“Nėra lengva visiems laikams sueiti su kitu į porą. Tai žavu ir aš džiaugiuosi, kad abu to norit, bet, oi, berniukai ir mergytės, bus dienelių, kai labai norėsis, kad nebūtumėt to padarę. Ir bus gerai, kai gailėtis teks tik kelias dienas, o ne mėnesius“. Arba visa gyvenimą.
Tikrai nerekomenduočiau šios knygos žmonėms, kurie artimiausiu laiku ketina tuoktis. Geriau jau ją skaitytų žmonės, kurie santuokoje jau gyvena ne vieną dešimtį metų – juos vargu, ar kas dar išgąsdins. Juokauju. Skaityti ją gali tiek vieni, tiek kiti. O ypač, kuriems patinka patologijos. Nes šioje knygoje jų apstu. Kiekviename puslapyje, už kiekvienos eilutės slepiasi švelniai tariant “sutrikę žmonės“, kurių sutikti savo gyvenime tikrai nenorėtumėte. Patikėkit. O atrodo tokie mieli, paprasti, niekuom neišsiskiriantys iš aplinkos ir galintys būti mūsų kaimynais. Jei tai būtų kino filmas, kuris, beje, iš tikrųjų ekranus pasieks šių metų spalio mėnesį, šioje vietoje turėtų nuskambėti kraupus juokas, Tik, kad visiškai nejuokinga.
Meilė žudo. Jeigu jau meilė nenužudo, tai santuoka tikrai gali. Ir tikrai ne perkeltine prasme. Nebent, susitikina du lygiaverčiai priešininikai. Ir tai ne apie primityvų buitinį smurtą (na, jis nėra primityvus tiesiogine šio žodžio prasme, tačiau didelės išminties juk nereikia rankas kilnoti pries silpnesnius, kokie jie bebūtų) O pabandyk taikyti savo antrąjai pusei tokias auklėjimo priemones, kad visa likusį gyvenimą jis negalėtų užmigti, kad nuolat galvotų, kaip nuo tavęs pabėgti, bet likti, nes pats to nori. Čia tai talentas. Arba liga. O gal meilė.
Vargu, ar kas nors norėtų būti apkaltintas savo sutuoktinio nužudymu, kai net pirštu jo nepalietei, nes tiesiog nenorėjai iš viso liesti. Ir žinoti, kad tai yra tavo bausmė. Už tai, kad buvai ne toks, kokio jam reikėjo, kad per mažai apie jį galvojai, per mažai dėmesio kreipei, per mažai žavėjaisi. Paprastai, normaliose šeimose tai gali blogiausiu atveju pasibaigti skyrybomis dėl nesutapusių charakterių, o ne antrankiais ir visos šalies neapykanta. Tačiau Danų (čia pavardė, ne tautybė) šeimoje viskas vyksta būtent taip. Pagal kaltę ir bausmę. O jei dar ir baudėjas labai išradingas. Tada belieka bukai spoksoti į medines lėlytes ir su baime laukti beldimo į duris, kuris atneštų palengvėjimą.
Tai tikrai ne įtempto siužeto trileris, kuris privers krupčioti ir “ieškoti pabaisų spintose“. Tačiau susimąstyti tai jau tikrai privers. Aišku, jei esate santuokoje pragyvenęs bent jau pirmus septynerius metus, Kitiems, tai tik malonus, šiek tiek šiurpokas, šiek tiek kitoks, vietomis šiek tiek pertemptas, tačiau dėl to ne mažiau įdomesnis laisvo laiko praleidimas. Nežinau, ar ko nors mokantis, nuo ko nors atgrąsinantis. Tiesiog viskas priklauso, kaip jums pasiseks gyvenime.
Nežinau, ar taip įsivaizdavau Eimę ir Niką, tačiau, tai, kokie aktoriai buvo atrinkti įkūnyti pagrindinius romano “ligonius“, tikrai teikia vilties. Bent jau Eimė. Dėl Niko labai abejočiau. Nelabai panašus, ypač dėl to, kad pati romano pabaiga šiek tiek nuvilianti, šiek tiek beprąsmiškai visur tuos taškus ant “i“ sudėliojanti. Tačiau verta ją pasiekti.
