MES NULIPDĖM SNIEGO SENĮ – SNIEGO SENĮ BESMEGENĮ

Oi kaip laukiau šios knygos, kurios išleidimą žadėjo rugsėjo pabaigoje, bet galų gale skaitytojus ji pasiekė visu mėnesiu vėliau. Jau minėjau, kad skandinaviški detektyvai mane žavi, o Jo Nesbo galėčiau skaityti nuolat.

Šį kartą teko pasišiurpinti šiek tiek daugiau nei skaitant “Gelbėtoją“ ar “Raudongurklę“. Gal todėl, kad tas Sniego senio, tos baltos antropomorfinės žmogaus figūros su morkos nosimi nuolatinis šmėžavimas horizonte, tas nesuvokiamas jausmas, kad tave nuolat stebi tos negyvos juodos akys kažkur pasąmonėje kėlė šiokią tokią nepaaiškinamą instinktyvią baimę. Ir pirmas sniegas, kuris šiaip jau turėtų simbolizuoti švarą, skaidrumą, lėmė kraupius įvykius, kurie kaip visada vyko Osle, ir kuriuos, kaip visada, tyrė Haris Hulė.

Ir aš atspėjau. Tiesiog, įpusėjus knygą, atspėjau, kas tas Sniego senis ir kodėl. Tiesa, visų niuansų į vieną visumą negalėjau suvesti iš karto, tačiau kažkas jau nuo pat pradžių nedavė ramybės, kažkas buvo ne taip, kažkas kėlė nerimą. Ir viskas buvo per daug gražu, per daug idealu, kad nekeltų įtarimo. Užvertus paskutinį knygos puslapį, kurią, beje “suvalgiau“ per kelias dienas ir net miego sąskaita, kas paprastai retai būna, nes jei knyga “neveža“ tenka “nulūžti“ po kelių puslapių, išsiaiškinau net ir priežastis, kodėl. Viskam yra priežastys, net ir tokiai beprotybei, kuri atrodo iš pirmo karto nepaaiškinama ir sunkiai suvokiama. Nieko nebūna tiesiog savaime. Tik kartais labai reikia, kad tokiais atvejais šalia būtų Haris Hulė.

O KĄ DARYTUM TU?

Iš karto reiktų prisipažinti, kad jei ne Knygų klubas, greičiausiai šios knygos net nebūčiau paėmusi į rankas, o jei ir paėmusi, tikrai nebūčiau įveikusi. Iš dalies todėl, kad pats pavadinimas šiuo gyvenimo momentu tikrai nepatraukė, nors autorius tikrai žinomas kaip vienas talentinigiausių ir netgi gavusių Nobelio literatūros premiją. Bėda ta, kad mokykloje, šoliuojant per literatūros programą, šio autoriaus knygų neteko skaityti. Arba aš jau nepamenu. Nors, jei jau tikrai būčiau perskaičiusi tokį romaną, tai jau tikrai prisiminčiau.

Nesiginčiju ir tikrai nekvescionuoju rašytojo talento, tačiau sąžiningai galiu prisipažinti, kad man ši knyga netiko. Nei pradėjus skaityti, nei įpusėjus, nei užbaigus. Tiesa, pati pabaiga man buvo netikėta, bet paskui, kai geriau pagalvojau, šiek tiek pasitarėme Knygų klube, daug kas, kas skaitant kūrinį atrodė visiška beprotybė ir neadakvataus elgesio etalonas, sustojo į savo vietas. Nors negaliu tvirtinti, kad tik “kai kas“ šiame kūrinyje atrodė keista ir visiška nesąmonė. Visas kūrinys nuo pat pradžios iki pabaigos kupinas beprotybės. Nors, paskui, žingsnis po žingsnio artėjant į pabaigą, ištinka suvokimas, kad visi, be išimties, romane veikiantys asmenys, turėjo savo priežasčių vienaip ar kitap pasielgti. Visi buvo genami savų motyvų, palaipsniui ėjo į tikslą.

Galbūt šį kūrinį reiktų “išjausti“, tačiau mano proto konstrukcija visur ieškojo loginio paaiškinimo – kodėl? Kodėl galima gaminti karstą mirštančiai motinai tiesiai po jos langais? Kodėl nepaisant visų kliūčių reikia brautis per tą šniokščiančią putojančią upę ir laužytis sau kaulus? Ką reiškia mažojo kliedesiai apie “motiną – žuvį“? (gal tai aliuzija į kažką krikščioniško?) Ir kodėl tas tėvas, kuris praktiškai nei piršto nepajudino, kad jo žmona būtų tinkamai palaidota, be paliovos, kaip koks bukaprotis kartoja, kad tai jis viską darantis dėl šeimos, kad net dantų neturintis, nes viską atidavė šeimai? Kodėl ant lūžusios kojos reikia pilti cementą, o patį vargšą Kešą guldyti ant motinos karsto? Negi tarp visų šių žmonių nebuvo nei vieno sveiko proto žmogaus?  Ir kaip norėjosi, kad tas degantis tvartas kartu pasiglemžtų ir karstą, ir visi šios šeimos vargai baigtųsi.

Tokias knygas privaloma skaityti kolektyviai. Pasitariant, aptariant, pasiiaiškinant kai kurias romano vietas. Galbūt ieškant atsakymų į klausimus, kurių ši knyga užduoda daugiau nei galų gale randi atsakymų.

O ką darytum tu? Ar galėtum duoti pažadą artimui savo ir jo laikytis nepaisant kelyje atsiradusios sraunios upės, grąsinančios tave paskandinti? Ar galėtum išpildyti savo pažadus, nepaisydamas visuomenės nuomonės ir kalbų apie “blogą kvapą“ ir “laužomas moralines visuomenės normas“?  Ar išduotum savo artimą vardan to, kas tavo supratimu yra teisingumas? Ar pateisintum vieno šeimos nario visišką nepaisymą kitų šeimos narių poreikių, aklą “lipimą per galvas“, išnaudojimą savo poreikiams patenkinti? Ar tavo “pyragai“ yra svarbesni nei kitų gyvenimas?

 

 

 

 

SPALIO NUTYLĖJIMAI

   Simboliška, įrašą apie spalio tylėjimus ir nutylėjimus rašyti pirmąją spalio dieną. Bet, kaip sakoma, “prisikaupė“.

Kadangi šios knygos ištraukos buvo įtrauktos į Europos literatūros nakties skaitymų programą, reikėjo gi perskaityti ir visą knygą, kad galėčiau pasitikrinti, ar skaičiau ta pačia nuotaika. Nepasitikrinau, bet knygą perskaičiau. Tikrai skandinaviška (jeigu iš viso yra toks terminas).

Nerūšiuoju knygų į turinčias tiesioginę kalbą ir į monologo pagrindu sukonstruotu siužetu.  Jei knyga gera, nereikia ir tų kalbų. O sąžiningai įvertinti šią knygą ganėtinai sunku, nes tai, apie ką rašoma, pasakojama vyro lūpomis. Ne todėl, kad sunku įsivaizduoti, jog vyrai galėtų išgyventi tokius jausmus, bet todėl, kad tie jausmai kažkokie neaiškūs, nekonkretūs.

Aš taip iki galo ir nesupratau, kokios ten jam problemos buvo iškilusios – ar tai, kad žmona netikėtai paliko taip ir nepaaiškinus, kodėl, ką blogo jis padarė, kuom buvo negeras, ar tai, kad galų gale aplankė nušvitimas, kad galbūt greita santuoka (o dar labiau – netikėta pažintis) buvo gyvenimo klaida, kad tokiu būdu jis nubraukė gyvenimą, koks jis galėjo būti – nauji nuotykiai, pažintys, netikėtumai, ar tai, kad vyriškį staiga netikėtai užgriuvo vidurio amžiaus krizė su visais jos padariniais?

“Miestas seniai nustojo būti viliojantis, nepažįstamas ir daug žadantis pasaulis, kuriame susikerta keliai ir žvilgsniai, kurį kitados smalsiai tyrinėjau pilnas jaunatviškų lūkesčių. Jis tapo mūsų, Astridos, vaikų ir mano, beveik toks pat pažstamas kaip buto kambariai ir baldai, ir aš jame galėdavau vaikščioti užsimerkęs, nors ir žinojau, kad mūsų miestas tėra vienas iš milijono kartu egzistuojnčių miestų, kuriuos pagal savo prisiminimus, įpročius ir sudužusias ar išsipildžiusias viltis susikūrė kiti jo gyventojai.“

Kas buvo tos priežastys, paskatinusios tokius ilgus, net į 235 puslapius suguldyti apmąstymus bei prisiminimus? Galbūt tai staiga prabudusi sąžinė, ar atsivėrusios akys po patirto sukrėtimo, kad pasirodo nebūna idealių ir tobulų santuokų?

Man asmeniškai, visi tie pagraudenimai ir prisiminimai visos knygos metu skambėjo labai jau taip sakant nevyriškai. Tarsi tas nesugebėjimas apsispręsti, nuspręsti, tas nuolatinis liudesys, apatija bei laukimas, kad štai staiga atsiras žmogus, kuris viską sudėlios į vietas, išspręs visas egzistencines problemas, atvirai ir aiškiai parodė, jog tas skandinaviškas auklėjimas vyrams nieko gero neduoda, o padaro nekovotojais. Aišku, sunku pasakyti, ką jau tas viskuom nusivylęs ir savo praeitį inventorizuojantis herojus, žiūrėdamas pro langus į tamsius Ežerus ir rašydamas apie Niujorko mokyklą turėjo daryti konkrečiu atveju, kadangi, kaip jau rašė klasikai “„Visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, o kiekviena nelaiminga- nelaiminga savaip“, bet bent jau kažką tai turėjo daryti, bent jau nesėdėti ir tuščiai nespoksoti pro langą. Kiek gi galima.

       

Edvardo Hoperio paveikslai.

VIENAS, DU, TRYS, EINU IEŠKOTI

   Visiems mums kartais pasitaiko panikos minčių, kai niekaip negalime prisiminti, ar išeidami iš namų išjungėm lygintuvą, ar užsukome dujas, ar uždarėte langą. Vaizduotė pradeda piešti baisiausius košmarus, o kai įtampa pasiekia aukščiausią laipsnį, kyla nenumaldomas noras įsitikinti, kad viskas gerai. Paprastiems žmonėms tai pasitaiko retai. Todėl sunku įsivaizduoti tą nuolatinį nerimą ir nesaugumo jausmą, kurį išgyvena žmonės, patyrę fizinį ir psichologinį smurtą ir kenčiantys nuo obsesinio kompulsinio sutrikimo.

   Obsesinis kompulsinis sutrikimas – neurozės forma, seniau vadinta įkyrių būklių neuroze, vienas iš nerimo sutrikimų, kai kyla įvairios įkyrios mintys (obsesijos) ir neatsispiriamas  noras (kompulsija) daryti kokius nors veiksmus, kad sumažėtų diskomfortas dėl įkyrių minčių. Šios mintys gali būti pačios įvairiausios: kad rankos nešvaios, kad durys neuždarytos, kad kas nors bloga gali atsitikti ir pan. 

Dvi istorijos, kurias skiria keturi metai. Skirtingi pasauliai, kuriuos gerai iliustruoja ir skirtinga herojų vartojama leksika. Autorė tarsi bando pačio skaitytojo tolerancijos ribas. Ankstesniame pasaulyje Ketrina Beili gyveno ganėtinai “laisvą“ gyvenimą, be įsipreigojimų, kuriame vyrai sustodavo ne ilgiau kaip vienai nakčiai. Ir tas nuolatinis blaškymasis visiškai “atbukino“ tą pasąmonės dalį, kuri pirmoji turėjo “įsijungti“ gyvenimo kelyje sutikus psichopatą. Dar kartą patvirtinama tiesa, kad idealių žmonių nebūna. Ir Li, atrodęs toks visas be priekaištų, toks geras, tiesiog idealus partneris, iš tiesų buvo per geras, kad būtų tikras. Žmonės būna žmoniški – klysta, nuklysta, grįžta. O toks buvimas idealiu protingai moteriai iš pat pradžių turėjo kelti įtarimą. Būtent, tas nepastovumas, tas netikrumas ir pastūmėjo Ketriną į Li glėbį, kurio nelinkėtum net pikčiausiam savo priešui. Moteriai, kuri yra subrendusi ir vertina ir myli save, tausoja save, turėjo įsijunti saugikliai ir pradėti kaukti visi įspėjamieji signalai. Skamba kaip bobutės pamokslas, bet tas “gyvenimo sėmimas pilnomis rieškučiomis“ prie gero nepriveda.

Šiaip romano siužetas, puiki praktiška pamoka žmonėms, norintiems pilnaverčių santykių. Vienas geras pavyzdys ir gera pamoka visoms skaitytojoms, kurios atsivers šį romaną – draugė visada turi būti svarbiausia, nesvarbu, ką kalbėtų jos vyras ar draugas. Šioje trejybėje galioja tik vienas pasirinkimas  draugė. Aišku, jei jūsų draugystė tikrai perėjusi ugnį ir vandenį.

Romane puikiai parodya schema,kaip veikia psichopatai, kaip, beje, ir bet kuris  smurtą linkęs individas. Auką reikia izoliuoti nuo aplinkos (daug geriau, jei auka neturi artimųjų), atskirti nuo draugų, organizuoti “viešųjų ryšių kampaniją“ apeliuojant į gailestingumą ir siekiant sumenkinti auką, manipuliuoti, nieko apie save nepasakoti. Tiesa, nepateikiama jokio recepto, kaip tokių personažų išvengti gyvenime.

Vienintelis klausimas, kuris lieka neatsakytas – kodėl Li toks tapo? Ar tai vaikystės trauma? Ar gyvenime įvyko kažkas, kas galėtų būti “lūžio taškas“? Ar tas lūžio taškas galėtų būti Naomė?

Psichopatija – pagal šiuolaikinės psichiatrijos ir psichologijos supratimą, asmenybės sutrikimas, kurį turinčiam žmogui nebūdinga empatija, bet būdinga silpna impulsyvaus elgesio kontrolė ar manipuliuojanti elgsena. Toks žmogus apibūdinamas kaip „neturintis sąžinės“. Psichopatui nerūpi kitų jausmai, jis taip pat neatsižvelgia į jokias socialines normas. Manoma, kad jų emocijos, jeigu ir  egzistuoja išvis, tai yra paviršutinės. Laikomi manipuliatoriais, negalinčiais išlaikyti ilgalaikių santykių su kitais žmonėmis, bei nepajėgūs jausti ir reikšti meilės, tačiau puikiai glaintys imituoti kai kurias emocijas jiems naudingoje situacijoje. Lietuvoje 3 procentai gyventojų yra psichopatai. Tai – pasaulio vidurkis. Lietuvos įkalinimo vietose – 8 – 10 procentų nuteistųjų – psichopatai. Tai, anot ekspertų, taip pat atitinka pasaulio vidurkį.

Iš esmė romane aprašyti puikiai surežisuoti medžiotojo ir aukos santykiai. Grįžti pas auką ne tam, kad atkeršytum, bet tam, kad tartum paskutinį žodį. Pasiimtum trofėjų. Toks tas psichopatų gyvenimas ir jo prasmė.

Ketrin nauji santykiai yra tarsi išsigelbėjimas. Tačiau, labai jau neįtikinamai atrodo (neįtikėtina sėkmė) draugystė su psichiatru. Kodėl būtent į tuščią butą turėjo atsikraustyti profesionalus sielos traumų gydytojas.

Nors siužetas iš pat pradžių nepranašavo įtampos, tačiau šioks toks nerimas dėl tolimesnės įvykių eigos kirbėjo. Palaipsniui peraugdamas į totalų niūrumą, kuris neapleidžia ilgokai, jau užvertus paskutinį knygos puslapį.

“Visada maniau, kad moterys, kurios skriaudžiamos nenutraukia artimų ryšių, tikriausiai kvailos. Galų gle, juk turi ateiti akimirka, suvokimas, kad viskas pakrypo blogai ir kas tu staiga pradedi bijoti būti su savo partneriu – ir kad tikrai atėjo laikas jį palikti. Išeiti ir neatisgręžti atgal, visada taip maniau. Kodėl turėtum pasilikti? Be to, per televiziją mačiau moteris, duodančias interviu žurnalams, sakančias tokius dalykus: “Tai nėra taip paprasta“, ir visada manydavau: taip, tai yra visai paprasta – tiesiog pasitraukti, tiesiog išeiti. Ir be tos suvokimo akimirkos, akimirkos, kuri man jau praėjo, dar atsirado naujas suvokimas: išeiti – vis dėlto ne toks paprastas pasirinkimas. Aš tai išmėginau ir padariau klaidą, pasikviečiau jį atgal. Tai, kad buvau vis dar įsimylėjusi jį, tą švelnią, pažeidžiamą dalį, tebetūnančią kažkur giliai jo viduje, reiškė tik ne visą tiesą: taip pat lėgė siaubinga baimė dėl to, ką Li galėtų padaryti, jeigu kuo nors jį išprovokuočiau. Kalbėti jau reikia nebe apie išėjimą. Kalbėti reikia apie pabėjimą. Apie išsigelbėjimą.“