MENKAI VERTINAMI ŽAVUMYNAI

zarnyno-zavumynaiSimboliška, bet knygą apie vieną svarbiausių žmogaus organų (nors niekas niekada apie tai nesusimąsto) pradėjau skaityti prieš didžiausias metų šventes, po kurių labiausiai padidėja tiek aktyviosios anglies, tiek kitų medikamentų, pagerinančių virškinimą, suvartojimas. Tačiau niekas niekada nesusimąstė, kodėl ir kaip ten viduje viskas vyksta? Kodėl kartais nėra jėgų ką nors daryti, o kartais jaučiamės “lengvi kaip pūkeliai“ ir pasirengę nuversti kalnus? Kodėl kartais skauda vieną šoną, o kartais norisi apsigyventi tualete? Nepaisant to, kad kaip visuomet ant viršelio surašyta daug pagiriamųjų žodžių šiai knygai, negaliu pasakyti, kad nuolat kvatojau ją skaitydama (be abejo, buvo vietų, kurias skaitydama šypsojausi) arba, kad ji tikrai metė iššūkį nuoboduliui (tikrai buvo vietų, per kurias yriausi ganėtinai sunkiai). Tai nėra knyga, kuria norėtųsi dalinti su draugais ir siūlyti kaip vertą perskaityti, tačiau jeigu netyčiomis kas nors turėtų laisvo laiko ir visiškai netyčiomis neturėtų ką veikti per tą laisvą laiką, tuomet gal ir vertėtų atsiversti šios knygos puslapius. galbūt vien tam, kad sužinoti “Kodėl žmogus kakoja? arba “Ką iš tikrųjų valgome?“

Tiesa, visai įdomu sužinoti, kaip iš esmės vyksta visi šie procesai, kurie žmogaus akiai yra
nematomi, kaip mūsų nervų sistema yra susijusi su
diskretišku aktu, vykstančiu kiekvieną dieną vienumoje, kokių nematomų pagalbininkų mes turime, kurie sergsti mus nuo išorės pavojų, kaip mes galime suvokti aplinką ne tik pagrindiniais jutimais, bet ir vidumi (juk ne veltui gajus posakis “jaučiu vidumi“), kodėl vėmimas ar viduriavimas nėra taip jau blogai. Savotiškai nuteikia ir “Skaitiniai apie išmatas“ (gal todėl, jog iki tol jos kaip ir nebuvo nusipelniusios specialių skaitinių, na, nebent apie jas specialią literatūrą skaitė medicinos studentai). Na, galbūt tikrai, turėdamas žinių apie jų sudedamąsias dalis, spalvą ir konsistenciją, jau nebe taip žvelgsi į rezultatą:)

Tai nėra medicininių patarimų knyga, bet ir ne populiari beletristika, kurią perskaitęs turi labai gerai pagalvoti, ar tai, ką perskaitei yra tiesa. Nors vietomis skaityti buvo šiek tiek nuobodoka ir net atrodė, jog autorė nukrypsta į techninius (medicininius) aprašymus, kuriuos įveikti buvo sunkoka, iš esmės knyga nebloga.

“Mes “dedame į kelnes“, “kai baisu, “nieko neišstename“, kai nepavyksta. “Nuryjame“ nusivylimus, pralaimėjimus pirmiausi turim “suvirškinti“, o negraži pastaba “apkartina“. Įsimylėjus “pilve plazda drugeliai“. Mūsų “Aš“ sudaro galva ir pilvas – jau ne vien kalbiniu lygmeniu, bet vis dažniau ir laboratorijoje.“

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s