Legendinę knygą “Erškėčių paukščiai“ skaičiau labai seniai, o dar seniau mačiau ir patį filmą. Nelabai atsimenu, apie ką ten konkrečiai buvo rašoma, tik kad buvo karšta (juk Australija), daug avių vilnų, kunigas ir kažkokia neišsipildžiusi meilė. Žinau, kad autorė yra paskelbta Australijos nacionaline vertybe, žinau, kad buvo ir Lietuvoje, viešėjo Vilniaus knygų mugėje, kad organizatoriai bėgo šiltesnių drabužių ir batų rašytojai pirkti. Dar skaičiau jos detektyvus “Užsimerk, atsimerk“ ir “Per daug žmogžudysčių“ – abi knygas per septynias dienas įveikiau – labai nustebino ir labai patiko, nes buvo netikėtos. Iš romano apie erškėčių paukščius autorės gero detektyvo sunku tikėtis, nes esi linkęs ir tolimesnius to paties rašytojo romanus tapatinti su jo garsiausiuoju (šis stereotipas pačios autorės yra paaiškinamas ir ironizuojamas jos ese ““Colė apie savo knygas“).
Nors tai ne autobiografija, tačiau Colleen McCullough knyga “Atsiminimai be nuobodybių“ intriguoja. Čia nėra siužeto, todėl nėra ir vienareikšmiško atsakymo – patiko, nepatiko. Kiekviena esė vis kita tema. Kai kurios nėra labai artimos, nes skaitant jas reikia turėti tiek išankstinių žinių, tiek būti susipažinus su to meto politinėmis ir kultūrinėmis realijomis. Tačiau, iš esmės, skaityti rašytojos pamąstymus įvairiomis temomis įdomu. Lengavi nuteikia sveika ironija ir šiek tiek juntamas cinizmas, patinka tekstu metamas iššūkis skaitytojui, verčiant jį šiek tiek “pasukti galvą“.
Perskaičius ese “Taikliai pavadintas Midsomeris“ jau kitaip ir patį serialą pradedi žiūri. Pasirodo, kad ne tau vienam tokios mintys kyla.
“Man retsykiais topteli, kad mirštamumas Midsomerio grafystėje turėtų paskatinti socialistų vyriausybę bent jau sukviesti Karališkąjį komitetą, o šis galėtų paskelbti, kad Midsomerio grafystės dirvožemis toksiškas, ir evakuoti midsomeriečius į Velso Snoudoniją, ar škotų Orknio salas, ir šie galėtų imtis namudinio verslo UAB Žmogžudystė, jei tik aukas rinktųsi tolėliau nuo namų.“
Įdomus Kristaus nukryžiavimo traktavimas, užduodant klausimą “Kodėl Kristus mirė vergo mirtimi?“ . Verčiantis vėl iš naujo permąstyti žinotas ir išmoktas “tiesas“.
Sužavėjo sistemingas ir atkaklus darbas rašant istorinius romanus. Tas knygas teko rankose laikyti, tačiau vis nedrįsdavau pradėti skaityti, nes atrodė laaabai jau storos ir istoriškai sausos. Tačiau dabar, perskaičius, kiek rašytoja dirbo su tekstu ir faktais, manau, kad artimiausioje ateityje pabandysiu įveikti bent vieną jų “Žolynų vainiką“. Dar esu numačiusi perskaityti “Prisilietimą“ (nors pati rašytoja minėjo ją kaip savo nelabai mėgstamą knygą), “Angelėlį“, “Morgano kelią“. Ir… iš naujo pažiūrėti “Erškėčių paukščius“.