PAŽVELGUS Į LIETŲ PRO PIRŠTUS ARBA KAI POETO KELRODĖ ŽVAIGŽDĖ NĖRA SVEIKAS PROTAS

Ambasadorius_-_Olafsson_VS_wwwPoezija yra tokia literatūros rūšis, kurios, turiu prisipažinti, nelabai suprantu. Išsskyrus tik tuos eilėraščius, kuriuos teko mokytis atmintinai, ir kurių mintis bei idėją yra daugiau nei aiški. Na, pavyzdžiui, Maironio “Lietuva brangi“. Ir dar daug kitų, taip vadinamų klasikų, eilėraščių. Bet tai nereiškia, kad niekuomet nebandžiau suprasti, kad neskaičiau poezijos. Todėl ir ši knyga dar vienas bandymas suprasti poezijos pasaulį, o galbūt ir pačius poetus. Na, reikia pripažinti, kad intriga, jog šiame romane aprašoma Lietuva, o konkrečiai Vilnius ir Druskininkai, taip pat prisidėjo prie to, kad iš didžiausios stirtos knygų (toks jau kasmetinis Vilniaus knygų mugės liekamasis reiškinys), stūksančios prie lovos, į rankas paėmiau būtent šią, su kuria išsiruošiau pakeliauti kartu su poetu po Islandiją (kas be ko, žavi šalis, į kurią kada nors visgi reikės nukakti) ir Lietuvą bei pažvelgti į lietaus šalį šalies, pirmosios pripažinusios Lietuvos nepriklausomybę, piliečio akimis.

Įdomiausia tai, kad daugelis vietų, kurias Bragi Olafsson aprašo savo knygoje “Ambasadorius“ savo romane, yra gerai pažįstamos, nors ir negaliu savęs vadinti vilniete. Viešbutyje “Ambasadorius“ būtent tas, kuriame teko gyventi studijuojant Vilniaus dailės akademijoje, kuomet atvykdavau į sesijas. Puikiai pažįstama kavinė, į kurią patenkama per lauką (bent jau tuomet buvo būtent taip). Na, ir kambariukai, kuriuose tais laikais galima buvo rasti ir ne vieną dėmę, ir ne tik ant kilimėlio prie durų.

Na, o “Dainavos“ sanatorija Druskininkuose ir jos legendinės paslaugos (tai tikrai netaikoma patiems sanatorijos pastatams, kurie yra unikalūs ir saugotini visomis prasmėmis), turbūt žinomos visiems, kurie kada nors dalyvavo mokymuose. Visa laimė, kad gyventi šioje sanatorijoje neteko, nes dėl maitinimo, galiu pasirašyti po kiekvienu Rolfo, poeto iš Argentinos, žodžiu:

“Vakar po pietų (nepasakosiu, ką man priminė jų skonis) mes buvom nuvesti ir sugrūsti į kažkokią senovinę pirtį, visai netoliese, už teritorijos ribų.“

Na, o pats romanas, pati istorija apie islandų poetą, atkeliavusį į Lietuvą dalyvauti poezijos šventėjė “Poetinis Druskininkų ruduo“, beje, taip joje ir nesudalyvavusį, momentais priminė tiesiog buitinį romaną, vietomis neblogą, tokį, kokius geba sukurti skandinavai ar tose geografinėse platumose gyvenantys ir vandens apsupti rašytojai, detektyvą, o pabaigoje panašėjo į meilės romaną su haliuciogenine pabaiga. Tikėtina, kad gera ir tikrai turėsiančią tęsinį.

O visą istorijos siužetą turbūt geriausiai atspindi Sturdlos Jouno (išties įdomus pagrindinio veikėjo vardas, protarpiais skambėjęs kaip koks keistas, lyg ir sarkazmo užtaisą turintis, o kartais ir juokingas) du straipsniai, kurių pirmą jis parašė dar net neapsilankęs Lietuvoje, o antrajame perteikdamas visas savo būsenas (išsipildžiusias ir ne). Būtent šie laiškai, mano manymu, geriausiai atspindi poeto kelionę į save ir per pasaulį.

“Jis, tikrų tikriausias poetas, kurio pašaukimas iš tiesų ir turėtų būti plačiai atmerktomis akimis žvelgti į viską aplinkui, jei jo mintis, koks poetas turėtų būti, yra teisinga: būti kalbos sąžine, kurti ir diegti į kalbą naujadarus apie dalykus, kurių anksčiau niekas nepastebėjo ar tiesiog nedrįso įvardyti.“

Manau, kad tai ir yra poezijos esmė.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s