Pasižiūrėjau į savo perskaitytų knygų dienoraštį ir apgailestaujant teko pripažinti, kad visą rugpjūčio mėnesį taip buvau įnikusi į knygų puslapius, kad net neturėjau kada bent vieną iš jų aprašyti. Dėl savęs, kad neužmirščiau, ką ir kodėl perskaičiau. Kažkur pasislėpę užrašai apie pirmus įspūdžius užvertus paskutinius šių knygų puslapius, pieštuku primarginti puslapiai, norint išsaugoti tai, kas labiausiai įstrigo, užsifiksavo, suintrigavo ir sudomino. Tenka prisiminti.
O domino ir intrigavo daug kas. Kad ir pirmoji pažintis su Salmanu Rushdie. Jo legendinio romano “Šėtoniškos eilės“ niekur nepavyko gauti (aišku, bibliotekose jis yra, bet tai nesiskaito – visomis prasmėmis). Lyg ir girdėjau gandus, kad šio romano tiražą ketina pakartoti leidykla “Baltos lankos“, bet… Kol jo nėra knygynų lentynose, nepaisant to, kad namie saugiai guli ir dūsaujantis mauras ir Florencijos gražuolė, ir galima tvirtai stovėti ant žemės po kojomis, vis dėlto pažintį teko pradėti nuo vaikų, “Vidurnakčio vaikų“. Tai buvo iššūkis, ir aš jį įveikiau. Negaliu pasakyti, kad buvo labai jau sunku, bet kai kuriais momentais tęsti tos pažinties nesinorėjo. Buvo šiame romane tokių sunkių vietų, kad norėjosi viską užbaigti ir išsiskirti gražiuoju, kol dar ne vėlu. Nesu tas žmogus, kuris eina iš proto dėl Rytų kultūrų ir negarbinu nei karvių, nei tikiu, kad visas nuodemes nuplaus šventas Gango vanduo, todėl manęs tikrai nežavėjo nei gamtos, nei žmonių aprašymai. Nors, filmo pristatymo vaizdo klipas man pasirodė visai įdomus, nors keletos epizodų niekaip negalėjau prisimiti, kad būčiau juos skaičiusi. Žinoma, tai, kas parašyta ant popieriaus nebūtinai turi būti perkelta į didžiuosius ekranus.
Tikrai nesiginčiju dėl fakto, kad tai geriausia iš visų knygų per 25-erius metus gavusių Bookerio premiją. Tikrai yra už ką ir premiją skirti, ir pripažinti geriausia knyga. Už pasakojimą, už istoriją. Nepaisant to, kad trečdalį visos istorijos sudaro paaiškinimai apie sudėtingą Indijos politinę padėtį, partijų kovas, kovą už laisvę ir nemokėjimą ta laisve naudotis. Man tie politiniai manevrai buvo tarsi fonas gyvenimui, kurį gyveno tie vaikai, gimę pirmą nepriklausomos Indijos naktį. Nelabai supratau, kur buvo gėris, o kur blogis, bet greičiausiai jie ėjo darniai susikabinę rankomis. Kaip visada būna. Ir buvo. Ir bus.
Aš vis dėlto ramiai palauksiu naujo tiražo nors ir šėtoniškų, bet eilių. Bandysime pažindintis iš naujo. Pirmos pažinties pokalbis išėjo nei šioks nei toks.