Būna tokių knygų, kurias tiek skaityti, tiek apie jas kalbėti yra labai sunku. Lyg ir skaitai, bet kažkaip nesinori versti kitą puslapį. Lyg ir reikia pabaigti knygą, nes nesinori užversti jos ir palikti neperskaitytų knygų lentynoje, tačiau vis vengi atversti ir ieškai priežasties, kad tik nereiktų pratęsti to skaitymo (nesinori pridėti žodį “malonumas“). Ir vien tik valios pastangomis įstengi perskaityti paskutines eilutes. O paskui ateina toks momentas, kai suvoki, kad jei tavęs kas paklaustų, ką apie šią knygą manai, nežinotum ką atsakyti. Juk tiek teigiamų atsiliepimų prirašyta, tiek recenzijų perskaityta, taip ji išgirta, taip ja žavimasi. Ir bandai skaityti tuos atsiliepimus, recenzijas, ieškoti atsakymo, kodėl daugeliui ji tokia išskirtinė, o tu gali ją padėti į lentyną prie knygų, kurios paliko slogų įspūdį. Gal atsakymas galimas tik ant psichoterapeuto sofutės? Gal tos knygos privalumas ir yra tas, kad tu ją gali arba mėgti, arba nemėgti, arba ji tau patinka, arba tu jos net nenori prisiminti. Ir esi priverstas ieškoti atsakymo, kodėl ji tau sukėlė tokius neigiamus jausmus.
Nesaiginčysiu, M.Atwood romanai tikrai verti dėmesio, tačiau po “Tarnaitės pasakojimo“ ilgokai nenorėsiu skaityti kitos jos parašytos knygos. Gal tai kalta nuotaika? Aplinka? Šiaip aš nemėgstu utopijų, fantastikos, mistikų. Vienintelė knyga, kurią perskaičiau “iš tos serijos“ – “Sostų žaidimai“ (ir galiu pasakyti, kad labai laukiu tęsinio), o “Žiedų valdovą“ galiu tik žiūrėti, o ne skaityti. Toks vat mano skonis. Tačiau tikrai nesibaidau išbandyti ką nors kito, naujesnio. Tačiau kažkodėl ši knyga (“Tarnaitės pasakojimas“) privertė mane nervintis ją skaitant. Ne tik nervintis, bet ir pykti kartais. O žodis “absurdas“ galvoje skambėjo itin dažnai. Nemėgstu absurdo. Nors jo aplink visada buvo ir bus. Toks gyvenimas. Džiaugiuosi, kad apie tokį absurdą tenka tik skaityti knygoje, o ne realiai gyventi tokiame pasaulyje. Žinau, kad panašiose sąlygose dar ir šiandien gyvena kai kurių šalių moterys raudoną spalvą pakeitusios į juodą. Joms negalima mokytis, negalima pažinti pasaulio, negalima nepaklusti aukštesnei valdžiai ir pan. Tačiau tas autorės kiekvieno veiksmo utriravimas sukelia tokį blogumo jausmą, kad tenka per prievartą vėl imti į rankas knygą. Sunku suvokti – o galbūt dėl to ir sunku skaityti – koks jausmas kai negali kalbėti, negali galvos pakelti, negali nieko veikti. Gal todėl ir sunku rašyti apie šią knygą? Ilgai nekilo ranka (gal reiktų rašyti “pirštas“) parašyti savo nuomonę, o gal greičiau nuotaiką, apie šią knygą.
Ir dar vienas jausmas, kuris galėtų būti kaip pasekmė tos knygos skaitymo – perskaičiau “Tarnaitės pasakojimą“ ir užstrigo – sekanti knyga užstrigo. Kelias dienas blaškiausi ieškodama, kuom galėčiau “nuplauti“ tą sunkumą, perverčiau keletą knygų, mąsčiau, kodėl taip sunku pradėti kitą knygą, kodėl negaliu tinkamai pasirinkti. Manau, kad tai vadinama knygos gyvenimu skaitytojo širdyje. Turėjo tai susigulėti, nusėsti, susidėlioti į sakinius. Nors iki šiol negaliu pasakyti, kodėl man ši knyga sukėlė man tokias nuotaikas. Gal atsakymas ateis vėliau. Bet šiuo metu padedu šią knygą į lentyną prie perskaitytų, bet iki galo nesuvoktų.