Pirmoji šių metų knygą, apie kurią nerandu tinkamų žodžių pradėti pasakojimą. Sunkiai dėliojasi tie žodžiai, kurie galėtų bent miglotai nusakyti tai, ką jautei skaitydamas ir ką galvojai jau užvertęs paskutinį knygos puslapį. Knygutė plonytė. Atrodo paimsi ją į rankas ir perskaitysi per vieną laisvą pusdienį. Nieko panašaus. Nuolat teko sustoti, grįžti atgal, dar kartą skaityti ir dar kartą pajausti. Ir ne todėl, kad būtum užmiršęs ir nuklydęs savo minitimis kažkur kitur, bet todėl, kad tas tūkstančio balsų pasakojimas nematomomis gijomis susieja praeitį ir dabartį per daugelio moterų, kurių ir vardų dabar jau niekas nepamena, paprastus, asmeniškus, intymius patyrimus ir išgyvenimus. Aiški ir paprasta tiesa – visi mes žmonės vienodi. Tik gimėme mes skirtingais laikotarpiais. Tik auklėjo mus skirtingi tėvai. Todėl ir matome pasaulį kiek kitaip nei kaimynas iš dešinės ar kairės. Tačiau bendrosios vertybės: šeima, meilė, pagarba, ištikimybė – jos išlieka tos pačios. Tik formos, kaip tas vertybes mes puoselėjame, saugome ir kaip jomis gyvename, skiriasi. Ir tai, kas buvo ar yra normalu vienoje šalyje, gali būti visiškai nepriimtina kitoje. Nelygu, kaip traktuosi, koks tavo asmeninis patyrimas.
“Jų kalba dešimt kartų sudėtingesnė už mūsiškę, o papročiai nesuvokiamai keisti. Knygos skaitomos nuo galo į pradžią, o vonioje naudojamas muilas. Nosys išpučiamos į purvinus skudurus, kurie po to sukišami atgal į kišenes, kad būtų išsitraukiami vėl. Baltos priešingybė ne raudona, o juoda. Kas gi mūsų laukia tokioje keistoje šalyje, svarstėme mes.“
Nelabai ir pakito tas pasaulis nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Patobulėjo nebent tik priemonės, žmonės nelabai. Šiandieninės pažinčių tarnybos, pažinčių portalai nelabai jau kuom skiriasi nuo “fotografijų nuotakų“. Moterų reikalavimai antrąjai pusei primena Viduramžius – negeria, nelošia, sveikas, o ko daugiau reikia, tik ir šitas.
“Privalau paklusti savo likimui“. Ir iki dienų galo spėliojo, kaip būtų galėjęs susiklostyti gyvenimas.“
Toks beatodairiškas paklusnumas visam, kas vyksta ir kas dar gali vykti tavo gyvenime, atsakomybės perkėlimas kažkokiems dievams, aukštesnėm jėgoms, o galop ir visiškai nepažįstamam vyrui, šiek tiek glumina, tačiau tik “šiek tiek“, nes tuomet, toms visoms moterims, tai buvo norma. Jos taip gyveno. Ir tuom tikėjo.
Mažutė, plonytė, nedidukė knygutė, tačiau skaitant ją gyveni tūkstančių moterų gyvenimą vienu metu. Paprastą, realų ir kartu tokį daugiasluoksnį, nesuteikiantį galimybių nei teisti, nei išteisinti. Tiesiog toks gyvenimas. Moterų, kurių vardų šiandien niekas nepamena.
“Žinojome, kaip virti ir siūti. Žinojome, kaip patiekti arbatą, kaip kurti puokštes, kaip valandų valandas tyliai klūpoti ant plačių plokščių pėdų ir nepratarti absoliučiai nieko prasmingo. Mergina privalo susilieti su kambariu: būti ir sykiu neegzistuoti. Žinojome, kaip elgtis laidotuvėse,ž ir kaip rašyti trumpus melancholiškus eilėraščius apie rudenį – lygiai spetyniolikos skiemenų ilgumo. Žinojome, kaip ravėti piktžoles, kapoti prakutą, semti vandenį, o viena iš mūsų – malūnininko duktė – žinojo, kaip suvaikščioti dvi mylias iki miesto, ant pečių užsivertus aštuoniasdešimties svarų ryžių maišą, ir net nesuprakaituoti. Svarbu tinkamai kvėpuoti. Dauguma buvome gerų manierų ir nepaprastai mandagios, išskyrus tuos atvejus, kai supykdavome ir plūsdavomės it jūreiviai. Dauguma beveik visą laiką kalbėjome kaip tikros damos, pakeltais balsais, ir apsimetinėjome išmanačios kur kas mažiau, nei iš tiesų išmanėme, o kas kartą prasilenkdamos su įgulos nariais, stengėmės tipenti mažyčiais grakščiais žingsneliais, deramai įtraukusios kojų pirštus.“
