SMĖLIS, MĖLIS IR ŠILTI PRISIMINIMAI

IMG_8114Jeigu jau pradėti pasivaikščiojimus, tai neverta apsiriboti vien žemynine Lietuvos dalimi, bet vertėtų pabraidyti ir po atsiminimų smėlį. Tuo labiau, kad prižadėjau sau perskaityti šią knygą jau praėjusiais metais vien dėl to, kad minties apie jos išleidimo gimime ir pačiai netiesiogiai teko dalyvauti. Tiesa, visų kryžiaus kelių jau kartu su kolegomis nėjau, bet puikiai žinau, kiek pastangų kainavo šios unikalios knygos paleidimas į dienos šviesą, perdavimas į skaitytojų rankas. Todėl iš ties, didelė pagarba jiems ir padėka už galimybę pažvelgti į XX a. pradžios Klaipėdą. Nors tai ir nėra mano gimtasis miestas, tačiau daugiau kaip dešimtmetis praleistas vaikštant šio miesto gatvėmis, dirbant su žmonėmis, kurie yra aistringi savo amato žinovai ir entuziastingi jūros paveldo saugotojai, tyrinėtojai bei gaivintojai, kasdienis vandens kelias ir nuolat šalia banguojanti ir į krantą istoriją plukdanti stichija ir lėmė tai, kad su didžiausiu malonumu priėmiau šią knygą kaip dovaną ir dar su didžiausiu malonumu ją perskaičiau. Už šią galimybę pirmiausiai reikėtų padėkoti Bruno le Coutre atsiminimų vertėjui Romaldui Adomavičiui. Didelis ir svarbus darbas nuveiktas, labai svarbus tekstas tapo prieinamas visiems be išimties, bent šiek tiek kalbantiems ir, tikiuosi, dar skaitantiems lietuvių kalba. Ačiū jums.

Ko man visgi trūko. Juk negali taip užbaigti, vien pagyrimais:) Visų pirma nesupratau, kodėl prie knygos buvo pridėtas žemėlapis, kuriame nieko oi visiškai nieko negalima įžvelgti. Mano kuklia nuomone daug vertingesnis būtų buvęs šiek tiek dabarties realijas atitinkantis dokumentas, į kurį skaitytojas galėtų nuolat žvilgčioti norėdamas suprasti, apie kurias vietoves pasakoja Bruno le Coutre. Nesu istorijos žinovė, galiu atskirti tik kelias žuvų rūšis ir nepaisant to, kad teko organizuoti tradicinių laivų flotilės renginius, Romas puikiai žino, kuo baigėsi vienintelis mano plaukimas kurėnu:) Todėl man, noriu tikėti, kad ir kitiems, tokiems eiliniams “istorijos mėgėjams“, būtų labai pravertęs toks žemėlapiukas, kas, kad ne istorinis, bet realus, siejantis mus, sklaidančius knygos lapus su ta Klaipėda, tuo Memeliu, kuris buvo tuomet. Šiek tiek nuvylė pati įdomiausia knygos dalis – pasakojimas apie Puodžių gatvę. Ne todėl, kad neįdomu, bet todėl, kad negaliu įsivaizduoti, koks gyvenimas minimose vietose šiandien vyksta, kokie pastatai stovi, kaip keitėsi miesto urbanistinis kraštovaizdis. Labai tikėjausi ir vyliausi, jog paaiškinimuose bus bent trumpai užsiminta apie tai, kas šiandien minimoje vietoje “sukurta“, kokie įvyko esminiai pokyčiai vien tam, kad galėčiau įsivaizduoti anuometinę Klaipėdą ir pabandyti suprasti, kaip tuomet gyveno žmonės, kuriomis gatvėmis jie vaikščiojo. Apie tai, kad kai kurie paaiškinimai visiškai nereikalingi (pvz. kas nežino, kas yra Strausas arba Nidos menininkų kolonija), bet kai kur jų trūko, jeigu jau orientuojamės į aukštesnio nei vidutinis intelektas skaitytojus. Ir tai tikrai ne priekaištai, o tiesiog pastebėjimai ir mintijimai, kaip būtų buvę, jeigu būtų buvę.

Nors, galiu pastebėti, kad man visgi pavyko atrasti ir geriausią knygos nuotrauką. Ir tai tikrai nemenkina kitų, naudotų knygoje kartais vietoje, o kartais ir nelabai. O geriausią ji man todėl, kad aš žinau, kas tai per pastatas, esu jame lankiusis, ir ne vieną kartą, jis vizualiai stilistiškai nepakitęs, bet sunku įsivaizduoti, kad prie jo stovi ne studentai ar mokinukai, o prancūzų kareiviai ir kokia erdvė aplink juos – kartu ir pažįstama, ir nepažįstama. Sunku įsivaizduoti, kad tuo grindiniu, kuriuos tu trepsėjai pirmyn ir atgal, savo auliniais batais kaukšėjo ir šie kariai, apie kuriuos prisiminimas likęs tikriausiai tik šioje nuotraukoje. Ką jie matė, ką galvojo, ar visi grįžo namo, ar bent prisiminė, kokiame mieste buvo, ar jiems tai tebuvo eilinis miestas pakeliui į pergalę arba į mirtį. Man tai tiesiog visą knygos esmę galinti atspindėti nuotrauka – prisiminimai šiandienai, žinutė iš praeities ateities kartoms, Klaipėdos kelias ir jos žmonių likimas.

 

prancuzai Klaipedoje

Nuotrauka iš Lietuvos jūrų muziejaus rinkinio

Štai šito jausmo man nuolat trūko knygoje. Vis ieškojau šių sąsajų (ne be šiuolaikinių technologijų pagalbos), bet pavykdavo tik kartais. Norėtųsi, kad šia knyga susidomėtų ir jūrą vieną kartą per metus, ar jos iš viso nematę žmonės, kuriems tikrai nebus savaime suprantama tai, kas mums daugumai atrodo savaime suprantama, nors visi žinome, kad savaime suprantamų dalykų nėra.

Manyje vis atsiliepia

Sena Dangė tarp krantų!

Tyliai linki tavo bangos –

Mūs jaunystės draugės brangios –

Iš toli gerų dienų.

Labai laukčiau ekskursijų po Klaipėdą aplankant vietas, kurios gyvos Bruno le Coutre prisiminimuose ir kurias magėtų atrasti daugeliui šios knygos skaitytojų. Nepaisant to, kad Vilniaus knygų mugės metu vykusio šios knygos pristatyme buvo užsiminta, kad Klaipėda neturi tokių vadovų po miestą, kaip Vilnius, nematau jokių kliūčių šiai knyga tapti tokiu vadovu jeigu kažkas imtųsi iniciatyvos su kompanija paklaidžioti Bruno le Coutre atsiminimų takais. Ir tiesa, tai kaipgi iš tikro taisyklingai ištarti – Bruno le Coutre?:)

 

 

PASIVAIKŠČIOJIMAS KARTU IR ATSKIRAI ATRADIMŲ TAKU

12717293_10153436382543753_2222049793502584966_nPastarąsias kelias savaites kuprinėje nešiojantis unikalų vadovą po Vilnių buvo įmanoma nepastebėti pažįstamų, netyčiomis atsitrenkti į kokius nors daiktus, pražiopsoti troleibusą arba netyčiom užsispoksoti pro pastarojo ar automobilio langą norint praktiškai patikrinti, ar minėtieji Vilniaus reliktai vis dar yra savo vietose. Jau senokai teko rankose laikyti tokį išsamų ir visiems suprantama, datų ir faktų gausa neperkrautą vadovą po miestą, kurį dar nespėjai atrasit, bet norėtum prisijaukinti. Pasirodo, kad pro daugelį iš šiame vadove (ar žemėlapyje) po miestą minimų pastatų, jų puošybos elementų, mažų, bet ne menkų detalių kasdien praeini pro šalį ir niekuomet nesusimąstai, kokias istorijas jie gali papasakoti, ar kokių įvykių liudininkais jie yra. Kartais ne tik, kad nežiūri į dangų, bet nepažvelgi net sau po kojomis, o jeigu ir pažvelgi, nieko nematai. Todėl tokie leidiniai iš tiesų, kaip tai galėtų skambėti ir banaliai, padeda praregėti ir atrasti miesto spalvas, istorijas, likimus, nuotykius bei įgalina pažvelgti į supančią aplinką kitomis akimis. Sunku įsivaizduoti, kad tomis gatvėmis, kurioms šiandien pėduoji, kažkada vaikščiojo didikai ir šalies kūrėjai, kad tie akmenys bažnyčių sienose, kurie atrodė kaip pamiršti užtinkuoti, turėjo savo misiją ir paskirtį, kad šaligatviai iškloti skirtingos spalvos plytelėmis ne todėl, kad darbininkams taip atrodė gražiau, o todėl, kad žymi vietas, kurios kažkada buvo kieno nors namais, kad tai, kas šiandien yra aikštės ar automobilių stovėjimo aikštelės, buvo rūmai ar kapinės, kad čia gyveno ir kūrė žmonės, apie kuriuos galima sužinoti tik jeigu sugebėsi pakelti akis ir perskaityti tą istoriją, užrašytą kartais smulkiomis raidėmis, tačiau šiandien dar įskaitomą.

Džiugina tai, kad knyga stora, kad turi žemėlapį ir tai, kad supranti, jog visiškai nesunku bus nešiotis ją savaitgaliais išsiruošus pasivaikščioti po miestą ir nusprendus pačiam fiksuoti dar išlikusius gyvenimo pėdsakus Vilniuje.

Ir miestas niekada nebebus toks pats, koks buvo iki į atsiverčiant pirmą šios knygos puslapį.

darius pocevicius