DVI ISTORIJOS PUSĖS

Paprastai aš labai skeptiškai vertinu visus reklaminius triukus su skambiais pareiškimais  apie knygos išskirtinumą, unikalumą, kas dažnu atveju taip ir lieka tik reklaminiai pareiškimai, o skaitytoją nubloškia į visišką nusivylimo bedugnę, tačiau šiuo atveju tai, kad šis romanas yra mėgstamiausia 2015 m. JAV prezidento         Barako Obamos knyga, suintrigavo. Na, dar šen bei ten paskaitinėjau kitų skaitytojų atsiliepimus apie šį romaną, ir .. atsiverčiau pirmą jos puslapį. O jau po kokių penkiasdešimties lapų norėjosi ją užversti. Nes tas ilgai lauktas romano įdomumas, unikalumas ir išskirtinumas vis neaplankė. Neatrodė, kad toliau verta skaityti šią knygą ir tikėtis proveržio ar netikėto posūkio istorijoje. Viskas taip nuobodu ir nuspėjama, kad net tampa neaišku, kodėl reikalingas dar šimtas  lapų visą tai užbaigti.

Tačiau, jeigu jau sukaupus visas valios pastangas pavyksta nugalėti tą beprotišką norą padėti knygą į šalį, tai už tai kiekvienas skaitytojas bus tikrai apdovanotas. Tai, kaip pasakojimas pakrypsta antroje dalyje, visiškai atperka visą tą nuobodulį, kuris buvo užvaldęs kiekvieną pirmos dalies puslapį, kuomet tenka dalyvauti šiek tiek nuobodžiame pavyzdine laikytinos šeimos gyvenime, kurioje, kaip dažnai pasitaiko, vienas iš sutuoktinių  traktuoja save kaip neišsipildžiusį genijų, kurio visas pasaulis nesupranta ir nevertina, o žmona tuo metu stengiasi tvirtai stovėti ant kojų ir kasdien kovoja su realybe vien tam, kad galų gale sumokėtų už elektrą ar telefoną. Ir jeigu pirmoje dalyje nuolat kankino klausimas, kodėl Matilda neapsisuka ir neišeina trenkusi durimis, tai antroji dalis viską sudėlioja į savo vietas. Vien dėl šios dalies verta atsiversti šią knygą. Tikrai verta.

Taip, kiekviena santuoka turi savo “skeletų spintoje“, bet kai kurių iš jų spintose gali būti slėptis ir tikrieji skeletai. Ir posakis “kiekviena istorija turi dvi puses“ perskaičius šią knygą tikrai įgyja kitokį skambesį.

Tiesa, P. Hawkins knyga “Mergina traukinyje“nelikau sužavėta, kaip ir G. Flynn “Dingusi“. “Moiros ir furijos“, mano manymu, yra šiek tiek aukščiau pastarųjų.

BEIEŠKANT AMŽINOSIOS MEILĖS

Visada labai skeptiškai vertinau ir vertinu lietuvių autorių istorinius romanus ir jie tikrai nėra mano mėgstamiausia literatūra, nes visuomet yra pavojus, kad arba bus nuvažiuota į nepamatuojamus savo praeities šlovinimus ir didžiavyrių išaukštinimus, arba pateiktos visiškos iš piršto laužtos, nuo istorinės tiesos šviesmečiais nutolusios, iliuzijos, kurios greitos žlugti. Todėl, tiesiog vengiant turėti išankstinių lūkesčių, kurie visgi gali būti nepateisinti, geriau tiesiog leistis į nuotykį, kuris niekuo neįpareigoja, bet malonias skaitymo akimirkas tikrai garantuoja.

Rekomenduočiau visiems, kuriems įdomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, jos valdovai, jų gyvenimas. Žinoma, visada lieka autoriaus indėlis ir nereiktų visko “priimti už gryną pinigą“, tačiau žinių bagažas tikrai pasipildys ir vien dėl to verta atsiversti šios knygos pirmą puslapį. Nors kunigaikščio Aleksandro meilė savo žmonai Elenai ir šmėžuoja fragmentiškai ir tikrai norėtųsi šiek tiek plačiau išplėtotos jos linijos, tačiau vien tai, kad jau apie tai pasakojama, manau yra tikra pasiekimas, kuomet pagrindiniais mūsų istorinių romanų herojais paprastai būna Vytautas, Mindaugas, Algirdas, na dar galbūt ir Kęstutis. Labai džiaugiuosi, kad nepaisant romantinių  peripetijų, romane labai daug ir istorinės informacijos, kuri tikrai labai puikiai įpinta į istoriją. Dabar daug įdomiau žvelgti į Vilniaus gynybinę sieną, Šv. Onos bažnyčią, mieste esančias cerkves, įsivaizduoti Katedros aikštėje stovėjusius Vyskupų rūmus ir į juos per šaltį skubančią kunigaikštienę.

O, bet, tačiau…. Niekaip nesuprantu lietuvių rašytojų veikėjų vardų pasirinkimo priežasčių. Lyg ir viskas gerai, lyg ir kažkokia įtampa, lygi ir veiksmas, bet jau kaip žnekteli vardai, tai jau žnekteli. Tarsi būtų kalbama apie kažkokius paauglius ar tą kontingentą, kuris vienas kitą šaukia Vyckom, Ryčkom ir Stasikais. Kodėl negalima veikėjams sugalvoti normalių vardų arba bent jau jų netrumpinti. Kodėl Algė, o ne Algimanta, kodėl Žygis, o ne Žygimantas ar Žygintas – nuo vardo skambesio priklauso, koks tas veikėjas skaitytojui iškils vaizduotėje. Ir jeigu po Vilnių blaškosi Algės ir Žygiai, tai ir jų paveikslai nieko gero nežadantys – paviršutiniški, išbarstyti, grubūs ir be vietos. Tarsi kalba eitų apie paauglius, kurie šiaip susigalvojo pasilinksminti ir pažaisti lobio paiešką, o tai reiškia, kad tai nėra rimta.

Kaip ir beje visa nūdienos meilės istorija (nes visgi norisi daryti prielaidą, kad praeitis turi turėti kokį nors sąlytį su dabartimi), kuri man atrodė toks tarpinis variantas tarp serialo “Brigada“ ir “Inidianos Džounso“ lobių paieškos istorijų (galima, aišku ir apie serialą “Bibliotekininkas“ pagalvoti, bet čia jau gal šiek tiek subtiliau). Ir didžiausiais nesusipratimas – romano pabaiga. Ne ta, kur miršta nunuodyta kunigaikštienė Elena, bet ta, kaip baigiasi šių dienų ikonos paieškos istorija. Tai kas ten įvyko iš tikrųjų galų gale – ar pavyko “suklijuoti“ begriūnančią šeimą, ar visgi nuspręsta išnaudoti savo teisę į antrą bandymą? Kokių galų ir ką visoje istorijoje veikė Vitalijus jeigu paskui jis sėkmingai “ištremiamas“ į Šveicarijos kliniką? Kiek suprantu šio romano tęsinio nenusimato, tai kodėl jos ir neužbaigti – gerai ar blogai, svarbu, kad pabaiga būtų ir toliau galėtum atverti naujos istorijos lapą.

 

 

 

 

 

 

PRARASTASIS

Na, pagaliau. Užverčiau paskutinį šios nerealiai storos knygos puslapį. Nors iš esmės storų knygų niekada nevengiau, bet šį kartą tenka pripažinti, kad sunkiai dorojausi su kiekvienu jos puslapiu. Ir, kaip teko skaityti vieną iš atsiliepimų – ši knyga tikrai ta, kurios net ir didžiausiam priešui nelinkėtum. Ir tai ne apie tai, ar ji įdomi, ar nuobodi, ar suprantama, ar visiškai “apie kosmosą“ – ji apie gyvenimą. Ir kaip skaitytojas informuojamas jau pirmame puslapyje – apie prarastą gyvenimą.

Jeigu ne kino filmas “Genijus“, turbūt ši knyga ilgokai būtų gulėjusi lentynoje tykiai laukdama savo eilės būti paimta į rankas ir perskaityta. Ir, jeigu žiūrint filmą, man visgi nebuvo visiškai aišku, kas iš šių dviejų genijus – Thom’as Wolf’as (rašytojas) ar Max’as Perkins’as (redaktorius), tai užvertus paskutinį puslapį supratau, kad tikrasis genijus man  visgi redaktorius (ir ne todėl, kad jį vaidino Colin’as Firth’as:). Žmogus, sugebėjęs suvaldyti tokį kiekį teksto (privertė išbraukti net 90 000 žodžių). Be abejo, genialus ir vertėjos Irenos Balčiūnienės darbas, kuriai ši knyga turėjo būti tikra iššūkis, su kuriuo ji fantastiškai susidorojo ir tik jos dėka, keletą kartų jau užplūdus nenugalimam norui tiesiog padėti šį romaną į šalį, visgi jį atsiversdavau, nes lietuvių kalba, kuria perteikta visa šio prarasto gyvenimo istorija, tiesiog žavi ir stebina, verčia grožėtis ir atrasti, suprasti, kiek daug įvairių gražių lietuviškų žodžių mes visgi turime savo mintims išsakyti. Ačiū vertėjai, kad vertė skaityti.

Editor Max Perkins, who discovered such talent as F. Scott Fitzgerald, Ernest Hemingway and Thomas Wolfe, had a summer home in Windsor, Vt. (Courtesy photograph)

Apie pačią istoriją nelabai yra ką ir pasakoti. Siužeto kaip ir nėra, yra tik prarastas ištisos kartos gyvenimas su kai kuriais kliedesių intarpais (nukrypimais nuo tiesiosios), kurių protu gal ir nesuvoksi, bet, kas visgi keista, gali pajusti vidumi. Skaitant kartais net nesuvoki, kas tave labiau erzina – tas amžinas zirzimas dėl pinigų (Eliza, Gantas, Stivas), nuolatinis gėrimas ir siautėjimas (Gantas), prisiimtas amžinas aukos vaidmuo (Helena), ar tas nestabilumas ir neapibrėžtumas (Benas, Judinas), kai niekas atrodo neturi pakankamai ryžto nutraukti tą nevilties grandinę. Ir nesuprasi, ar tai tokie stiprūs kraujo ryšiai, ar beviltiškas kabinimasis į bet ką, kad tik išvengti vienatvės. Veikėjai iš tiesų vienas už kitą spalvingesni, tarsi atklydę iš kokio paralelinio pasaulio, nors iš tiesų tai jie visiškai realūs, nes šis romanas, nors ir autoriaus pirmasis, bet laikomas labiausiai autobiografišku.

Jeigu šį romaną skaityti įkvėptam pamatyto kino filmo – emocinis krūvis visiškai vienodas. Tarsi ir norėtum džiaugtis ir gėrėtis, bet, kad nelabai yra kuo. Ir tai tikrai ne apie grožį plačiąja prasme. Jeigu kino filme viskas paremta garsiais aktoriais ir jų vaidyba (filmas būtų visiška nesėkmė jeigu jame nebūtų Colin’o Firth’o ar Nicole’s Kidman, gerai gerai.. ir  Jud’o Law), tai knygoje nuolat tenka brautis per sustingusį laiką, kai niekas kitas tik tu pats gali sau pagelbėti įveikti šią distanciją ir jokie garsūs ar įžymūs vardai ar veidai tau nepadės. Gal toks ir yra gyvenimas mažame miestelyje tarp kalnų Amerikoje, svajonių ir galimybių šalyje.

Tikriausiai, kaip amerikiečiai nesuprastų mūsų “Kuprelio“, “Skerdžiaus“ ar “Marčios“, taip mums sunkoka perprasti tą taip vadinamą tikrąją XX a. pradžios Ameriką, vaizduojamą šiame romane. Bet pabandyti verta. Kai turėsite laiko ir noro susitikti su genijumi. Bet kuriuo.

“Look homeward Angel now, and melt with ruth:
And, O ye Dolphins, waft the hapless youth.“
John Milton, Lycidas (163-164)

 

 

 

PRIE VIENO STALO

Gyvenime sutapimų nebūna – tu sutinki tuos žmones, kuriuos turi sutikti, atsirandi tam tikroje vietoje būtent tuomet, kuomet tau reikia ten būti, eini tuo keliu, kuriuo tau lemta eiti (dažniausiai). Tas pats, manau, yra ir su knygomis. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mes jas renkamės, tačiau iš tikrųjų tai jos mus pasirenka ir ateina pas mus būtent tuomet, kuomet yra reikalingos ir būtinos. Nesvarbu kokia priežastis. Tarsi nujausdamos, kad būtent jos šiuo metu yra reikalingiausios. Ir jeigu tai nebūtų man nutikę keletą kartų, tikriausiai nepatikėčiau, jeigu kas nors man tai pasakotų. Tačiau, jau ne pirmas kartas, kuomet nei iš šio, nei iš to, į rankas papuola būtent ta knyga, kuri visiškai atliepia dabartinę tavo būseną, buvimo vietą, nuotaiką.

Nors savo bibliotekoje turiu keletą šio autoriaus knygų, kurios turi pretenzijų būti pavadintos moksliškai pagrįstomis istorijomis (kaip pats autorius vadina “pasakojimo – tyrinėjimo žanru“),  o ne kokiais nors D. Brown’o išgalvotais faktais ar fantazijomis (nors, kas galėtų paneigti, kad…..), tačiau visgi, kaip niekada negalvojau, kad kada nors dalyvausiu “Da Vinčio kodo“ ar “Angelų ir demonų“ ekskursijose, taip ir tai, kad kada nors vieną iš J. Sierra knygų skaitysiu ne kaip kokį tiesiog teoriškai abstraktų romaną, o pasakojimą, kuriame buvau. Aišku, ne tais metais, kuomet Leonardas užbaiginėjo savo kūrinį, bet – AŠ JĮ MAČIAU. Restauruotą, tiesiog puikiai saugomą ir paliekantį neišdildomą įspūdį, kurio iš karto kaip ir nejauti, bet jis yra su tavimi nuolat. Ir štai, netikėtai, pasiimi iš lentynos šią knygą…

Manau, kad be D. Brown’o legendas ir mitus, o gal sąmokslo teorijas (kaip kam patogu vadinti) kūrė ne vienas rašytojas, dailininkas, meno ar kultūros veikėjas, o gal ir “paprastieji mirtingieji“. Visiems mums norisi tikėti kažkuo nepažiniu ir tikėtis, kad kažkur slypi paslaptis, kurią tik mes galime atskleisti ir apie tai pranešti pasauliui. Taip, kai kurie faktai, teorijos, hipotezės ar spėjimai buvo moksliškai įrodyti. Taip, renesansas dovanojo pasauliui genijus ir mums iš dalies pavyko išsaugoti jų palikimą – šedevrus, kuriais mes šiandien galime grožėtis muziejuose, bažnyčiose, kitose viešose erdvėse.Taip, tais laikais menininkams kūrinys buvo ne tik gražus vaizdas, bet galimybė išsakyti savo mintis, perteikti savo pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą (atsižvelgiant į tai, kad Bažnyčia raudonplaukius ir visokius kitokius greitai užkeldavo ant laužo). Todėl interpretuoti jų žinutę, kuomet nėra likę jokių užrašų (kas irgi buvo pavojinga) arba jie yra tokie fragmentiški,kad vientisos istorijos vis tiek nesudėliosi, šiandienos žmogui yra labai sunku. Tačiau labai norisi.

Iš tikro, jeigu patinka paslaptys, netikėti atradimai, intriga ir menas – knygą galima tikrai su dideliu malonumu perskaityti. Net jeigu ir esi girdėjęs ar skaitęs, kad Leonardo “Paskutinėje vakarienėje“ vienas iš apaštalų (mylimiausias) – Jonas –  yra iš tiesų Marija Magdalietė (t.y. moteris, kurią su Dievo sūnumi siejo abipusė meilė), kad tikroji Jėzaus bažnyčios “uola“ buvo būtent ji, o ne Petras (esminis iki šiandienos gyvuojančios Bažnyčios ramstis), kad ne Judas laiko peilį, o Petras ir, kad Judo vaidmuo nėra jau toks ir baisus, ir nereikia jo nekęsti, nes būtent per jį Dievas ir įvykdė savo planą (kažkam juk reikėjo tai padaryti), nedidelių, bet visgi įdomių atradimų šioje istorijoje kiekvieno skaitytojo tikrai laukia. Kad ir tokie, jog Milane Leonardo “Paskutinė vakarienė“ yra vadinama Cenacolo (o mums iki tol niekaip nepavyko suprasti, kodėl ant durų prie įėjimo į vienuolyną kabo toks užrašas) ir tai, kad dailininkas (aišku, negalima jo vadinti tik dailininku, gal geriau kūrėju) nutapė save šiame genialiame kūrinyje, o šalia savęs ir vieną garsiausių graikų filosofų, kad šis paveikslas yra dedikuotas moteriai. Ir tai parodyta itin akivaizdžiai – tik reikia žiūrėti ir matyti.

Iš tiesų, perskaitęs šią istoriją, į Leonardo “Paskutinę vakarienę“ tikrai nežiūrėsi taip kaip anksčiau. Tiesiog prisėsi prie vieno stalo.

Tiesa, ant knygos viršelio išvardinti apaštalai nelabai atitinka tekstą. Iš tiesų jie sėdi savo vietose, tik vadinasi ne savo vardais, todėl vadovaukitės ne knygos viršeliu, o šia nuotrauka:)

“Gėrėdamasis tapybos darbu visuomet atmink, kad prisilieti prie prakilniausiojo iš menų. Niekuomet neapsiribok išore: įsiskverbk į vaizdą, judėk tarp jo dalių, atrask nematomas erdves, iššniukštinėk užkaborius…. tik šitaip suvoksi jo tikrąją prasmę“

 

 

PRANCŪZŲ JARDIN SECRET

Visų pirma kyla labai įdomus klausimas, kodėl lietuviška knygos versija vadinasi “Ar jie tikrai valgo varles?“, o angliška (turbūt ir originalas) turi visai kitą pavadinimą – “Ar jie tikrai valgo arklius?“ Ar tai todėl, kad visgi arklys lietuviui artimesnis už varlę, ar pasirinkimą lėmė tai, kad lietuvių tarpe labiau paplitęs stereotipas apie prancūzus yra tas, kad jie valgo varles? Vienok, nepriklausomai, ką ir kokiai kiekiais jie valgo, šią knygą vertėtų perskaityti visiems, norintiems bent šiek tiek geriau pažinti šią tautą, XVIII a. garsiai ištarusiai visam pasauliu: Liberte, Egalite, Raternite.

Nuo pat pradžių, viskas, kas pasakojama apie stereotipus, kuriais užsieniečiai apdovanoja prancūzus, yra pateikiama pakankamai lengvai ir suprantamai. Nei perdėm moksliškai, kuomet tektų dar papildomai ir pagooglinti ar žinynus pavartyti, nei per daug lengvabūdiškai, įsivaizduojant, kad skaitytojas toks jau neišmanėlis, kad net elementarius dalykus jam tenka aiškinti, kaip mažam vaikui. Kiekvienas sklandantis mitas ar stereotipas yra paaiškinamas faktais bei ganėtinai “šviežiais“ statistiniais duomenimis (tikėtina, kad egzistuoja šiokia tokia paklaida, tačiau visgi…) O gale kiekvienos dalies mitas yra patvirtinamas arba paneigiamas (aišku, egzistuoja ir tarpinių variantų). Tačiau…

Visgi įdomu sužinoti, ar jie iš tikrųjų valgo varles ir arklius, ar prancūzų virtuvės yra tikrai geresnė nei anglų (kas galėtų paneigti, kad taip ir yra), iš kur atsirado beretė, ar prancūzės tikrai nestorėja ir jie visi pamišę dėl sekso, kas yra bide ir kodėl prancūzai taip mėgsta streikuoti. Dar šioje knygoje yra daug patarimų, kuriais galima pasinaudoti ir realiame gyvenime, pvz. kaip išsirinkti tikras escargot de Bourgogne, į ką reikia kreipti dėmesį renkantis prancūzišką vyną, ar reikia būtinai bučiuoti susitikus kolegas ar pažįstamus ir kaip tai daryti, kada neverta leistis į Prancūzijos pietus nenorint įstrigti kamščiuose ir dar daug kitų naudingų minčių, kaip išgyventi ir sugyventi su prancūzais. Nors tai ir ne kelionių vadovas, tačiau tikrai įspūdinga kelionė po jų istoriją, kultūrą ir Jardin Secret.

“Jei tau reikia suvalgyti varlę, geriau tai daryk iš pat ryto. O jei tau reikia suvalgyti dvi varles, geriau iš pradžių suvalgyk didesnę“

Markas Twainas (1835-1910)

 

MAGIJOS SNIEGO JAUSMAS

Baltas ir ganėtinai šaltas pasaulis dviem žmonėms, kurie pasąmoningai nenorėjo susitikti, tačiau taip jau “krito korta“. “Taip nebūna“, verčiant knygos puslapius nuolat kirbėjo mintis. Negali juk vienam žmogui tekti tiek išbandymų ir iššūkių, turi būti kažkokia pusiausvyra tarp gėrio ir blogio, tarp kančios ir džiaugsmo. Tačiau, o kas pasakė, kad taip nebūna. Būna, ir dar baisiau būna realiame gyvenime. Tik realus gyvenimas turi skirtingas pabaigas ir dažniausiai ne tokias geras ir vilties teikiančias. Dažniausiai…

Negaliu pasakyti, kad iš karto susižavėjau istorija. Teko ją jaukintis, ieškoti loginių sąsajų ir tiesiog bandyti suprasti. Suprasti tą besąlyginę meilę, kaltę, neviltį ir norą gyventi toliau. Net užvertus paskutinį puslapį, ilgą laiką neapleido jausmas, kad visgi kažką esu praleidusi šioje istorijoje. Tarsi būtum perbėgęs sniegą, o tavo pėdas jau užpustė. Ir jokios protingos mintys nesidėlioja, jokios konkrečios įžvalgos neateina į galvą. Tik toks lengvas netikrumo jausmas, kad tarsi ir buvai svečias kelias dienas kažkieno gyvenime,  bet iki galo šeimininkų ir nepažinai. Lyg truputį buvo tau leista pažvelgti į jų pasaulius,  bet viskas tarsi išnyko sniego pūgoje. Gal tai ir yra sniego magija ir Magijos sniegas – pasaulis, kuriame visi yra pakeleiviai arba bendrakeleiviai. Ir tenka su tuo susitaikyti bei gyventi toliau. Ir nėra vaistų, kurie išgydytų nuo gyvenimo. Yra tik sniegas, kuris gali viską paslėpti, tačiau atėjus pavasariui jis ištirps ir teks gyventi toliau.

Verčiu dar vieną lapą. Norėčiau palikti jį tuščią, neliestą, baltą kaip sniegas. Bet negaliu, privalau suklijuoti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Tai tavo gyvenimas – toks, koks buvo duotas.

 

 

 

KAI RATAS UŽSIDARO

Viena iš tų knygų, kurios beskaitant jas įtraukia, tačiau kai užverti paskutinį jų puslapį, labai greitai pamiršti, apie ką jos buvo. Makabriškas pasakojimas, apie socialinių tinklų įsiviešpatavimą ir visišką asmeninio gyvenimo ištrynimą tam, kad pasiektume taip vadinamos pilnatvės. Skaitant protarpiais atrodydavo, kad dalyvauji kažkokiame patetiškame spektaklyje, kur visi kalba išmoktus atmintinai tekstus. O kartais atrodydavo, kad aprašomos kažkokios sektos apeigos, į kurias kaskart įtraukiama vis daugiau visuomenės narių. Tarsi visiems būtų gerokai praplautos smegenys ir visi tie ratiečiai jau tiesiog nebemoka mąstyti patys savarankiškai.

Nors iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad visuomenė jau neina tuo keliu, kurį tiesiog puikiai aprašė Dave Eggers, o dar puikiau išvertė Marius Burokas. Atrodo, kad kažin kokių tai įspūdingų visuomenės panirimo į “pilnatvę“ scenarijų, apie kuriuos dar nebūtų tekę mums skaityti, jau kaip ir nebesugalvosi, tačiau, manau, kad dėka vertėjo, šį scenarijų iš tiesų buvo įdomu skaityti. Kartais intrigavo, kartais šiek tiek nuvylė, tačiau iš esmės, labai dažnai vertė susimąstyti, nes daugelis, iki šiol laikytų utopinių mūsų gyvenimo scenarijų, pamažu pildosi ir norėtųsi, kad bet kokie pokyčiai, jeigu tokie ir bręsta, neužkluptų mūsų netikėtai.

Skaitant galima tiesiog justi, kad D. Eggers apie socialines medijas išmano labai daug ir ši sritis jam yra iš tiesų artima ir pažini. Tačiau kas liečia romantiką ar tarpusavio santykius, čia visgi reikėtų šiek tiek padirbėti, nes aš tai tikrai neįsivaizduoju, kad artimai bendraujant su žmogumi negalėtum jo atpažinti, kai jį rodo per didelius ekranus, kad užsimaukšlinus gobtuvą ar kepurę, tampi tiesiog neatpažįstamas. Todėl visa ta Mėjos ir Kaldeno siužeto linija tokiu būdų tampa tokia netikra ir šabloniška.

Beje, beskaitant šią knygą sužinojau, kad šių metų rudenį ekranus pasieks ir filmas, kuriame vaidins Tomas Hanksas ir Emma Watson. Dėl Emmos vaidmens tai jau kaip ir suprantu – bus Mėja, o Tomas? Tikėtina, kad jis bus Eimonas Beilis (labai jau mažai tikėtina, kad Kaldenas – Tajus – ups, spoleris:)). Filmą tikrai pažiūrėsiu. Vien tam, kad pasitikrinčiau, kas geriau – knyga, ar filmas:)

Na, o jeigu reiktų labai labai trumpai atskleisti visą knygos esmę, ją galima surašyti į tris eilutes:

ASMENIŠKA YRA VOGTA

PASLAPTYS YRA MELAGYSTĖS

DALYTIS IŠREIŠKIA MYLĖTI

Ar mes esame iš tiesų esame tam pasirengę?  O ar norime, kad taip būtų?

 

 

KELIONĖSE SVARBU GERA KOMPANIJA

Tokios sunkios ir tokios sprangios knygos jau senokai neteko turėti rankose. Toks jausmas, kad leidausi ne į kelionę su miela tetule, kurią kaip ne kaip žadėjo knygos anotacija, o be tikslo klajojau laukuose su ekscentriškų žmogystų kompanija, kuri gal ir turi potencialo sužibėti savo nepakartojamomis unikaliomis charakterio savybėmis bei protu nesuvokiamais ir nepaaiškinamais poelgiais, tačiau galų gale iškrečia kokį visiškai patetišką akibrokštą tarsi kokie į pensiją išėję klounai, kurių cirkas jau seniai sudegė (arba išvažiavo), o juos tiesiog paliko. Beje, cirkas šioje knygoje taip pat egzistuoja, kaip ir kiti beprotiški bei apgalėtini jaunystės versliukai, ne pasigerėjimo, bet tikros užuojautos verta meilė (jeigu tai galima taip pavadinti) bei tokie kartais iš konteksto, o kartais su realybe prasilenkiantys beviltiškai nuobodaus banko tarnautojo – pensininko nuotykiai nesuprasi kodėl ir kam bei kokioje šalyje.

Beje, tikintis, kad teks bent šiek tiek patirti rizikos ar nuotykių – tektų nusivilti, nes visi tie prognozuojami ir numatomi netikėti nutikimai pasirodo tokie tikėti ir prognozuojami, kad tenka irtis per romano puslapius kaip su šauktu per jūrą (tikiuosi, kad niekada neteks realybėje to daryti). Skaitant kartais apimdavo jausmas, kad autorius tiesiog brūkštelėdavo keletą puslapių, o paskui užsiimdavo kitais reikalais, kol kada nors visai netyčia pamatydavo neužbaigtą rankraštį, tačiau neskaitydavo nuo pradžios tam, kad prisimintų, o pradėdavo jį rašyti nuo ten, kur paskutiniu metu sustojo. Tarsi siūtum skiautinį. Bet pamirštum, kas turėtų rezultate gautis – antklodė ar padėkliukas arbatos puodeliui.

Nors leidyklą už knygos viršelį reiktų pagirti. Tik norėtųsi, kad būtų pasirinkusi “Tykųjį amerikietį“(jis, beje, jau yra išleistas), o ne klajones su raudonplauke senyvo amžiaus tetute, kuri savo vienatvę praskaidrina arba beviltiškai ieškodama ją kažkada išdavusio ir pametusio karo nusikaltėlio, arba praktikuodama krest krest jogą su perpus jaunesniu juodaodžiu. Taip, kartais norėdavosi šyptelėti, tačiau visgi nors retkarčiais reikėtų palieti ir jurginus, augančius tavo sode.

O tai, kad tetutė yra pagrindinio herojaus Hario Palingo motina buvo jau aišku nuo pat pirmos jos atsiradimo scenoje akimirkos – per daug jau viskas šabloniška.

TUŠČIO GI TURINIO LAIŠKUS LYDĖSIU KREPŠIN

Ilgai negalėjau susivokti, kaip reikėtų iš tiesų vertinti šią knygą. Lyg ir įdomu būtų pasižvalgyti po prieškario Kauną, lyg ir maga susipažinti su to meto miestiečių gyvenimu, lyg ir tikėtumeisi įdomios kelionės  laiku, bet…

Niekaip nesuvokiu leidėjų sprendimo motyvų ant knygos viršelio dėti “išplaukusią“ ir spalviškai visiškai nepatrauklią nuotrauką. Nejaugi nebuvo galima rasti, tų pačių Kauno muziejų fonduose, gerų, patrauklių, įdomių ir vizualiai įspūdingų nuotraukų, atspindinčių knygos temą ir dvasią? Jeigu jau ta Lietuva tokia nekukli, tuomet tegul tokia ir būna – ryški, provokuojanti, stilinga, akį traukianti ir užburianti. Argi tikrai tokių nuotraukų nėra? Ar ieškota lengviausio sprendimo? Toks pat klausimas kyla dėl nuotraukų, kurios pateikiamos kiekvieno skyriaus pabaigoje. Kodėl pabaigoje? Kodėl ne ten, kur apie tuos žmones rašoma, kur pasakojamos jų istorijos? Ir, beje, kur buvo knygos redaktorius? Aš iki šiol nežinojau, kad Borisas Dauguvietis gimė 1985 m. ir šiuo metu jam būtų buvę 31 metai.Taip pat kas nors iš leidėjų grupės visgi turėjo sužiūrėti, jog prie nuotraukų būtų tikslūs pavadinimai, kad tekste neliktų gramatinių ir stiliaus klaidų.

Taip, reikia pripažinti, kad autorė tikrai padirbėjo su istoriniais šaltiniais, jų daug perskaitė, apibendrino ir pateikė skaitytojui, tačiau visgi reikia pripažinti ir tai, kad knygos dalių lyginamasis svoris nevienodas. Dalys, kuriose pasakojama apie iškilias to, ir ne tik to, meto asmenybes tikrai įdomios, tačiau kam šioje knygoje turėjo atsirasti švenčių aprašymai, kuriuose jokių naujų, o ypač nekuklių, faktų tikrai nepateikiama, lieka neaišku. Kas čia jau tokio nekuklaus švęsti Jonines ir dalyvauti vakaronėse ar susirinkti prie Kalėdų stalo ir pasitikti Naujus metus? Žadant skaitytojui papasakoti apie nekuklią Lietuvą, Švenčių ir poilsio įstatymo perrašyti neužtenka, reikėtų jame išvardintas šventes bent šiek tiek aprašyti ir parodyti visiems, na kur tuomet buvo tas nekuklumas.

Menininkė O. Dubeneckienė-Kalpokienė, P. Kalpokas (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

Kalbant apie Kauno restoranus, visgi norėtųsi, kad knyga būtų papildyta ir jų vaizdais, t.y. nuotraukomis. O jeigu pastarųjų neiškliko, tai šių dienų  paveiksliukais, kad būtų galima įsivaizduoti, kur jie buvo, kaip jie atrodė tuomet ir kaip jie (ar vietos, kuriose jie stovėjo) atrodo dabar. Papildyta realybė yra būtent tai, kas itin domina visuomenę ir leidžia ne tik skaityti, bet ir pajusti tekstą. Jeigu knygos dalies pabaigoje sudėtos kelios nespalvotos, ne itin gero ryškumo nuotraukos (beje, taip pat kyla klausimas, ar Kauno muziejų, o gal net archyvų fondai yra tokie tušti, jog visiškai nėra ką sudėti į tokios išskirtinės temos knygą), tuomet visos tos kainos, kurios išvardintos prie kiekvieno anuometinio Kauno restorano, netenka savo prasmės (kaip, beje, ir autorės darbas), nes skaitytojas tikrai nebraižys diagramų ir nelygins kelių metų ketvirčių, kurie yra nepalyginami, kainų.

 

Visiškas šios knygos nesusipratimas, mano manymu, yra dalis apie madą. Nors turėtų būti pati įdomiausia ir ryškiausia. Pateikti vien tik drabužių aprašymus be jokios vaizdinės medžiagos, tolygu tiesiog perrašyti mados vadovėlius apie pačią madą nieko nepasakant. O skyriaus apie plaukus ir “Trumpai apie nagus“ visiškai nereikėjo, nes atrodo, kad nebuvo ką apie juos papasakoti. Kaip ir nuotraukų iš mados žurnalų. Turbūt nereikia aiškinti, kad realių žmonių realios nuotraukos būtų kur kas patrauklesnės ir informatyvesnės. Nebent buvo siekis parašyti vadovėlį siuvėjoms.

Taip pat vargu ar būtina buvo paaukoti kelias dešimt knygos puslapių perrašinėjant pažinčių skelbimus, kad ir romantiškus, nepateikiant beveik jokių paaiškinimų ar įžvalgų. Tiesiog tam, kad knyga turėtų daugiau lapų? Ir, beje, jausmas toks, kad arba terminai labai spaudė, arba medžiagos labai trūko, nes knygos pabaiga sukelia jausmą, jog žūtbūt reikėjo parengti tam tikrą skaičių spaudos lankų, o ką rašyti, tiesiog nebuvo pagalvota arba tiesiog nespėta medžiagos surasti.

Tai, kad tai visgi pirmas toks žvilgsnis į nepriklausomos Lietuvos 1918-1940 m. laikotarpį, verčia (būtent, verčia) perskaityti šią knygą iki pabaigos. Tačiau tenka pripažinti, kad šis žvilgsnis labai jau neryškus, išblukęs ir apsiblausęs. Belieka tikėtis, kad kada nors vėl žvilgtelėjus į Lietuvą, bus galima matyti ryškesnį ir tikrai įspūdingesnį vaizdą.

KAI LAIKAS TAMPA ERDVE

Kartais visai puiku neskaityti knygų anotacijų, o pačia tiesiog imti ir nuspręsti, kad būtent dabar ir būtent šiandiena turi atsiversti tą ir tik tą knygą. Kai kartu susipina daug, atrodo iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusių aplinkybių, kuomet supranti, kad artimiausiu metu, visiškai skirtinguose vietose neišvengiamai susidursi su viena ar kita šios knygos egzistavimo forma, tuomet tiesiog atsiverti pirmą jos puslapį tam, kad suprastum ir tam, kad pajustum.

Mane visą laiką domino klausimas, kuom galima susieti nekaltybę ir muziejų? Ir ką tokiame muziejuje reikėtų eksponuoti, kokios turėtų būti jo kolekcijos? Kaip suvokti tą nekaltybę ir kas ją simbolizuoja? Ar galėtų toks muziejus atsirasti pavyzdžiui Lenkijoje arba Italijoje, ar galėtų jis apskritai egzistuoti krikščioniškoje šalyje? Jeigu ir galėtų, tai manau, kad turinio prasme tai būtų visai kita istorija. Kažkas pramaišiui su nekaltu prasidėjimu ir Mergele Marija. Na, gal dar šiek tiek riteriškų padūsavimų žiūrint apsiašarojus į savo damos nosinaitę bei būtinai mirtis dėl nelaimingos meilės. Štai ir visas nekaltybės a la krikščionybė muziejus. Gal ir iš šios knygos pradžioje tikiesi, kad tai bus kažkas toookio – uždrausta meilė, nebylūs susižvalgymai, slapti meilės laiškai ir bandymai užkariauti mylimosios širdį, kančios ir atgaila. Tačiau tenka pripažinti, kad tokiu atveju lauktų visiškas nusivylimas, nes apie jokią tyrą ir nekaltą meilę čia net nėra kalbos. Tikslumą mėgstantys skaitytojai turėtų žinoti, kad iki tol, kol pagrindinį herojų užvaldė tas begalinis meilės troškimas, jis be jokių skrupulų, būdamas susižadėjęs ir to neslėpdamas, pasimylėjo su aštuoniolikmete net 44 kartus ir tai viskas įvyko per labai trumpą laiką. Iš kitos pusės, o kodėl jam to nedaryti – pasiturintis, lengvabūdis ir … tiesiog vyras. Vyras tokiame pasaulyje, kur moterys visiškai priklausomos nuo visuomenės, nuo aplinkos, nuo vyrų. Nepaisant to, kad vos vos juntami ir taip vadinami laisvės vėjai, tačiau pučiantys nelygu ant kokio socialinio sluoksnio laiptelio tu stovi. Tai, kas vienam yra modernu ir šiuolaikiška, kitam skamba kaip nuosprendis iki gyvos galvos. Tai, kad vienam yra normalu, kitam reiškia sugriautą gyvenimą. Turbūt reikia būti turku, kad suprastum kai kuriuos jų mąstymo ypatumus, nes priešingu atveju na niekaip netelpa galvoje kaip mergina (turkė, o ne kokia nors “pasileidėlė“ vakarietė), žinodama, kad jos taip vadinamas mylimasis, su kuriuo ji susitikinėja slapčia (taip, taip, turkė slapčia su vyru apartamentuose ir tikrai ne arbatą geria) yra susižadėjęs ir nei vienu žodžiu nei menkiausia užuomina jai nieko nežadėjęs, dalyvaudama pastarojo iškilmingose sužadėtuvėse su kita, staiga supyksta ir dingsta, pasijaučia įskaudinta, nuvilta, paniekinta ir net aštuonerius metus vaidina neprieinamą kol galiausia po taip, reikia tikėtis, sužadėtuvių, visu greičiu lėkdama automobiliu rėžiasi į medį. Ir viskas dėl to, kad visą gyvenimą didžiausias jos troškimas buvo ne sąjunga su mylimuoju, kuris jos beviltiškai siekė net aštuonerius metus, ir kuris kaupė visus daiktus, kada nors jos paliestus, tam, kad įamžintų savo meilę jai, o tiesiog tapti garsia aktore. Kaip begalvotum, didžia meile aš šios istorijos nepavadinčiau. Gal tiesiog maniakiško apsėdimo ir šaltakraujiško keršto epopėja.

Nors visgi tenka pripažinti, kad ši kelionė ne tik į turko sielą, bet ir po Stambulą yra tiesiog nepaprasta. Vaizdai, kvapai, skoniai, viską galima puikiai užuosti, pamatyti ir paragauti. Ir iš dalies pabandyti suprasti tą keistą pasaulį ir jame gyvenančius žmones. Pabandyti, kadangi visiškai jų suprasti turbūt neįmanoma, nes vargu ar jie patys save supranta,

Visa knygos idėjos esmė, manau, yra sudėta į paskutinius romano skyrius, paskutinius Nekaltybės muziejaus kambarius. Ir čia atsiskleidžia ne tik Nekaltybės muziejaus prasmė, bet ir visų pasaulio muziejų kūrimo ir puoselėjimo pagrindas, jų idėja, jų modus vivendi. Visiems besidomintiems muziejais paskutinieji knygos skyriai, nepaisant visų pagrindinio romano herojaus emocinės ramybės paieškų, yra puikus gidas po Europos muziejus. Ne po tuos didžiausius ir garsiausius, kurie visiems žinomi ir lankomi kaip must see, o tuos, kuriuose pasakojamos istorijos, kuriuose galima jas užuosti, išgirsti ir net paliesti. Tuos mažuosius, kuriuos galima netikėtai rasti nežymiuose ir nieko neišsiskiriančiuose miesteliuose ar pasukus už kampo ir nuklydus nuo pagrindinių turistinių maršrutų didžiuosiuose, kurie tyliai laukia savo istorijų klausytojų parkų alėjose ar siauruose kiemų skersgatviuose. Beje, rekomenduočiau šią knygą ir muziejuose dirbantiems kolegoms. Tikrai rasite puikių idėjų jeigu ne praktinei veiklai, tai tikrai apmąstymams. Vien ką reiškia priesakas, kad muziejaus prižiūrėtojų pareiga – ne saugoti eksponatus, ne tildyti triukšmadarius, ne sakyti pastabas žiaumojantiems kramtomą gumą ar besibučiuojantiems, o muziejaus lankytojams sudaryti sąlygas pasijusti lyg šventovėje, tarsi mečetėje (analogas būtų bažnyčia), kur dera elgtis nuolankiai, pagarbiai ir kukliai. O gal vertėtų pasvarstyti ir svarbiausius muziejaus požymius: 1) muziejus skirtas ne tam, kad jame vaikščiotum, bet kad jaustum ir gyventum; 2) muziejaus dvasia, kurią pajunti, sudaro kolekcijos eksponatai; 3) muziejus be kolekcijos – tai parodų rūmai; O gal tiesiog imti ir apsilankyti viename iš šalia esančių muziejų ir pasiklausyti jo istorijos….