KIBORGŲ ŠIRDIS

kiborgu zeme“Apie pusšimtis karių, daužomų artilerijos, minosvaidžių, raketų, tankų, puolami rusų desantininkų ir separatistų, nuo pavasario laikėsi naujajame terminale. Priešas nepajėgė iš pastato iškrapštyti tos negausios įgulos, todėl praminė juos kiborgais.“

Tauta, stojusi ginti savo žemių, savo namų, savo kultūros ir savo ateities, jau padarė savo pasirinkimą, jo lengvai nekeis ir lengvai nepasiduos. Nes žino, už ką kovoja ir kodėl tai daro. O kadangi pasipriešinimas buvo toks nelauktas, neliko nieko kito kaip tik įsivaizduoti jog kovoji su kažkokiais antžmogiais, nejaučiančiais nei baimės, nei skausmo, nebijančiais eiti tiesiai į mirtį. O tai tiesiog paprasti žmonės, anksčiau dirbę mokytojais, šaltkalviais, vairuotojais, vadybininkais ir gyvenę savus gyvenimus. Atėjus lemiamai akimirkai, jie nesudvejojo, nepaisant to, kad turėjo palikti šeimas, palikti savo gyvenimus. Daugelis visam laikui. Nevalingai pagalvoji – o mes taip galėtume? Ar mes eitume?

Skaitant nuolat pamąstydavau, kad tai labai panašu į Svetlanos Aleksejivič  pasakojimus, jos polifoninę literatūrą – kuomet viskas, kas paprastai būna pateikiama oficialiais skaičiais bei duomenimis arba sausais faktais (kuomet žmonės tampa tik statistiniais vienetais), staiga užgriūva tave visa baisumo banga ir suvoki, jog tai asmeniška ir liečia kiekvieną iš mūsų, nes kiekvienas iš mūsų gali atsidurti tų žmonių vietoje.

Ukraina – turtinga šalis. Ir kai kalbama apie turtus, tai šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie anglis ar dujas bei naftą. Ukrainos turtas yra kultūra ir paveldas, šalies turtas yra jos žmonės, kurie ją kūrė, ir kurie dabar ją gina. Ir labai sunku (gal net ir skaudu) stebėti, kaip tokia didelė ir galinga šalis senka ir silpnėja, kaip turi kovoti kovas ne tik Rytuose, bet ir šalies dalyje, kur nevyksta karo veiksmai.

“<…> bet daugeliui Ukrainos vidurinės klasės atstovų karas nebuvo pati baisiausia perspektyva. Fronte užsimiršdavai, nebegalvodavai apie skurdų rytojų, niūrias perspektyvas beveidžiuose miestuose, laukiančią beprasmybę.“

Ir nors dabar Kijeve niekas neprimena 2014 m. čia vykusių kovų (nebent tik stendai su karių nuotraukomis bei Dangiškosios šimtinės nuotraukos ir šalia jų degančios žvakės bei niekuomet nevystančios gėlės), tos kovos vis dar vyksta kiekvieną dieną. Kiekviena diena paprastiems žmonėms yra kova – dėl išlikimo, dėl dabarties, dėl ateities. Daugelis iš jų jau dabar yra nusivylę ir pikti, jaučiasi apgauti ir netekę vilties. Nepaisant to, jie vis dar kovoja, vis dar kuria, vis dar gyvena.

Nes kiborgai taip pat turi širdį….

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s