SVEIKI ATVYKĘ. BET AR TIKRAI SVEIKI?

pragaro-ambulatorija-1Paprastai nesu gerbėja knygų apie mediciną, nežiūriu jokių greis anatomijų ar priimamųjų, o vienintelis gydytojas, kuriuo žaviuosi yra daktaras Hausas (beje, ir pastarasis išgalvotas personažas). Pas tikrus gydytojus lankausi tik kai jau tikrai bėda prispiria ir tik vieną kartą “guliausi po peiliu“ (tiesa, atsiminimai ir patyrimai, galima sakyti, teigiami). Todėl man pačiai šiek tiek keistoka buvo tai, kad visiškai nedvejojau imdama į rankas vadovą po pragaro ambulatoriją. Negaliu pasakyti, ko tikėjausi, kam ruošiausi, tačiau pirmas įspūdis tikrai geras. Aišku, galbūt pasąmonėje šiek tiek kirbėjo viltis, kad galbūt turėsime lietuvišką Gregory Hausą realybėje, galbūt galėsime atrasti ir suprasti kažką tokios nepaprasto ir itin slapto, kas slepiama nuo visuomenės ir pacientų po devyniais užraktais, galbūt bus atskleista visa tiesa apie gydytojų darbą. Na, šiek tiek viso to buvo.Bet iš esmės tai daugiau praktinė knyga, galima sakyti ir parankinė knyga, kuri tikrai pakankamai išsamiai supažindina su kasdieniu gydytojų darbu, o tuo pačiu ir pacientais.

“Gali būti profesionalus, ramus, tolerantiškas, taktiškas, adekvatus, viską paaiškinti – viską atlikti beveik tobulai – tu, nususęs daktare, jiems niekaip neįtiksi.“

Manau, kad pati knyga gali būti vertinama skirtingai, nelygu, kokia skaitytojo patirtis susidūrus su žmonėmis su baltais chalatais. Todėl, kartais skaitant, tarsi kažkur aplink plevendavo jausmas, kad dalis šios knygos yra skirta gydytojams apginti, įrodyti, kad jie tikrai davė Hipokrato priesaiką ir jos laikosi, kad jiems rūpi pacientai, nepriklausomai nuo to, kokie ir kaip jie patenka pas juos. Tikiu. Tikiu, kad didelė dauguma gydytojų būtent tokie ir yra (nepriklausomai, kad jų algos tikrai neadekvačios jų darbui, atsakomybei, kurią jie prisiima), kaip ir daugelis kitų profesijų žmonių, kuriems rūpi tai, ką jie daro. Tačiau, kas galėtų paneigti, kad…

“… ir jokių emocijų dėl to, nes mes žinome, kas yra žmogus ir kaip jam kartais būna, kad žmogus kaip vamzdis turi du galus o jei kas blogai, tai blogis šalinasi pro tą galą, kur arčiau išėjimas.“

Sužavėjo labai subtilus ir toks sakyčiau labai jau daktariškas humoro jausmas. Tarsi atvirai ir nejuokaujama, bet visuomet jauti tą ribą, ant kurios yra balansuojama. Sunku šią knygą turėtų būti skaityti žmonėms, kurie nedraugauja su humoro jausmu ir nejaučia tų subtilių niuansų, kuomet “lupasi šiferis“, pacientai skundžiasi “širdimi“, tenka dirbti “Trydų kalnelio ir Rozariumo ligoninėje“  arba aplink sukinėjasi bobuliukai ir 4 val. pacientai. Nors autorius net kelis kartus, tiek knygos pradžioje, tiek ir vėliau, atsiprašinėja už savo humoro jausmą ir pajuokavimus, visgi manyčiau, kad to nereikėtų daryti. Visa šios knygos vertė ir yra ta, kad skaitytojas pats turėtų pajusti ir sugebėti atsirinkti, kas yra pasakojama rimtai, o į ką reikėtų žvilgtelėti šiek tiek su ironija ar tiesiog nepriimti “už gryną pinigą“. Priešingu atveju, tegul skaito žinynus ir enciklopedijas. Ten viskas rimta ir konkretu.

Tikrai tikiuosi, kad ši knyga nebus paskutinė, nes užvertus paskutinį puslapį tarsi atsiranda tikėjimas, kad ji turi turėti ir tęsinį. Naktys pragaro ambulatorijoje juk nesibaigia.

Beje, kam įdomu, gali apsilankyti to paties pavadinimo knygos autoriaus tinklaraštyje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s