KAI MEILĖ MATUOJAMA LAIPSNIAIS, O NE MINUTĖMIS

1000-moterisTai knyga, kurią “atradau“ ne iš karto, nes pirmą kartą ją paėmus į rankas ir pradėjus  skaityti teko sustoti. Sustoti, kadangi istorija nesudomino ir neįtraukė. Ir jeigu ne literatūrinis festivalis “Vilniaus lapai“ ir jo programoje numatytas susitikimas su Hallgrimur Helgason bei noras atsakyti sau pačiai į klausimą, kodėl visgi man ta knyga “nesiskaitė“, turbūt jos ilgą laiką būčiau taip ir neperskaičiusi. O paskui, tikriausiai, apgailestavusi. Nes istorija, į kurią pasineriama, iš tikro yra nepakartojama. Nepakartojama savo natūralumu ir tiesumu, pasakojama be užuolankų ir išsisukinėjimų, be pagrąžinimų ir pasiteisinimų. Istorija, per kurią atsiskleidžia ne tik vienos moters gyvenimas, bet ir visos tautos, visos šalies likimas, kultūra, istorija, tiesiog GYVENIMAS, papasakotas vieno asmens.

Net ir suvokiant, kad dalis šios istorijos yra fikcija, gimusi rašytojo galvoje, visgi prisipažįsti sau, kad ta plona linija skiriantį tikrą tikros moters gyvenimą nuo rašytojo išgalvotų siužetų vingių yra labai plonytė, todėl tampa nebeaišku, kur prasideda romanas, o kur istorija, į kuruos verpetus buvo įtrauktas ne vienas gyvenimas, kuriuose ne vienas gyvenimas ir pražuvo. Vienos moters kelionė per XX a. istoriją, jos stiprybė ir ištvermė, gebėjimas parklupus vėl atsistoti ir keliauti tolyn žavi, nors, skaitant, dažnai ir baugino. Negali patikėti, kad gležnutė mergaitė, palikta tėvo (mylėjusio Hitlerį labiau nei šeimą), nesulaukusi mamos (karo metu vargu ar gali pasitikėti traukinių tvarkaraščiu), ieškodama kelio namo sugebėjo ištverti, nepalūžti ir net patirti pirmąją ir vienintelę meilę, kuri nėra matuojama minutėmis, o tik laipsniais. Jos gebėjimas išgyventi pokario Berlyne, kuomet tu tampi daiktu ir situacija atrodo totaliai beviltiška, jos noras sukurti geresnį gyvenimą sau ir tėvui, kuris kažkada jos išsižadėjo, ir desperatiškos išeičių iš atrodo beviltiškiausių situacijų paieškos net ir po patirtų išgyvenimų protarpiais atrodo nerealus ir nesuvokiamas. Tačiau verčiantis susimąstyti apie žmogaus vidines galias, norą ir siekį bet kokiu būdu išlikti, susirasti vietą gyvenime, vietą tarp kitų žmonių.

“Sakau ir sakysiu: kenksmingiausi visuomenės elementai yra vadinamieji mokyti nemokšos – vidutinio proto ir abejotino išsilavinimo žmogeliai su užspausta menininko gyslele, mėgstantys pamokslauti darbo vietoje, arba garbėtroškos nykštukai, siekiantys rangu atsigriebti už žemą ūgį. Štai kodėl niekados nematome tikro erudito vadovaujant kokiai nors įmonei, tik stiuardese ir advokatus.“

Nors iš pirmo karto atrodo, kad knygoje labai daug karo, nelaimių, išbandymų, tragedijų ir skausmo, visgi manau, kad ši istorija yra apie viltį, negęstančią ir stumiančią visą žmoniją pirmyn. Viltį, kad nepaisant visų sunkumų ir baisumų, kuriuos mums “dovanoja“ gyvenimas, visgi tikėtina, kad mes išliksime. Galbūt įtikėsime netikrais pranašais, pasirinksime ne tas vertybes, tiesos ieškosime nenorėdami jos rasti, tačiau visuomet gims vaikai, ateis pavasaris, parskris paukščiai, patekės saulė ir istorijos ratas suksis iš naujo. O moteris su sunkiai ištariamu ir sunkiai prisimenamu vardu tikrai neleis apie save pamiršti. O Islandija vilios ne tik savo gamta, bet ir noru pažiūrėti “gyvai“ į šalį, kur kiekvienam gyventojui Kalėdoms dovanojamos knygos, kur literatūra yra tautos kraujyje.

“Žmogus – tokia būtybė, kuriai nuolat reikia nelaimės. Jei negauna jos iš motinos gamtos rankų, mėgina susiorganizuoti pats.“ 

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s