IKI TOL, KAI SUTIKAU TAVE

Bent jau toks turėtų būti lietuviškas pavadinimas, jei jau siekti prasminio tikslumo.  “Aš prieš tave“ nesusijęs su romano siužetu niekaip, nebent labai jau paviršutiniškai ir siekiant parodyti dviejų jaunų žmonių susitikimą. Perskaičius pavadinimą galimą suprasti, kad tai tarsi kokia priešprieša – aš prieš tave, tu prieš mane. Tarsi kova. Sunku pasakyti, ką turėjo omenyje šio romano vertėja, tačiau jei jau vadovautis anglišku originaliu tekstu “Me Before You“ niekaip nesiverčia “Aš prieš tave“. Gal reikėjo šiek tiek ilgiau paieškoti prasminio lietuviško varianto.

Pati knyga ganėtinai sunkoka. Tačiau ne teksto prasme, o emocine. Net ir perskaičius romaną kurį laiką lieka tokios sunkios nuosėdos viduje. Ir skaitydamas esi verčiamas nuolat sustoti ir susimąstyti apie gyvenimą žmonių, kurie visiškai priklausomi nuo aplinkinių.

Mano nuomone, esminė šio romano gija tikrai ne meilės istorija, kurios manau čia ir nelabai ir buvo. Esminė šio romano mintis – žmogaus apsisprendimas ir prisiimta atsakomybė už savo gyvenimą. Ir aplinkinių moralinė bei emocinė dilema, gebėjimas gerbti artimo žmogaus apsisprendimą nepaisant to, kaip jis tave žeidžia.

“Kai žiūrėdavau į Vilą, matydavau kūdikį, kurį kadaise laikiau savo rankose, dėl kurio visiškai netekau galvos, nes niekaip negalėjau patikėti, kad man nusišypsojo laimė duoti gyvybę tam žmogučiui. Mačiau ką tik pradėjusį vaikščioti berniuką, siekiantį mano rankos, mokinuką, besišluostantį pykčio ašaras, nes jį nuskriaudė kažkoks kitas vaikas. Mačiau jo silpnybes, meilę, mus siejančią praeitį. O jis prašė, kad tai sunaikinčiau – tą vaiką, tą vyrą, visą meilę, visą praeitį“

Visas romanas apie žmogaus kasdien daromus pasirinkimus, apsisprendimus, apie drąsą juos priimti ir paskui susitaikyti su jų pasekmėmis.

Man meilės linija, tas dviejų skirtingų jaunų žmonių susitikimas, nėra labai įtikinama. Galbūt stengiantis išvengti to banalumo ir šabloniškumo iš serijos “gražuolė ir pabaisa“ (visomis prasmėmis) autorė nesigilino į vidinius herojų jausmus. Nors man pasirodė, kad tas jausmas vienpusis. Luizai, niekada nepatyrusiai dėmesio, visada gyvenusiai pagal kitų užgaidas ir tenkinant kitų porekius (savanaudės sesers, mulkio vaikino, patogiai naiviais apsimetančių tėvų) toks Vilo įsikišimas į jos gyvenimą ir vertimas ieškoti, atrasti, keisti, judėti į priekį ir galėjo suteikti vilties, paskatinti pažvelgti į savo darbdavį kitaip, įsimylėti jį. Tačiau Vilui, mano manymu, ji tebuvo savo ambicijų patenkinimas, savo neįvykusio gyvenimo scenarijau pakartojimas ir tarsi kokio projekto įgyvendinimas prieš įgyvendinant savo sprendimą. Jis jau buvo priėmęs sprendimą ir niekas, net moters meilė negalėjo to sprendimo pakeisti.

Aišku, jei jis būtų apsigalvojęs, jei būtų pakeitęs sprendimą, ar būtų tas romanas toks jau ir išskirtinis, ar nebūų tapęs dar vienu meilės romanu su laiminga pabaiga. Tiesa, Vilo atsisveikinimo laiškas galėjo būti ir šiek tiek stipresnis, emocingesnis. Jei jis būtų tikrai mylėjęs Luiza, o ne žiūrėjęs į ją kaip į gerą draugę ir savo paskutinių šešių mėnesių projektą. Skamba man jis kaip mokytojo instrukcija mokytojui. Nei karto iš jo lūpų nepasigirdo žodis “myliu“, apie meilę jis ir savo paskutiniame laiške nerašė. Tik tai, kad ji jį džiugino.

Tokiai savimi nepasitikinčiai merginai kaip Luiza, iki tol kol sutiko Vilą, gyvenimas neturėjo jokių prošvaisčių ir būtų tekėjęs savo vaga, skaičiuojant žingsnius nuo autobusų stotelęs iki savo namų.

GERIAU NEMATYTI

 Dar viena greitai “suvartota“ knyga – lengvai ir greitai. Galbūt jautresnių nervų skaitytojams ir nelabai tiktų, tačiau tie, kurie jau skaite S.Beckett, T.Gerritsen knygas, nieko naujo ir nieko labai jau šokiruojančio ten neras. Taip pat, jei nuolat žiūrite CSI Majamis (ir kiti JAV miestai, priklausomai, ką pavyko pigiai  įsigyti televizijai) – būna ir baisesnių scenų bei siužetų.

Po keleto šios knygos aprašymų tikėjausi, kad tai bus panašu į siaubo romaną, tačiau iki siaubo šiek tiek trūksta. O trūksta tai to psichologinės įtampos, nes radau tik fiziologinius aprašymus, kuriuos sunku įsivaizduoti, nes aprašomi dalykai tokie, kad anatomiškai sunku susieti su žmogaus galimybėmis. Taip pat, man nesuvokiamos priežastys, nes kaip ir visada man iškyla toks klausimas “kodėl?“. Niekas nieko nedaro šiaip sau, viskam yra priežastys – liga, trauma, komplikuoti santykiai ir pan. O čia toks kažkoks praskridimas paviršiumi.

Dar man kai kurie charakteriai pasirodė tokie nerealūs. Kad ir tos detektyvės Lenos, kuri visada ir nuolat visiems ir viskam jautė pyktį ir priešiškumą. Prasideda dialogas, o nuvairuojamas kažkur į lankas, nes normalus, psichiškai sveikas žmogus nesugalvotų tokių atsakymų.  O ji juk dirba detektyve . Nors aš suabejočiau jos sveika nuovoka ir psichine sveikata.

Kita įdomi siužeto linija  – Saros ir Džefrio santykiai. Aišku, dėl neištikimybės jie išsiskyrė, tačiau paskui kas? Lyg ir nori būti kartu, lyg ir negali. O dorai nieko nepaaiškinta. Tokia makalynė tuose jausmuose, kad nesupranti bus jie kartu, ar ne. Nors čia ir ne meilės romanas, bet norėjosi aiškiau išreikštos tos linijos, gal tada ir ta emocinė įtampa būtų didesnė. O dabar supranti, jam ji svarbi, o jai, kaip užsispyrusiai ožkai, reikia viską neigti.

Dar, beje, tai kas parašyta ant knygos nugarėlės nelabai panašu į tiesą. Galbūt tiems, kurie skaito tik apie gėlytes ir bitutes taip, bet, kaip ir minėjau, yra daug stipresnių knygų, kurias tikrai baisu skaityti tamsoje (aišku, su įjungta lempa, kad raides matytum), kurias netgi šviesiu paros metu nejauku skaityti. Bet tikrai ne šitą knygą.

Beje, kažkur ties romano viduriu pradėjo aiškėti to maniako asmenybė. Bent jau man.

ŠVYSČIOJIMAS KARDAIS

       Man patinka “knygų linksmieji kalneliai“, kai kurį laiką skaitai tokias dvasingas ir giliamintiškas knygas apie gyvenimo prasmę, pažindiniesi su sudėtingais veikėjų psichologiniais charakteriais, išgyveni kasdienių situacijų atšvaitus savajame gyvenime ir pan., o paskui staiga atsiranda poreikis terapijai ir norisi kažko lengvo, dinamiško, šiek tiek kutenančio nervus. Ir rankos pačios tiesiasi link detektyvų. Paskui po keleto tokių knygų vėl norisi šilto ir ramaus skaitymo. Kaip kalneliuose – pakilimai ir nusileidimai, staigūs posūkiai, paslaptingi tuneliai.

Yra tokių autorių, kurių knygos idealiai tinka “pasivažinėjimams“, tačiau kuriomis lengvai galima persisotinti,  “perdozuoti“. Kaip negali skaityti iš eilės keleto Jodi Picoult knygų, taip ir Tess Gerristen būtina vartoti atsakingai ir dozuojant. Nors pastaroji knyga nėra pati baisiausiai ir įtempčiausia iš visų skaitytųjų. Ir siužetas nėra labai jau toks dinamiškas ir kvėpavimą gniaužiantis.

Galbūt banaliai tikėtasi, jog mitologizuota Rytų kultūra turėtų suteikti romanui unikalumo ir įtampos, tačiau be kai kurių Rytų mitologijos faktų bei istorijos nieko naujo ir labai jau šiurpaus. Negalima sakyti, kad romanas visiškai be įtampos, tačiau tai vienas lengviausių mano skaitytų šios autorių romanų.

Užkliuvo keletas šiame romane silpnesnių vietų – Moros Ailz siužeto linija apie jos pasaulio skirstymą į juodą ir baltą, jos fragmentiškas pasirodymas nusikaltimo vietose – tarsi kažkaip neišbaigta iki galo, tarsi nesusiję su bendru romano siužetu. Nors knygos gale ir gali daryti išvadą, kad ne viskas gyvenime yra dviejų spalvų ir turi būti sudėliota į konkrečias lentynėles, kad teisingumas yra labai realityvi sąvoka. Tačiau norėjosi, kad ta siužeto linija apie griežtą skyrstymą į gerus ir blogus būtų labiau išbaigta. Ir dar tas detektyvo Frosto (labai populiari pavardė detektyvams, naudojama tiek romanuose, tiek serialuose) žavėjimasis pagyvenusiomis damomis – kažkoks labai jau “pritemptas“ ir utriruotas.

Kas dar pasirodė silpnokai? Žudikai maniakai, kurie tarsi išdygo iš niekur, kažkaip patys vienas kitą surado, ilgus metus dirbo savo juodus šlykščius darbelius ir niekas nieko neįtarė. Norėjosi bent jau trumpo paaiškinimo, kodėl jie tai darė? Juk visada būna kažkokia priežastis: vaikystės trauma, susikaupęs pyktis ir pan. O dabar visiškai neaišku, kodėl jie tai darė (ankstesniuose romanuose bent jau buvo nurodomos kažkokios priežastys – organų donorystė, pasąmoningas kerštas motinai ir pan.). Man trūko tos priežasties.

Man patinka knygos, kurios nepaisant siužeto dar suteikia ir pažintinės informacijos. Esi priverstas paskaitinėti, pasižvalgyti, paieškot. Dabar jau žinau, kaip atrodo Beždžionių karalius, dao.