Jeigu reikėtų rasti paveikslą, visiškai atitinkantį knygos nuotaiką, mano nuomone, ją geriausiai galėtų iliustruoti M.K.Čiurlionio darbas “Pavasaris“. Tiesiog tobula. Kai tik jį pamačiau, supratau, kad tai idealus vaizdas, kurio man, skaitant, šį tikrai didelės apimties romaną, trūko. Negaliu sakyti, kad apskritai trūko vaizdų, skaitant šį romaną, kuris, tiesa sakant, nustebino. Nustebino gerąja prasme, nepaisant keleto, mano subjektyvia nuomone, trūkumų.
Skaitant šį romaną, vis kirbėjo mintis, kad jis man kažką primena, kol galų gale, išgirsta viena mintis apie lietuvių klasikės I.Simonaitytės romanus, kurie yra vadinami “romanais – muziejais“, man viską paaiškino. Vis neapleido jausmas, kad skaitydamas A. Žagrakalytės romaną “Eigulio duktė: byla F117“ keliauji per sukauptų lobių kambarius, kurie palaipsniui tau yra atveriami. Man šis romanas buvo staigmena ir tikrai gerąja prasme.
Tiesa, buvo keletas vietų, kur aš pamesdavau mintį ir vėl tekdavo pradėti skaityti iš pradžių. Ir dingdavo mintis ne todėl, kad tekstas sunkus ar autorė gerai žodžiais užkodavo prasmę. Dingdavo, nes kai kurios romano vietos labia ištęstos, Ypač, Juozo vaikystės aprašymas. Tarsi eitum etnografijos istorijos muziejaus salėmis, kur visa ekspozicija suskirstyta pagal metų laikus. Tikrai primena dar vieną lietuvių klasiką – K. Donelaitį ir jo “Metus“. Bet tai nėra blogai.
Tik šiek tiek gaila, kad pačios Margaritos paveikslas šiame romane ne toks ryškus, koks galėtų ir turėtų būti, ne iki galo jis atskleistas, nors, mano nuomone, ji ir yra pagrindinė šio romano veikėja, tik neaišku kodėl visa laiką išliekanti Juozo šešėlyje. Man Margaritos gyvenimas, jos pasirinkimas, jos išgyvenimai būtų daug kartų įdomesni nei teisuoliškas, kartais net iki saldumo (galbūt kartais net koktumo), Juozo gyvenimas.
Beje, ir Paulina – mergina, turinti čigoniško kraujo. Man taip ir nepavyko iki galo suprasti, koks jos vaidmuo Juozo gyvenime, ką jis jai jautė, kaip ji jo gyvenime atsirado ir kodėl, ar juos siejo kokie nors jausmai ir visa kita, kas susiję su santykiais, mintijimais, išgyvenimais. Pati romano pirmoji dalis – “Mergina, kuri turėjo čigoniško kraujo“ – mano manymu, pati įdomiausia, dinamiškiausia ir netgi galėčiau pasakyti – paslaptingiausia. Intriguojanti pradžia, deja, negarantuojanti, kad ši intriga išliks iki pat pabaigos. Ilgokai teko pažindintis su Juozo vaikyste, jaunyste ir visais artimasiais, jo pažiūromis, idėjomis, juo teisuoliškumu, idealais. Kai tuo tarpu kitos romano dalys, vos prasidėjusios iš karto ir užsibaigdavo. Daug gamtos, lauko darbų ir ūkininkų kasdienio gyvenimo aprašymų, tačiau labai mažai santykių, jausmų ir moterų. Pats romano pavadinimas tarsi žada, kad tai bus knyga apie moteris, bet rezultate tai knyga apie Juozą ir jo gyvenimą. Epizodiškai, tarsi kokie šešėliai, šen bei ten šmėkšstelintys moterų likimai kartais tampa ir nematomi. Todėl kyla klausimas – kodėl apskritai rašyti apie moteris, jeigu apie jas nekalbama?
Labai džiaugiausi romano kalba – gražia, tarmiška, pritaikyta tam laikmečiui. Džiugino ir pats turinys bei informacijos kiekis, kuris pateikiamas labia lengvai ir sklandžiai. Nors ir trūksta pusiausvyros tarp visų romano dalių, kurios skiriasi savo ilgumu, nors vietomis trūksta gilesnių psichloginių įžvalgų ar dinamikos, visgi džiugu, kad šiandien galiu garsiai ištarti ne tik K. Sabaliauskaitės ar A. Tapino vardus kalbėdama apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą bei rekomenduoti šią knygą savo pažįstamiems ar draugams.
