą šaukia Vyckom, Ryčkom ir Stasikais. Kodėl negalima veikėjams sugalvoti normalių vardų arba bent jau jų netrumpinti. Kodėl Algė, o ne Algimanta, kodėl Žygis, o ne Žygimantas ar Žygintas – nuo vardo skambesio priklauso, koks tas veikėjas skaitytojui iškils vaizduotėje. Ir jeigu po Vilnių blaškosi Algės ir Žygiai, tai ir jų paveikslai nieko gero nežadantys – paviršutiniški, išbarstyti, grubūs ir be vietos. Tarsi kalba eitų apie paauglius, kurie šiaip susigalvojo pasilinksminti ir pažaisti lobio paiešką, o tai reiškia, kad tai nėra rimta.
Kaip ir beje visa nūdienos meilės istorija (nes visgi norisi daryti prielaidą, kad praeitis turi turėti kokį nors sąlytį su dabartimi), kuri man atrodė toks tarpinis variantas tarp serialo “Brigada“ ir “Inidianos Džounso“ lobių paieškos istorijų (galima, aišku ir apie serialą “Bibliotekininkas“ pagalvoti, bet čia jau gal šiek tiek subtiliau). Ir didžiausiais nesusipratimas – romano pabaiga. Ne ta, kur miršta nunuodyta kunigaikštienė Elena, bet ta, kaip baigiasi šių dienų ikonos paieškos istorija. Tai kas ten įvyko iš tikrųjų galų gale – ar pavyko “suklijuoti“ begriūnančią šeimą, ar visgi nuspręsta išnaudoti savo teisę į antrą bandymą? Kokių galų ir ką visoje istorijoje veikė Vitalijus jeigu paskui jis sėkmingai “ištremiamas“ į Šveicarijos kliniką? Kiek suprantu šio romano tęsinio nenusimato, tai kodėl jos ir neužbaigti – gerai ar blogai, svarbu, kad pabaiga būtų ir toliau galėtum atverti naujos istorijos lapą.
Na, pagaliau. Užverčiau paskutinį šios nerealiai storos knygos puslapį. Nors iš esmės storų knygų niekada nevengiau, bet šį kartą tenka pripažinti, kad sunkiai dorojausi su kiekvienu jos puslapiu. Ir, kaip teko skaityti vieną iš atsiliepimų – ši knyga tikrai ta, kurios net ir didžiausiam priešui nelinkėtum. Ir tai ne apie tai, ar ji įdomi, ar nuobodi, ar suprantama, ar visiškai “apie kosmosą“ – ji apie gyvenimą. Ir kaip skaitytojas informuojamas jau pirmame puslapyje – apie prarastą gyvenimą.
