JŪS MATOTE, O JIS SUGALVOJO

Žmonės kalba, kad tikrieji vilniečiai yra tie, kurie turi bent po du antkapius Vilniaus kapinėse, ir kad iš tikro Vilnius yra pats tikriausias kaimas, kaip to pripažinti ir nenorėtų čia gyvenantys. Čia arba pritampi, arba keliauji toliau po svietą laimės ieškoti. Tačiau čia gyventi gali kiekvienas. Tiesiog, galbūt, reikėtų pasistengti jį prisijaukinti. Tai, aišku, tam tikrą laiką trunkantis procesas, bet rezultatas paprastai būna to vertas. Nes gali būti, kad atsitiks ir toks dalykas, kai vienas aplankytas renginys, pamatyta nuotrauka paskatins paimti į rankas knygą ir pasileisti prisiminimų keliais. Prisiminimų, kuriais vis dar gali dalintis su kolegomis ir draugais, kurie,perskaičius Ingos Liutkevičienės, kartu su paskutiniu sovietmečio Vilniaus meru Algirdu Vileikiu parašytą knygą “Deja Vu Vilnius 1974 – 1990“ tiesiog suspindi kitomis spalvomis.

Tai, kas knygoje aprašoma kaip vilniečio kasdienybė, buitis, Visgi buvo tokia pati kasdieninė ir kitų miestų gyventojų rutina. Visi mes kieme žaisdavome kvadratą, “Ali Babą“, darydavome “sekretus“, kreida braižydavome strėlytes, laptinėse įsiregdavome “namus“ ir visi be baimės gerdavome iš vienos stiklinės gazuotą vandenį, stovėdavome eilėje prie giros, keisdavome makulatūros talonėlius į tualetinį popierių. Visiška tiesa, kad vaikystei blogų laikų, deficito ir neprestižinių gyvenimo vietų  nebūna. Mažai kam iš to meto vaikų rūpėjo, kaip ir kodėl miestai buvo statomi taip, o ne kitaip, kodėl važinėjo tokios,o ne kitokios mašinos, kodėl visi mes turėjome  vienodus sportinius batelius ir netgi po daugelio metų, pažvelgę į draugų vaikystės nuotraukas galime pamatyti tobulus sovietinius klonus. Todėl, vienas iš šios knygos privalumų, kad tu gali joje atpažinti ne tik Vilniaus vaikus, bet ir save, savo draugus, savo vaikystę. Ir ne tos santvarkos mes galime ilgėtis, o savo vaikystės, jaunystės, nesvarbu, kuriame mieste ji prabėgo.

Puiku, kad šioje knygoje gali rasti atsakymus į kai kuriuos, turbūt bendrinius savo klausimus – kodėl buvo statomis tokie maži butai, kodėl buvo masiškai keliamasi į naujus miegamuosius rajonus, kodėl jie visi vienodi ir “Likimo ironija arba Po pirties“ visiškai neatrodo juokinga net ir  dabartiniais laikais, kai dygsta vienodų, vienas su kitu suspaustų daugiabučių kvartalai, kuriuose, pasirodo, gyventi yra laikoma prestižu, tačiau, į kuriuos persikėlęs tu su visam atsisveikini su savo privatumu ir esi priverstas įsilieti į kaimynų benruomenę tiesiogine to žodžio prasme, kodėl ketvirtadienis buvo žuvies diena, ir ką reiškia “sukombinuoti“. Daugelio šių dalykų, iš tiesų, kartai, gimusiai po 1990 m. jau nebepaaiškinsi. Todėl labai svarbu, kad tokie prisiminmai, paremti tikrais faktais, yra dokumentuojami, yra klausiama ir yra klausomasi tų žmonių, kurie tada buvo ten, įvykių epicentre, kurie priiminėjo sprendimus ir planavo visų mūsų gyvenimą. Nes greitai tų žmonių gali nelikti. Nelikti ne tik jų atvaizdų, bet ir išminties, gyvenimo pamokų, kuriomis jie galėtų pasidalinti su mumis, nelikti jų pačių prisiminimų. Ir visa tai liks prarasta amžinai. Ir niekas neprisimins, kaip atrodė J. Basanavičiaus gatvė 1974 m. , kaip krito šlapdriba prei Šv. Onos bažnyčios, kiek nervų ir apsukrumo reikėjo miesto vadovams, kad atsirastų elementari, tačiau šiek tiek kitokia nei visoje Sovietų Sąjungoje, miesto infrastruktūra, tokiu būdu pademonstruojant bent tokį mūsų kitoniškumą, gebėjimą mąstyti, gebėjimą gyventi savo, o ne primestą gyvenimą.

A. Reklaičio nuotrauka, J. Basanavičiaus gatvė, 1974 m.

 

A. Sutkaus nuotrauka, Šlapdriba, ŠV. Onos bažnyčia

Žmonės, kūriantys miestą, palieka ir dalelę savęs tame mieste. Nežinau, ką pasakoja gidai, vedžiodami ekskursijas po Vilniaus miestą, tačiau, jeigu yra ekskursijos literatūros kūrinių pėdsakais, tai kodėl negalėtų būti ir ekskursijos, remiantis miesto kūrėjų atsiminimais. Nereikia eskaluoti politinės praeities, visi mes turime ir visi mes darome savo pasirinkimus, tačiau, jeigu pasirinkimas padarytas siekiant kilnesnių tikslų, ne mums kitus teisti. Tiesiog galime pasivaikščioti tais takais ir tais keliais, kuriais mus vis dar gali pavedžioti kuriantys.

Nuo šiol, eidama tiltu iš Žvėryno į Vingio parka, į kabančius trosus žiūrėsiu ne tik kaip į paprastus kabančius trosus. Nuo šiols jie turės savo istoriją. O ir S.Kuzmos karžygio skulptūra, stovinti pastato Trakų ir Pylimo gatvių sankryžoje nišoje, bus ne šiaip koks neesminis miesto puošybos elementas. Smagu žinoti, kad visgi pritrūko tų kelių paskutinių žingsnių, ir dabartinio Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje neskimbčioja indai ir nekvepia, nors ir geros kokybės, bet visgi maistu. Dabar miestas turi savo istoriją, kuri susieta su kiekvieno iš mūsų istorija. Nesvarbu, iš kur būtum atvykęs į Vilnių.

“Nereikia bijoti, jei tau pasakys “Eik velniop“, – na, ir nueisi, tai vis tiek šioks toks adresas. Nereikia pykti, kad kitas ko nors nežino ar nenori žinoti“.

 

 

JUOKIASI TAS, KAS JUOKIASI PASKUTINIS

   Užtenka vienos juodų plaukų sruogos ir sumaniai sumaketuoto knygos pavadinimo ir niekam nebereikia aiškinti, kas pas mus sugrįžo. Tiesa, sugrįžimo sąlygos ir priemonės šiuo atveju nėra paaiškintos. Galbūt kažkas kažkur 1945 m. tinkamai nesuveikė ir fiureriui teko vėl pradėti viską iš naujo.  Bet tai ir nesvarbu, Svarbu, kad knyga apie dabartiniais laikais Berlyno gatvėmis vaikštantį fiurerį sulaukė didelio populiarumo ir pasidiekimo ir pačioje Vokietijoje. Tikriausiai tik vokiečiai turi teisę juoktis. Nors kartais tas juokas yra ir pro ašaras, o gerai pagalvojus, greitai gali tapti ir visai nebejuokinga, nes demokratinė santvarka, kurioje mes jau kaip ir pripratome gyventi (vieni anksčiau, kiti vėliau) pasirodo yra visiškai nepatvari ir gali sugriūti bet kuriuo momentu jeigu kažkur nubustų panašių užmojų turintis veikėjas.

Nors, negaliu teigti, kad jau visi pono Adolfo teiginiai tokie jau ir neteisingi. Prisidengęs absurdiška, ir juokinga, tačiau tik  iš pirmo žvilgsnio, situacija, autorius labai aiškiai ir argumentuotai pateikia daugelį teiginių, kurie šiandien, laikantis politinio korektiškumo, visuomenėje nebėra diskutuotini, apie kuriuos, galbūt daugelis pamąsto tyliai, tačiau niekada garsiai neištaria, bijodami iš karto būti apkaltinti visomis įmanomomis nuodėmemis. Tiesa, kartais sugrįžusio fiurerio mintys ir disonuoja su šių dienų aktualijomis, tačiau visgi, lengvai šypetelėjus, priverčia susimąstyti, kad visgi esama tame šiek tiek tiesos. Kiekvienam savos.

Beje, tai taip pat puikus žiniasklaidos pasaulio paveikslas, kurį mes patys kasdien po trupinėlį galime susidėlioti ir be fiurerio pagalbos. Kuris mūsų jau turėtų ir  nebestebinti, tačiau kelti siaubą, kad didelė dalis visuomenės visgi juo besąlygiškai tiki. Nieko naujo po saule – kaip ir 1939 m., taip ir šiandien, tai galingas ginklas ir nesvarbu, kokios modifikacijos. Kam jau kam, o fiureriui tai gerai žinoma.

Knyga intriguojanti, įtraukianti. Tiesa, vietomis gal šiek tiek nukrypstama į politinius samportavimus, tačiau iš esmės, verta perskaityti. Vien tam, kad šiek tiek pasijuokti iš vietomis netgi absurdiškai naivių, bet visgi šmaikščių dialogų, kai ką permąstyti iš naujo, galbūt sutikti, o galbūt prieštarauti, galbūt sutrikti, o galbūt ką nors ir atrasti. Nors šis romanas tikrai nepretenduoja į detalų istorijos, nacionalsocializmo ar pačios Adolfo Hitlerio asmenybės studiją, visgi verta į jo užmojus pažvelgti šiek tiek kitaip. Ne viskas buvo blogai, o gal…

“Per kitą kanalą taip pat buvo rodomas sportas, beje, kortų lošėjai. Jei toks dabartinis sportas, tai kokia gali būti tautos gynybinė galia? Akimirką svarsčiau, ar iš to bukaprotiško sėdėjimo, kokį dabar mačiau, Lenė Ryfenštal būtų įstengusi ką nors išspausti, juk ir didžiausių istorijoje genijų galios ribotos.“

Tiesa, knygą turbūt labai skubėta išleisti lietuviškai, nes korektūros klaidos visgi kai kur užsiliko. Įdomu dar ir tai, kad ne visi knygos veikėjai kalba taisyklinga literatūrine vokiečių kalba (na, vertime tai būtų lietuvių kalba:)) Tik nelabai suprantama, ar tai turėjo simbolizuoti menką jų išsilavinimą, ar priklausymą tautinėms mažumoms. Nors skambėjo gana įtikinamai.

 

VIENAS MINIOJE

Na ir pasisek tu man taip, kad jau antra knyga, kuri šiaip yra daugiau skirta jaunimui, patenka man į rankas susigundžius gerais atsiliepimais ir rekomendacijomis. Paprastai aš nelabai kreipiu dėmesį į tai, kas rašoma ant knygų viršelių apie panašumus su kitų autorių kūryba bei gautas premijas. Neretai ir ne kartą dėl to tenka nusivilti. Todėl ne Hugo ir Nebula premijos buvo tas motyvas, lėmęs dvi dienas pažinties su skaitančia ir su elfais bendraujančia paaugle.

Knyga apie knygas negali būti bloga. Knyga apie knygas negali nepatikti knygas mylinčiam ir jas skaitančiam. Visada įdomu “susipažinti“ su dar vienu skaitančius knygas, jas mylinčiu ir tiesiog pasinėrusiu į jas.  Tiesa, nereikia pamiršti, kad tai paauglės istorija, tačiau bet kokiu atveju galinti nutikti  bet kuriam, kuris jau seniai praeityje palikęs paauglysės amžių. Gal kiek nerealiai atrodo neįtikėtinais tempais ir kiekiais skaitomos knygos, kadangi kartais susidaro įspūdis, kad jos tiesiog ne storesnės kaip keliasdešimt puslapių arba Mora tiesiog meistriškai įvaldžiusi greitąjį skaitymą. Tačiau, kai nuolat susitinkai elfai, su jais tariamasi dėl savo gyvenimo sprendimų, o tavo mama piktoji ragana, kelios dešimtys nerealiu greičiu perskaitytų knygų nėra esmė. Daug daugiau klausimų kelia būtent šių mažų miško gyventojų vaidmuo mergaitės gyvenime. Kartais tiesiog sunku atskirti, kuris pasaulis dominuoja, kas čia tikra, kas pramanyta. Jeigu “Žiedų valdove“ ar “Sostų karuose“ viskas buvo aišku nuo pat pirmo puslapio, tai šiame romane pradedi dvejoti, kuom tikėti ir bandai logiškai pateisinti, paaiškinti veikėjų sprendimus, elgesį. Galbūt tai ir yra didžiausia problema, tas nuolatinis proto “įsijungimas“ ieškant viskam loginės prasmės. Na, o jei  jau ta logika vietomis paveda, tiesiog esi priverstas tikėti. Tačiau kaip bebūtų keista, tas tikėjimas nebūtais apreiškimais netrukdo mėgautis knyga.

Gal kiek keistokas jausmas apima skaitant visas tas išnašas kiekviename puslapyje. Jautiesi tarsi skaitydamas mokslinę studiją apie fantastinę literaturą. Galbūt tiems, kurie yra tikri fantastikos žanro mylėtojai ir fanatai, šie knygų pavadinimai ir gerai žinomi, tačiau daugumai, paprastai susipažinusių su Hobitu ir jo draugais be keletu pačių populiariausių fantastinių romanų,šios išnašos “nieko nesako“, o kartais net kėlia nejaukumo jausmą, kad esi per vis nugyventą savo gyvenimą perskaitęs tiek mažai knygų ir kiek daug dar turi jų perskaityti.

Bet kokiu atveju, motyvacija pasiekti šios knygos pabaigą visgi lieka. Nieko ten tokio reikšmingo neįvyksta, jokių esminių pokyčių neatsiranda (jeigu neatsižvelgti į mistinę simbolinę motinos – piktosios raganos sunakinimo sceną kapinėse).  Tačiau lieka gyvenimas tarp kitų, nors ir su elfais pašonėje. Pasaulyje tikrai gyvena tie, kurie patiks tau ir tu patiksi jiems.

 

 

 

ŽUVŲ IR DRAKONŲ ISTORIJOS

   Seniai taip džiaugiausi knyga, parašyta lietuvių autoriaus. Džiaugsmas dėl K. Sabaliauskaitės ir A. Tapino knygų jau išblėso, nes jos jau seniai perskaitytos. Todėl tenka ieškoti naujų džiaugsmo šaltinių ir… paimti į rankas istorijas, kurios iš pirmo žvilgsnio niekaip nesusijusios, fragmentiškos, atskirtos ne kelerių metų, bet keleto tūkstantmečių. Nors pačioje knygos pradžioje sunku susigaudyti ir suprasti, kodėl šios dvi istorijos yra apskritai pasakojamos, kadangi jos emociškai ir fiziškai tiesiog nedera, dermė pajuntama tik įpusėjus knygą, skaitant nuosekliai. Tos dvi, atrodo atskiros, istorijos pabaigoje susilieja į vieną didelę istoriją, kurią, mano asmenine nuomone, susieja legenda apie tiesiog žuvų virtimą drakonais.

Skaitant knygą negali nežavėti veikėjų vardai, kurie iš dalies pateisina ir jų bendravimo ypatumus, dialogų “aštrumą“ – Senelė Amigorena, nuolat rašanti laiškus policijai, Miki, nuolat ieškanti savo “upės slenksčių“, kuriuos galėtų įveikti, Šaša, galbūt daugiausiai “sveiko“ proto turintis šeimos narys, Mama Nora, populiari erotinių romanų rašytoja. Net negali jų įsivaizduoja kalbančių ilgais, įvairiomis prasmėmis apaugusiais sakiniais, nugrimzdusius į didelius, sunkius, “daugiaukščius“ apmąstymus. Jų pokalbiai verčia ir juoktis, ir liūdėti, ir stebėtis. Prie jų pripranti, su jais susigyveni, su jais gyveni ir tampa tikrai skaudu kai jų netenki. Tai tampa tiesiog asmeniška.

Visiškai kitokia nuotaika skaitant apie tėvo Džiusepės Kastiljonės kelionės per Kinijos kultūrą potyrius. Tai iš tiesų dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, susidūrimas, kurį tenka išgyveni nepaisant to, kad jis klostosi ir ne taip, kaip tu norėtum, kad į šį gyvenimą ateina jausmai, kurie negalimi, neleistini, netoleruojami. Tiesiog gyveni lėtai tekantį ar skriejantį gyvenimą.

Nors kinų drakonas yra linkintis gero ir simbolizuoja du gerus dalykus: jėgą ir sėkmę, ne visiems jį būna lemta susitikti. Tačiau visada galima pabandyti įveikti savo upės slenksčius ir iš tiesiog žuvies pavirsti drakonu.