KAI LAIKAS TAMPA ERDVE

Kartais visai puiku neskaityti knygų anotacijų, o pačia tiesiog imti ir nuspręsti, kad būtent dabar ir būtent šiandiena turi atsiversti tą ir tik tą knygą. Kai kartu susipina daug, atrodo iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusių aplinkybių, kuomet supranti, kad artimiausiu metu, visiškai skirtinguose vietose neišvengiamai susidursi su viena ar kita šios knygos egzistavimo forma, tuomet tiesiog atsiverti pirmą jos puslapį tam, kad suprastum ir tam, kad pajustum.

Mane visą laiką domino klausimas, kuom galima susieti nekaltybę ir muziejų? Ir ką tokiame muziejuje reikėtų eksponuoti, kokios turėtų būti jo kolekcijos? Kaip suvokti tą nekaltybę ir kas ją simbolizuoja? Ar galėtų toks muziejus atsirasti pavyzdžiui Lenkijoje arba Italijoje, ar galėtų jis apskritai egzistuoti krikščioniškoje šalyje? Jeigu ir galėtų, tai manau, kad turinio prasme tai būtų visai kita istorija. Kažkas pramaišiui su nekaltu prasidėjimu ir Mergele Marija. Na, gal dar šiek tiek riteriškų padūsavimų žiūrint apsiašarojus į savo damos nosinaitę bei būtinai mirtis dėl nelaimingos meilės. Štai ir visas nekaltybės a la krikščionybė muziejus. Gal ir iš šios knygos pradžioje tikiesi, kad tai bus kažkas toookio – uždrausta meilė, nebylūs susižvalgymai, slapti meilės laiškai ir bandymai užkariauti mylimosios širdį, kančios ir atgaila. Tačiau tenka pripažinti, kad tokiu atveju lauktų visiškas nusivylimas, nes apie jokią tyrą ir nekaltą meilę čia net nėra kalbos. Tikslumą mėgstantys skaitytojai turėtų žinoti, kad iki tol, kol pagrindinį herojų užvaldė tas begalinis meilės troškimas, jis be jokių skrupulų, būdamas susižadėjęs ir to neslėpdamas, pasimylėjo su aštuoniolikmete net 44 kartus ir tai viskas įvyko per labai trumpą laiką. Iš kitos pusės, o kodėl jam to nedaryti – pasiturintis, lengvabūdis ir … tiesiog vyras. Vyras tokiame pasaulyje, kur moterys visiškai priklausomos nuo visuomenės, nuo aplinkos, nuo vyrų. Nepaisant to, kad vos vos juntami ir taip vadinami laisvės vėjai, tačiau pučiantys nelygu ant kokio socialinio sluoksnio laiptelio tu stovi. Tai, kas vienam yra modernu ir šiuolaikiška, kitam skamba kaip nuosprendis iki gyvos galvos. Tai, kad vienam yra normalu, kitam reiškia sugriautą gyvenimą. Turbūt reikia būti turku, kad suprastum kai kuriuos jų mąstymo ypatumus, nes priešingu atveju na niekaip netelpa galvoje kaip mergina (turkė, o ne kokia nors “pasileidėlė“ vakarietė), žinodama, kad jos taip vadinamas mylimasis, su kuriuo ji susitikinėja slapčia (taip, taip, turkė slapčia su vyru apartamentuose ir tikrai ne arbatą geria) yra susižadėjęs ir nei vienu žodžiu nei menkiausia užuomina jai nieko nežadėjęs, dalyvaudama pastarojo iškilmingose sužadėtuvėse su kita, staiga supyksta ir dingsta, pasijaučia įskaudinta, nuvilta, paniekinta ir net aštuonerius metus vaidina neprieinamą kol galiausia po taip, reikia tikėtis, sužadėtuvių, visu greičiu lėkdama automobiliu rėžiasi į medį. Ir viskas dėl to, kad visą gyvenimą didžiausias jos troškimas buvo ne sąjunga su mylimuoju, kuris jos beviltiškai siekė net aštuonerius metus, ir kuris kaupė visus daiktus, kada nors jos paliestus, tam, kad įamžintų savo meilę jai, o tiesiog tapti garsia aktore. Kaip begalvotum, didžia meile aš šios istorijos nepavadinčiau. Gal tiesiog maniakiško apsėdimo ir šaltakraujiško keršto epopėja.

Nors visgi tenka pripažinti, kad ši kelionė ne tik į turko sielą, bet ir po Stambulą yra tiesiog nepaprasta. Vaizdai, kvapai, skoniai, viską galima puikiai užuosti, pamatyti ir paragauti. Ir iš dalies pabandyti suprasti tą keistą pasaulį ir jame gyvenančius žmones. Pabandyti, kadangi visiškai jų suprasti turbūt neįmanoma, nes vargu ar jie patys save supranta,

Visa knygos idėjos esmė, manau, yra sudėta į paskutinius romano skyrius, paskutinius Nekaltybės muziejaus kambarius. Ir čia atsiskleidžia ne tik Nekaltybės muziejaus prasmė, bet ir visų pasaulio muziejų kūrimo ir puoselėjimo pagrindas, jų idėja, jų modus vivendi. Visiems besidomintiems muziejais paskutinieji knygos skyriai, nepaisant visų pagrindinio romano herojaus emocinės ramybės paieškų, yra puikus gidas po Europos muziejus. Ne po tuos didžiausius ir garsiausius, kurie visiems žinomi ir lankomi kaip must see, o tuos, kuriuose pasakojamos istorijos, kuriuose galima jas užuosti, išgirsti ir net paliesti. Tuos mažuosius, kuriuos galima netikėtai rasti nežymiuose ir nieko neišsiskiriančiuose miesteliuose ar pasukus už kampo ir nuklydus nuo pagrindinių turistinių maršrutų didžiuosiuose, kurie tyliai laukia savo istorijų klausytojų parkų alėjose ar siauruose kiemų skersgatviuose. Beje, rekomenduočiau šią knygą ir muziejuose dirbantiems kolegoms. Tikrai rasite puikių idėjų jeigu ne praktinei veiklai, tai tikrai apmąstymams. Vien ką reiškia priesakas, kad muziejaus prižiūrėtojų pareiga – ne saugoti eksponatus, ne tildyti triukšmadarius, ne sakyti pastabas žiaumojantiems kramtomą gumą ar besibučiuojantiems, o muziejaus lankytojams sudaryti sąlygas pasijusti lyg šventovėje, tarsi mečetėje (analogas būtų bažnyčia), kur dera elgtis nuolankiai, pagarbiai ir kukliai. O gal vertėtų pasvarstyti ir svarbiausius muziejaus požymius: 1) muziejus skirtas ne tam, kad jame vaikščiotum, bet kad jaustum ir gyventum; 2) muziejaus dvasia, kurią pajunti, sudaro kolekcijos eksponatai; 3) muziejus be kolekcijos – tai parodų rūmai; O gal tiesiog imti ir apsilankyti viename iš šalia esančių muziejų ir pasiklausyti jo istorijos….

 

 

 

NEMOKYKIT MANĘS GYVENTI

Ši istorija prasidėjo Vilniaus knygų mugėje, kuomet kaip ir kasmet, sielai džiūgaujant, o proto balsui pritilus, buvo išsiruošta į knygų atlaidus, iš kurių parsinešiau knygą, kurios iš tiesų dar neperskaičiau, bet patikėjusi leidyklos darbuotojos rekomendacija nusprendžiau pradėti pažintį su šia autore visai nuo kitų jos kūrinių, kurių keletą, jau anksčiau išleistų, turėjau saugiai pasidėjusi į lentynas ir jie ten ramiai ir tyliai gulėjo, laukdami savo eilės, karts nuo karto paimami į rankas ir taip pat sėkmingai padedami atgal. Šį kartą, galbūt sėkmingai sutapus žvaigždėms ar kitiems dangaus kūnams ir visoms kitoms paslaptingoms aplinkybėms,  įveikiau pirmus dešimt puslapių. Po to sekėsi geriau ir greičiau. Iki pat pabaigos.

Nuolat kirbėjo mintis, kad pats istorijos pasakojimo stilius kažką primena. Tarsi koks deja vu jausmas, tarsi jau būtum tai jau kažkur girdėjęs. Ir kai kurie veikėjai labai jau pažįstami ir jau sutikti kitos knygos puslapiuose. Nežinau, kaip Liudmilos Ulickajos kūrybą vertina tituluoti literatūros kritikai, bet man ji labai panaši į kitos unikalios ir įdomios rusų pasakotojos kūrybą, į istoriją apie Lazario moteris ir taip ir norisi šį romaną vadinti ne “Kukockio kazusas“, o “Kukockio moterys“, nes tik apie jas iš esmės ir yra visas romanas. O taip pat apie šeimą, meilę, atsakomybę, toleranciją, laisvę rinktis ir galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą nepriklausomai nuo visuomenės nuomonės, apie maištą ir susitaikymą, apie fizinį aklumą ir dvasinį praregėjimą.

Šiek tiek sutrikdė antra romano dalis, kurioje pasakojama kažkokia keista, fantastinė istorija apie pomirtinį pasaulį ir klajone po jį. Tarsi ne vietoje ir ne laiku. Tarsi ir be konteksto. Bent jau taip atrodė iš pradžių. Ir tik perskaičius paskutinę romano dalį, galima susieti kai kuriuos klajonių po pomirtinį pasaulį momentus su pačiu romano siužetu. Nors ir ne visus.

Na, o jeigu reikėtų nurodyti mėgstamiausią (galima sakyti net mylimiausią) romano veikėją, tai be jokios abejonės šiuo atveju man tai būtų Ilja Josifovičius Goldbergas – vietoje nenustygstantis idėjų, teorijų ir įžvalgų kūrėjas, talentingas mokslininkas, už savo vizijas ir principingą jų laikymąsi ne kartą sėdėjęs kalėjimuose ar buvęs tremtyje, tačiau sugebėjęs pasidžiaugti vėlyva tėvyste ir net sulaukti proanūkės.

Iš esmės tai puiki knyga apie gyvenimo esmę (2002 m. gavusi Rusijos Bukerio premiją bei Penne premiją 2006 m.), nepaisant to, kad iki jos suvokimo yra labai ilgas ir sunkus kelias, kuriame kasdien reikia daryti sprendimus ir, kaip paaiškėja vėliau, atsakyti už savo pasirinkimą.