Jei dar nepabuvojote nei Florencijoje, nei Stambule, tereikia perskaityti paskutinį D.Brown’o romaną. Na, tiesiog ne romaną, o naują kelionių vadovą po Italiją ir Turkiją. Ir ten nuvykus tikrai nereikės gido, nes praktiškai viską žinosite ir kitiems galėsite papasakoti. Ir ne tik apie pastatus, bet ir apie juose esančius kūrinius, paslėptus ženklus ir simbolius.
Tai galbūt ir yra vienintelė šios knygos nauda skaitytojui. O visa kita – NUOBODU. Taip nuobodu pragare dar turbūt niekada nebuvo. Bet šiek tiek mąstantis skaitytojas, kažkur ties penkiasdešimtuoju puslapiu jau turėjo sužinoti ir romano pabaigą, kadangi jokios intrigos ar paslėptos prasmės čia, net degant pragaro laužams, nerasite. Ir vėl tas pats profesorius, kurio galvoje turbūt veikia koks nors labai jau didelis duomenų serveris, nes nepaisant situacijų, į kurias jis papuola, kitoniškumo, visgi jis žino viską apie kelyje pasitaikiusius simbolius ir būtinai neseniai bus skaitęs viešą paskaitą šia tema. Net ir gavęs per galvą, praradęs atmintį, gali lengvai cituoti kūrinius, atpažinti užslėptus ženklus ir atspėti mįsles. Ir kaip simboliška – būtinai prie tokio, galima sakyti, svajonių vyro, kuris sugeba eiti ir per ugnį ir per vandenį (kartais ir tiesiogine tų žodžių prasme), atsiranda moteris. Ir jausmai gimsta pačia banaliausia eiga. Nieko naujo – tas motyvas kartojasi kiekvienoje D.Browno knygoje. Kažkodėl autorius nesvarsto galimybės įvesti kitokias fabulas, kiek kitaip sudėlioti veikėjus. Aš bent jau įvesčiau kokį nors mokinį – vis įdomiau.
Net neatsimenu, kiek kartų teko skaityti povandeninės scenos aprašymą – kai tik kas nors prisiliesdavo prie raudono USB rakto. O tokių buvo ganėtinai daug. Visas romanas tiesiog stingulys ir padrikas tekstas.
Tokiu atveju reikia pagirti tik rinkodarininkus ir viešųjų ryšių atstovus – pukiai atlikta. Tik turbūt beda ta, kad tų, kurie užkibo šį kartą ant šio kabliuko, tikrai nepavyks pagauti kitą kartą.
