KAI RATAS UŽSIDARO

Viena iš tų knygų, kurios beskaitant jas įtraukia, tačiau kai užverti paskutinį jų puslapį, labai greitai pamiršti, apie ką jos buvo. Makabriškas pasakojimas, apie socialinių tinklų įsiviešpatavimą ir visišką asmeninio gyvenimo ištrynimą tam, kad pasiektume taip vadinamos pilnatvės. Skaitant protarpiais atrodydavo, kad dalyvauji kažkokiame patetiškame spektaklyje, kur visi kalba išmoktus atmintinai tekstus. O kartais atrodydavo, kad aprašomos kažkokios sektos apeigos, į kurias kaskart įtraukiama vis daugiau visuomenės narių. Tarsi visiems būtų gerokai praplautos smegenys ir visi tie ratiečiai jau tiesiog nebemoka mąstyti patys savarankiškai.

Nors iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad visuomenė jau neina tuo keliu, kurį tiesiog puikiai aprašė Dave Eggers, o dar puikiau išvertė Marius Burokas. Atrodo, kad kažin kokių tai įspūdingų visuomenės panirimo į “pilnatvę“ scenarijų, apie kuriuos dar nebūtų tekę mums skaityti, jau kaip ir nebesugalvosi, tačiau, manau, kad dėka vertėjo, šį scenarijų iš tiesų buvo įdomu skaityti. Kartais intrigavo, kartais šiek tiek nuvylė, tačiau iš esmės, labai dažnai vertė susimąstyti, nes daugelis, iki šiol laikytų utopinių mūsų gyvenimo scenarijų, pamažu pildosi ir norėtųsi, kad bet kokie pokyčiai, jeigu tokie ir bręsta, neužkluptų mūsų netikėtai.

Skaitant galima tiesiog justi, kad D. Eggers apie socialines medijas išmano labai daug ir ši sritis jam yra iš tiesų artima ir pažini. Tačiau kas liečia romantiką ar tarpusavio santykius, čia visgi reikėtų šiek tiek padirbėti, nes aš tai tikrai neįsivaizduoju, kad artimai bendraujant su žmogumi negalėtum jo atpažinti, kai jį rodo per didelius ekranus, kad užsimaukšlinus gobtuvą ar kepurę, tampi tiesiog neatpažįstamas. Todėl visa ta Mėjos ir Kaldeno siužeto linija tokiu būdų tampa tokia netikra ir šabloniška.

Beje, beskaitant šią knygą sužinojau, kad šių metų rudenį ekranus pasieks ir filmas, kuriame vaidins Tomas Hanksas ir Emma Watson. Dėl Emmos vaidmens tai jau kaip ir suprantu – bus Mėja, o Tomas? Tikėtina, kad jis bus Eimonas Beilis (labai jau mažai tikėtina, kad Kaldenas – Tajus – ups, spoleris:)). Filmą tikrai pažiūrėsiu. Vien tam, kad pasitikrinčiau, kas geriau – knyga, ar filmas:)

Na, o jeigu reiktų labai labai trumpai atskleisti visą knygos esmę, ją galima surašyti į tris eilutes:

ASMENIŠKA YRA VOGTA

PASLAPTYS YRA MELAGYSTĖS

DALYTIS IŠREIŠKIA MYLĖTI

Ar mes esame iš tiesų esame tam pasirengę?  O ar norime, kad taip būtų?

 

 

KELIONĖSE SVARBU GERA KOMPANIJA

Tokios sunkios ir tokios sprangios knygos jau senokai neteko turėti rankose. Toks jausmas, kad leidausi ne į kelionę su miela tetule, kurią kaip ne kaip žadėjo knygos anotacija, o be tikslo klajojau laukuose su ekscentriškų žmogystų kompanija, kuri gal ir turi potencialo sužibėti savo nepakartojamomis unikaliomis charakterio savybėmis bei protu nesuvokiamais ir nepaaiškinamais poelgiais, tačiau galų gale iškrečia kokį visiškai patetišką akibrokštą tarsi kokie į pensiją išėję klounai, kurių cirkas jau seniai sudegė (arba išvažiavo), o juos tiesiog paliko. Beje, cirkas šioje knygoje taip pat egzistuoja, kaip ir kiti beprotiški bei apgalėtini jaunystės versliukai, ne pasigerėjimo, bet tikros užuojautos verta meilė (jeigu tai galima taip pavadinti) bei tokie kartais iš konteksto, o kartais su realybe prasilenkiantys beviltiškai nuobodaus banko tarnautojo – pensininko nuotykiai nesuprasi kodėl ir kam bei kokioje šalyje.

Beje, tikintis, kad teks bent šiek tiek patirti rizikos ar nuotykių – tektų nusivilti, nes visi tie prognozuojami ir numatomi netikėti nutikimai pasirodo tokie tikėti ir prognozuojami, kad tenka irtis per romano puslapius kaip su šauktu per jūrą (tikiuosi, kad niekada neteks realybėje to daryti). Skaitant kartais apimdavo jausmas, kad autorius tiesiog brūkštelėdavo keletą puslapių, o paskui užsiimdavo kitais reikalais, kol kada nors visai netyčia pamatydavo neužbaigtą rankraštį, tačiau neskaitydavo nuo pradžios tam, kad prisimintų, o pradėdavo jį rašyti nuo ten, kur paskutiniu metu sustojo. Tarsi siūtum skiautinį. Bet pamirštum, kas turėtų rezultate gautis – antklodė ar padėkliukas arbatos puodeliui.

Nors leidyklą už knygos viršelį reiktų pagirti. Tik norėtųsi, kad būtų pasirinkusi “Tykųjį amerikietį“(jis, beje, jau yra išleistas), o ne klajones su raudonplauke senyvo amžiaus tetute, kuri savo vienatvę praskaidrina arba beviltiškai ieškodama ją kažkada išdavusio ir pametusio karo nusikaltėlio, arba praktikuodama krest krest jogą su perpus jaunesniu juodaodžiu. Taip, kartais norėdavosi šyptelėti, tačiau visgi nors retkarčiais reikėtų palieti ir jurginus, augančius tavo sode.

O tai, kad tetutė yra pagrindinio herojaus Hario Palingo motina buvo jau aišku nuo pat pirmos jos atsiradimo scenoje akimirkos – per daug jau viskas šabloniška.

TUŠČIO GI TURINIO LAIŠKUS LYDĖSIU KREPŠIN

Ilgai negalėjau susivokti, kaip reikėtų iš tiesų vertinti šią knygą. Lyg ir įdomu būtų pasižvalgyti po prieškario Kauną, lyg ir maga susipažinti su to meto miestiečių gyvenimu, lyg ir tikėtumeisi įdomios kelionės  laiku, bet…

Niekaip nesuvokiu leidėjų sprendimo motyvų ant knygos viršelio dėti “išplaukusią“ ir spalviškai visiškai nepatrauklią nuotrauką. Nejaugi nebuvo galima rasti, tų pačių Kauno muziejų fonduose, gerų, patrauklių, įdomių ir vizualiai įspūdingų nuotraukų, atspindinčių knygos temą ir dvasią? Jeigu jau ta Lietuva tokia nekukli, tuomet tegul tokia ir būna – ryški, provokuojanti, stilinga, akį traukianti ir užburianti. Argi tikrai tokių nuotraukų nėra? Ar ieškota lengviausio sprendimo? Toks pat klausimas kyla dėl nuotraukų, kurios pateikiamos kiekvieno skyriaus pabaigoje. Kodėl pabaigoje? Kodėl ne ten, kur apie tuos žmones rašoma, kur pasakojamos jų istorijos? Ir, beje, kur buvo knygos redaktorius? Aš iki šiol nežinojau, kad Borisas Dauguvietis gimė 1985 m. ir šiuo metu jam būtų buvę 31 metai.Taip pat kas nors iš leidėjų grupės visgi turėjo sužiūrėti, jog prie nuotraukų būtų tikslūs pavadinimai, kad tekste neliktų gramatinių ir stiliaus klaidų.

Taip, reikia pripažinti, kad autorė tikrai padirbėjo su istoriniais šaltiniais, jų daug perskaitė, apibendrino ir pateikė skaitytojui, tačiau visgi reikia pripažinti ir tai, kad knygos dalių lyginamasis svoris nevienodas. Dalys, kuriose pasakojama apie iškilias to, ir ne tik to, meto asmenybes tikrai įdomios, tačiau kam šioje knygoje turėjo atsirasti švenčių aprašymai, kuriuose jokių naujų, o ypač nekuklių, faktų tikrai nepateikiama, lieka neaišku. Kas čia jau tokio nekuklaus švęsti Jonines ir dalyvauti vakaronėse ar susirinkti prie Kalėdų stalo ir pasitikti Naujus metus? Žadant skaitytojui papasakoti apie nekuklią Lietuvą, Švenčių ir poilsio įstatymo perrašyti neužtenka, reikėtų jame išvardintas šventes bent šiek tiek aprašyti ir parodyti visiems, na kur tuomet buvo tas nekuklumas.

Menininkė O. Dubeneckienė-Kalpokienė, P. Kalpokas (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

Kalbant apie Kauno restoranus, visgi norėtųsi, kad knyga būtų papildyta ir jų vaizdais, t.y. nuotraukomis. O jeigu pastarųjų neiškliko, tai šių dienų  paveiksliukais, kad būtų galima įsivaizduoti, kur jie buvo, kaip jie atrodė tuomet ir kaip jie (ar vietos, kuriose jie stovėjo) atrodo dabar. Papildyta realybė yra būtent tai, kas itin domina visuomenę ir leidžia ne tik skaityti, bet ir pajusti tekstą. Jeigu knygos dalies pabaigoje sudėtos kelios nespalvotos, ne itin gero ryškumo nuotraukos (beje, taip pat kyla klausimas, ar Kauno muziejų, o gal net archyvų fondai yra tokie tušti, jog visiškai nėra ką sudėti į tokios išskirtinės temos knygą), tuomet visos tos kainos, kurios išvardintos prie kiekvieno anuometinio Kauno restorano, netenka savo prasmės (kaip, beje, ir autorės darbas), nes skaitytojas tikrai nebraižys diagramų ir nelygins kelių metų ketvirčių, kurie yra nepalyginami, kainų.

 

Visiškas šios knygos nesusipratimas, mano manymu, yra dalis apie madą. Nors turėtų būti pati įdomiausia ir ryškiausia. Pateikti vien tik drabužių aprašymus be jokios vaizdinės medžiagos, tolygu tiesiog perrašyti mados vadovėlius apie pačią madą nieko nepasakant. O skyriaus apie plaukus ir “Trumpai apie nagus“ visiškai nereikėjo, nes atrodo, kad nebuvo ką apie juos papasakoti. Kaip ir nuotraukų iš mados žurnalų. Turbūt nereikia aiškinti, kad realių žmonių realios nuotraukos būtų kur kas patrauklesnės ir informatyvesnės. Nebent buvo siekis parašyti vadovėlį siuvėjoms.

Taip pat vargu ar būtina buvo paaukoti kelias dešimt knygos puslapių perrašinėjant pažinčių skelbimus, kad ir romantiškus, nepateikiant beveik jokių paaiškinimų ar įžvalgų. Tiesiog tam, kad knyga turėtų daugiau lapų? Ir, beje, jausmas toks, kad arba terminai labai spaudė, arba medžiagos labai trūko, nes knygos pabaiga sukelia jausmą, jog žūtbūt reikėjo parengti tam tikrą skaičių spaudos lankų, o ką rašyti, tiesiog nebuvo pagalvota arba tiesiog nespėta medžiagos surasti.

Tai, kad tai visgi pirmas toks žvilgsnis į nepriklausomos Lietuvos 1918-1940 m. laikotarpį, verčia (būtent, verčia) perskaityti šią knygą iki pabaigos. Tačiau tenka pripažinti, kad šis žvilgsnis labai jau neryškus, išblukęs ir apsiblausęs. Belieka tikėtis, kad kada nors vėl žvilgtelėjus į Lietuvą, bus galima matyti ryškesnį ir tikrai įspūdingesnį vaizdą.