Reiktų prisipažinti, kad šios knygos labai laukiau. Net negalėjau pradėti skaityti kitų knygų, kol į rankas nepaėmiau visiškai naujos, galima sakyti, dar spaustuvės dažais kvepiančios, ketvirtos iš visos serijos (ir kiek man žinoma, naujausios, bet tikėtina ne paskutinės) knygos apie Dr. Deividą Hanterį – teismo antropologą, ir jos “nesukrimtau“ per naktį. Simono Becketto’o knygos tik taip ir turi būti skaitomos. Tam, kad jas pajustum ir pajaustum.
Nors, ši knyga galbūt buvo šiek tiek kitokia nei likusios, prieš tai išleistos, trys knygos, kuriose veiksmas vyksta jau po Dr. Deividą Hanterį ištikusios tragedijos, avarijos, kurioje žuvo jo žmona ir duktė. Būtent šioje Simono Beckett’o knygoje “Kapo šauksmas“ visas įdomumas ir yra tai, kad viena byla, kuri tęsiasi daugiau kaip aštuonerius metus, jungia Dr.Deivido Hanterio du pasaulius – “prieš“ ir “po“. Tai tarsi jungiamoji grandis, romanas, kuriame šiek tiek užsimenama ir apie bylas tirtas “tarp“ (“Mirusiųjų šnabždesiai“, “Mirties chemija“, “Įrašyta kauluose“).
Byla iš pradžių atrodo ganėtinai paprasta – sugautas maniakas žudikas, kuris niekaip negali prisiminti, kur užkasė savo žiauriai nužudytas aukas, paaugles mergaites, ir kuris paskui pasprunka iš kalėjimo. Ir Dr.Deividui Haneriui tenka klampoti po Dartmuro pelkes stengiantis identifikuoti vieną iš rastų aukų, kuri, pasak tyrėjų, turėtų nuvesti pas kitas aukas , ir iešokti galimų kitų kapų buvimo vietų. Lyg ir viskas aišku, radai vieną kapą, aplink pakasinėk ir rasi kitus. Tačiau kasinėjimai ne taip paprastai vyksta.
Įdomus faktas, kad pasirodo Didžiojoje Britanijoje egzistuoja elgesenos tyrėjai, specialitai, kurie konsultuoja policiją dėl nusikaltėlių būdo savybių ir motyvų, dėl įtariamųjų tardymo strategijos bei vertina nusikltimų vietas. Viena tokių, kurią sutinka Dr.Deividas Hanteris – Sofija Keler, suvaidinsianti svarbų vaidmenį bylos tyrime. Ir pabaiga bus visiškai ne tokia, kokios būtų galima tikėtis perskaičius bent jau pirmus 150 puslapių. Ir jokios čia romantikos, kuri galbūt galėtų būti jei romaną nebūtų parašęs Simonas Beckett’as.
Nors, tiesa pasakius, jei įdėmiai skaitai Simono Becketto knygas, jau kažkur apie romano vidurį gali pradėti įtarti ar nujausti, kad ne viskas jau ten taip aišku ir sklandu kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Skaitant “Kapo šauksmą“ pirmieji įtarimai pradeda kirbėti jau tada, kai Teris Konorsas (lyg ir Deivido draugas, lyg ir konkurentas, lyg ir kolega), būdamas nušalintas nuo bylos, įtartinai įkyriai pradeda domėtis pabėgusiu iš kalėjimo maniaku Džeromu Monku, o žinant, kad Monko smūgiai būna mirtini (nes jis turėjo didelių pažeidimų smegenų orbitrofontalinėje žievėje (gimdymo trauma), kas sąlygojo didžiulę agresiją ir jėgą), keista, kad Sofija liko gyva po užpuolimo, kuris buvo inkriminuojamas pabėgusiam maniakui. Ir tas jos tiesiog isteriškas nenoras niekur važiuoti iš savo nuošalyje esančių namų nepaisant to, kad juose ji buvo užpulta. Ir toks keistas elgesys ir reakcijos išgirdus tiek Monko, tiek Konorso pavardes….
Nepasakyčiau, kad pabaiga labai jau nustebino, kažko panašaus ir buvo galima tikėtis. Pasirodo, kad pabaisomis netampama, jas sukuria pati visuomenė, kad kiekviename žmoguje slypi žvėris, kuris gali bet kuriu metu nubusti, kad netgi iš pažiūros bejausmiame žudike yra dar likęs lašelis žmogiškumo, o tie, kurie yra prisiekę saugoti ir ginti, gali tapti tais, kurių reiktų saugotis.
Vienintelis dalykas, ko man tikrai trūko šioje knygoje – tai daugiau informacijos apie teismo antropologiją, apie tai, kas ir kaip tiriama, kodėl tiriama, ir kam tiriama. Kaip šaukti, kad būtų atsiliepta.
Visgi, Simono Beckett’o knygos ir garsėja tuom, kad jose pagrindinis veikėjas ne detektyvas, o teismo antropologas.
