Sunku patikėti, kad vienas vienintelis “trumpas sujungimas“ mūsų genų grandinėje lėmė tai, kad šiuo metu esame vieni pavojingiausių, gudriausių ir plėšriausių padarų Žemėje. Nors apie plėšrumą ir pavojingumą daug kartų teko girdėti, tačiau norėjosi tikėti, kad tokiais tapome ilgos evoliucijos dėka, kuomet tūkstantmečius susidurdavome su nesuskaičiuojamais pavojais ir iššūkiais, kuriems nugalėti neturėjome kitos išeities, kaip tik išsiugdyti naujus gebėjimus apsiginti (ietimi ar ugnimi), atrasti ar išrasti įrankius (ratą, ar vandentiekį, ar elektrą) ir perduodami tas žinias iš kartos į kartą (piešdami ant uolų, pasakodami istorijas prie laužo, užrašydami žinias į knygas, siųsdami žinutes laužo dūmais). Žinoma, yra tikinčių, kad mus tokius protingus tiesiog išvarė iš Rojaus todėl, kad išdrįsome atsikąsti obuolio. Bet čia jau kita istorija, aprašyta kitoje knygoje.
“Netikėkite su medžiais besiglėbesčiuojančiais svajotojais, kurie tvirtina, kad mūsų protėviai gyveno darnoje su gamta. Dar gerokai prieš pramonės revoliuciją Homo sapiens iš visų kitų organizmų išsiskyrė tuo, kad išnaikino daugiausia augalų ir gyvūnų rūšių. Patinka mums tai ar ne, biologijos metraščiuose esame pasižymėję kaip pati negailestingiausia rūšis.“
Sužinoti, kad tavo protinius gebėjimus ir išlikimą lėmė kažkokia kažkokio geno mutacija, kuri įvyko visiškai netyčia ir galbūt visiškai atsitiktinai – tai jau iššūkis dabartiniam protui kuris užduoda klausimą “O kas būtų, jeigu to nebūtų nutikę?“ Ar mus, šiuo metu besiilsinčius atogrąžų miške ir užkandžiaujančius mango vaisiais medžiotų kitos rūšys – Homo floresiensis, Homo neanderthalensis ir kiti? Ar tai mūsų skeletus dabar nagrinėtų mokslininkai ir,ar tai mes būtume įtraukti į išnykusių gyvūnų rūšių sąrašą? Ar tai tiesiog sėkmė, kad esame čia ir dabar, kad esame tokie, kokie esame?
Žinoma, evoliucijos teorijas beveik visi esame skaitę, bet turbūt į jas per daug tiesiog nesigilinę (Čarlz’as Darwin’as žinomas, o daugiau tai tik detalės). Pagrindinius žmonijos raidos etapus taip pat pakankamai (su kai kuriomis išlygomis) žinome iš istorijos pamokų mokykloje. Ir viskas čia būtų lyg ir aišku bei suprantama. Sunkiai dirbome, kentėjome, kariavome, pralaimėjome, kūrėme ir griovėme, kad šiandien galėtume gyventi taip, kaip norime. Ir tikrai niekas, oi niekas nesusimąstė, kad visi šie mūsų bendrabūvio elementai, tokie kaip tauta, miestas, valstybė, pinigai, religija, kompanija yra … tiesiog bendri mitai, egzistuojantys tik kolektyvinėje žmonių vaizduotėje. Tiesiog mes taip susitarėme. Kažkada, prieš daug daug metų.
“Niekada neįtikinsite beždžionės duoti jums bananą, žadėdamas begalę jų po mirties, beždžionių rojuje. <…> Visai logiška, kad žmonės, miškuose ieškantys fėjų ir vienaragių, turi mažiau šansų išgyventi už tuos, kurie miškuose dairosi grybų ir elnių.“
Nepaisant to, kad ši knyga pilna atradimų ir bent jau pasiūlymų pamąstyti, visgi protarpiais juntamas autoriaus “užsižaidimas“ faktais ir žodžiais tiesiog leido keliuose puslapiuose įklimpti kelioms dienoms ar net ilgiau. Aišku, tai nesumenkina teksto svarbos ir unikalumo, nepaisant to, kad daugelio knygoje minimų faktų jau neprisiminiau po keleto minučių (dėl jų gausos). Bet labai gerai prisimenu, mano nuomone, šios knygos siunčiamos žinutės esmę:
“Kad ir kokius stulbinančius dalykus sugebėtų daryti žmonės, mes vis dar neapsisprendėme, ko siekti, ir, regis, esame kaip niekad nepatenkinti. Iš kanojų sulipome į galeras, paskui peršokome į garlaivius ir erdvėlaivius – tačiau niekas iš mūsų nežino, kur vykstame. <…> Ar yra kas pavojingiau už nepatenkintus ir neatsakingus dievus, kurie patys nežino, ko nori?“