NEPATENKINTI IR NEŽINANTYS, KO NORI, DIEVAI

Sunku patikėti, kad vienas vienintelis “trumpas sujungimas“ mūsų genų grandinėje lėmė tai, kad šiuo metu esame vieni pavojingiausių, gudriausių ir plėšriausių padarų Žemėje. Nors apie plėšrumą ir pavojingumą daug kartų teko girdėti, tačiau norėjosi tikėti, kad tokiais tapome ilgos evoliucijos dėka, kuomet tūkstantmečius susidurdavome su nesuskaičiuojamais pavojais ir iššūkiais, kuriems nugalėti neturėjome kitos išeities, kaip tik išsiugdyti naujus gebėjimus apsiginti (ietimi ar ugnimi), atrasti ar išrasti įrankius (ratą, ar vandentiekį, ar elektrą) ir perduodami tas žinias iš kartos į kartą (piešdami ant uolų, pasakodami istorijas prie laužo, užrašydami žinias į knygas, siųsdami žinutes laužo dūmais). Žinoma, yra tikinčių, kad mus tokius protingus tiesiog išvarė iš Rojaus todėl, kad išdrįsome atsikąsti obuolio. Bet čia jau kita istorija, aprašyta kitoje knygoje.

“Netikėkite su medžiais besiglėbesčiuojančiais svajotojais, kurie tvirtina, kad mūsų protėviai gyveno darnoje su gamta. Dar gerokai prieš pramonės revoliuciją Homo sapiens iš visų kitų organizmų išsiskyrė tuo, kad išnaikino daugiausia augalų ir gyvūnų rūšių. Patinka mums tai ar ne, biologijos metraščiuose esame pasižymėję kaip pati negailestingiausia rūšis.“

Sužinoti, kad tavo protinius gebėjimus ir išlikimą lėmė kažkokia kažkokio geno mutacija, kuri įvyko visiškai netyčia ir galbūt visiškai atsitiktinai – tai jau iššūkis dabartiniam protui kuris užduoda klausimą “O kas būtų, jeigu to nebūtų nutikę?“ Ar mus, šiuo metu besiilsinčius atogrąžų miške ir užkandžiaujančius mango vaisiais medžiotų kitos rūšys – Homo floresiensis, Homo neanderthalensis ir kiti? Ar tai mūsų skeletus dabar nagrinėtų mokslininkai ir,ar tai mes būtume įtraukti į išnykusių gyvūnų rūšių sąrašą? Ar tai tiesiog sėkmė, kad esame čia ir dabar, kad esame tokie, kokie esame?

Žinoma, evoliucijos teorijas beveik visi esame skaitę, bet turbūt į jas per daug tiesiog nesigilinę (Čarlz’as Darwin’as žinomas, o daugiau tai tik detalės). Pagrindinius žmonijos raidos etapus taip pat pakankamai (su kai kuriomis išlygomis) žinome iš istorijos pamokų mokykloje. Ir viskas čia būtų lyg ir aišku bei suprantama. Sunkiai dirbome, kentėjome, kariavome, pralaimėjome, kūrėme ir griovėme, kad šiandien galėtume gyventi taip, kaip norime. Ir tikrai niekas, oi niekas nesusimąstė, kad visi šie mūsų bendrabūvio elementai, tokie kaip tauta, miestas, valstybė, pinigai, religija, kompanija yra … tiesiog bendri mitai, egzistuojantys tik kolektyvinėje žmonių vaizduotėje. Tiesiog mes taip susitarėme. Kažkada, prieš daug daug metų.

“Niekada neįtikinsite beždžionės duoti jums bananą, žadėdamas begalę jų po mirties, beždžionių rojuje. <…> Visai logiška, kad žmonės, miškuose ieškantys fėjų ir vienaragių, turi mažiau šansų išgyventi už tuos, kurie miškuose dairosi grybų ir elnių.“

Nepaisant to, kad ši knyga pilna atradimų ir bent jau pasiūlymų pamąstyti, visgi protarpiais juntamas autoriaus “užsižaidimas“ faktais ir žodžiais tiesiog leido keliuose puslapiuose įklimpti kelioms dienoms ar net ilgiau. Aišku, tai nesumenkina teksto svarbos ir unikalumo, nepaisant to, kad daugelio knygoje minimų faktų jau neprisiminiau po keleto minučių (dėl jų gausos). Bet labai gerai prisimenu, mano nuomone, šios knygos siunčiamos žinutės esmę:

“Kad ir kokius stulbinančius dalykus sugebėtų daryti žmonės, mes vis dar neapsisprendėme, ko siekti, ir, regis, esame kaip niekad nepatenkinti. Iš kanojų sulipome į galeras, paskui peršokome į garlaivius ir erdvėlaivius – tačiau niekas iš mūsų nežino, kur vykstame. <…> Ar yra kas pavojingiau už nepatenkintus ir neatsakingus dievus, kurie patys nežino, ko nori?“

KAI MEILĖ MATUOJAMA LAIPSNIAIS, O NE MINUTĖMIS

Tai knyga, kurią “atradau“ ne iš karto, nes pirmą kartą ją paėmus į rankas ir pradėjus  skaityti teko sustoti. Sustoti, kadangi istorija nesudomino ir neįtraukė. Ir jeigu ne literatūrinis festivalis “Vilniaus lapai“ ir jo programoje numatytas susitikimas su Hallgrimur Helgason bei noras atsakyti sau pačiai į klausimą, kodėl visgi man ta knyga “nesiskaitė“, turbūt jos ilgą laiką būčiau taip ir neperskaičiusi. O paskui, tikriausiai, apgailestavusi. Nes istorija, į kurią pasineriama, iš tikro yra nepakartojama. Nepakartojama savo natūralumu ir tiesumu, pasakojama be užuolankų ir išsisukinėjimų, be pagrąžinimų ir pasiteisinimų. Istorija, per kurią atsiskleidžia ne tik vienos moters gyvenimas, bet ir visos tautos, visos šalies likimas, kultūra, istorija, tiesiog GYVENIMAS, papasakotas vieno asmens.

Net ir suvokiant, kad dalis šios istorijos yra fikcija, gimusi rašytojo galvoje, visgi prisipažįsti sau, kad ta plona linija skiriantį tikrą tikros moters gyvenimą nuo rašytojo išgalvotų siužetų vingių yra labai plonytė, todėl tampa nebeaišku, kur prasideda romanas, o kur istorija, į kuruos verpetus buvo įtrauktas ne vienas gyvenimas, kuriuose ne vienas gyvenimas ir pražuvo. Vienos moters kelionė per XX a. istoriją, jos stiprybė ir ištvermė, gebėjimas parklupus vėl atsistoti ir keliauti tolyn žavi, nors, skaitant, dažnai ir baugino. Negali patikėti, kad gležnutė mergaitė, palikta tėvo (mylėjusio Hitlerį labiau nei šeimą), nesulaukusi mamos (karo metu vargu ar gali pasitikėti traukinių tvarkaraščiu), ieškodama kelio namo sugebėjo ištverti, nepalūžti ir net patirti pirmąją ir vienintelę meilę, kuri nėra matuojama minutėmis, o tik laipsniais. Jos gebėjimas išgyventi pokario Berlyne, kuomet tu tampi daiktu ir situacija atrodo totaliai beviltiška, jos noras sukurti geresnį gyvenimą sau ir tėvui, kuris kažkada jos išsižadėjo, ir desperatiškos išeičių iš atrodo beviltiškiausių situacijų paieškos net ir po patirtų išgyvenimų protarpiais atrodo nerealus ir nesuvokiamas. Tačiau verčiantis susimąstyti apie žmogaus vidines galias, norą ir siekį bet kokiu būdu išlikti, susirasti vietą gyvenime, vietą tarp kitų žmonių.

“Sakau ir sakysiu: kenksmingiausi visuomenės elementai yra vadinamieji mokyti nemokšos – vidutinio proto ir abejotino išsilavinimo žmogeliai su užspausta menininko gyslele, mėgstantys pamokslauti darbo vietoje, arba garbėtroškos nykštukai, siekiantys rangu atsigriebti už žemą ūgį. Štai kodėl niekados nematome tikro erudito vadovaujant kokiai nors įmonei, tik stiuardese ir advokatus.“

Nors iš pirmo karto atrodo, kad knygoje labai daug karo, nelaimių, išbandymų, tragedijų ir skausmo, visgi manau, kad ši istorija yra apie viltį, negęstančią ir stumiančią visą žmoniją pirmyn. Viltį, kad nepaisant visų sunkumų ir baisumų, kuriuos mums “dovanoja“ gyvenimas, visgi tikėtina, kad mes išliksime. Galbūt įtikėsime netikrais pranašais, pasirinksime ne tas vertybes, tiesos ieškosime nenorėdami jos rasti, tačiau visuomet gims vaikai, ateis pavasaris, parskris paukščiai, patekės saulė ir istorijos ratas suksis iš naujo. O moteris su sunkiai ištariamu ir sunkiai prisimenamu vardu tikrai neleis apie save pamiršti. O Islandija vilios ne tik savo gamta, bet ir noru pažiūrėti “gyvai“ į šalį, kur kiekvienam gyventojui Kalėdoms dovanojamos knygos, kur literatūra yra tautos kraujyje.

“Žmogus – tokia būtybė, kuriai nuolat reikia nelaimės. Jei negauna jos iš motinos gamtos rankų, mėgina susiorganizuoti pats.“ 

 

 

MENKAI VERTINAMI ŽAVUMYNAI

Simboliška, bet knygą apie vieną svarbiausių žmogaus organų (nors niekas niekada apie tai nesusimąsto) pradėjau skaityti prieš didžiausias metų šventes, po kurių labiausiai padidėja tiek aktyviosios anglies, tiek kitų medikamentų, pagerinančių virškinimą, suvartojimas. Tačiau niekas niekada nesusimąstė, kodėl ir kaip ten viduje viskas vyksta? Kodėl kartais nėra jėgų ką nors daryti, o kartais jaučiamės “lengvi kaip pūkeliai“ ir pasirengę nuversti kalnus? Kodėl kartais skauda vieną šoną, o kartais norisi apsigyventi tualete? Nepaisant to, kad kaip visuomet ant viršelio surašyta daug pagiriamųjų žodžių šiai knygai, negaliu pasakyti, kad nuolat kvatojau ją skaitydama (be abejo, buvo vietų, kurias skaitydama šypsojausi) arba, kad ji tikrai metė iššūkį nuoboduliui (tikrai buvo vietų, per kurias yriausi ganėtinai sunkiai). Tai nėra knyga, kuria norėtųsi dalinti su draugais ir siūlyti kaip vertą perskaityti, tačiau jeigu netyčiomis kas nors turėtų laisvo laiko ir visiškai netyčiomis neturėtų ką veikti per tą laisvą laiką, tuomet gal ir vertėtų atsiversti šios knygos puslapius. galbūt vien tam, kad sužinoti “Kodėl žmogus kakoja? arba “Ką iš tikrųjų valgome?“

Tiesa, visai įdomu sužinoti, kaip iš esmės vyksta visi šie procesai, kurie žmogaus akiai yra
nematomi, kaip mūsų nervų sistema yra susijusi su
diskretišku aktu, vykstančiu kiekvieną dieną vienumoje, kokių nematomų pagalbininkų mes turime, kurie sergsti mus nuo išorės pavojų, kaip mes galime suvokti aplinką ne tik pagrindiniais jutimais, bet ir vidumi (juk ne veltui gajus posakis “jaučiu vidumi“), kodėl vėmimas ar viduriavimas nėra taip jau blogai. Savotiškai nuteikia ir “Skaitiniai apie išmatas“ (gal todėl, jog iki tol jos kaip ir nebuvo nusipelniusios specialių skaitinių, na, nebent apie jas specialią literatūrą skaitė medicinos studentai). Na, galbūt tikrai, turėdamas žinių apie jų sudedamąsias dalis, spalvą ir konsistenciją, jau nebe taip žvelgsi į rezultatą:)

Tai nėra medicininių patarimų knyga, bet ir ne populiari beletristika, kurią perskaitęs turi labai gerai pagalvoti, ar tai, ką perskaitei yra tiesa. Nors vietomis skaityti buvo šiek tiek nuobodoka ir net atrodė, jog autorė nukrypsta į techninius (medicininius) aprašymus, kuriuos įveikti buvo sunkoka, iš esmės knyga nebloga.

“Mes “dedame į kelnes“, “kai baisu, “nieko neišstename“, kai nepavyksta. “Nuryjame“ nusivylimus, pralaimėjimus pirmiausi turim “suvirškinti“, o negraži pastaba “apkartina“. Įsimylėjus “pilve plazda drugeliai“. Mūsų “Aš“ sudaro galva ir pilvas – jau ne vien kalbiniu lygmeniu, bet vis dažniau ir laboratorijoje.“

 

SVEIKI ATVYKĘ. BET AR TIKRAI SVEIKI?

Paprastai nesu gerbėja knygų apie mediciną, nežiūriu jokių greis anatomijų ar priimamųjų, o vienintelis gydytojas, kuriuo žaviuosi yra daktaras Hausas (beje, ir pastarasis išgalvotas personažas). Pas tikrus gydytojus lankausi tik kai jau tikrai bėda prispiria ir tik vieną kartą “guliausi po peiliu“ (tiesa, atsiminimai ir patyrimai, galima sakyti, teigiami). Todėl man pačiai šiek tiek keistoka buvo tai, kad visiškai nedvejojau imdama į rankas vadovą po pragaro ambulatoriją. Negaliu pasakyti, ko tikėjausi, kam ruošiausi, tačiau pirmas įspūdis tikrai geras. Aišku, galbūt pasąmonėje šiek tiek kirbėjo viltis, kad galbūt turėsime lietuvišką Gregory Hausą realybėje, galbūt galėsime atrasti ir suprasti kažką tokios nepaprasto ir itin slapto, kas slepiama nuo visuomenės ir pacientų po devyniais užraktais, galbūt bus atskleista visa tiesa apie gydytojų darbą. Na, šiek tiek viso to buvo.Bet iš esmės tai daugiau praktinė knyga, galima sakyti ir parankinė knyga, kuri tikrai pakankamai išsamiai supažindina su kasdieniu gydytojų darbu, o tuo pačiu ir pacientais.

“Gali būti profesionalus, ramus, tolerantiškas, taktiškas, adekvatus, viską paaiškinti – viską atlikti beveik tobulai – tu, nususęs daktare, jiems niekaip neįtiksi.“

Manau, kad pati knyga gali būti vertinama skirtingai, nelygu, kokia skaitytojo patirtis susidūrus su žmonėmis su baltais chalatais. Todėl, kartais skaitant, tarsi kažkur aplink plevendavo jausmas, kad dalis šios knygos yra skirta gydytojams apginti, įrodyti, kad jie tikrai davė Hipokrato priesaiką ir jos laikosi, kad jiems rūpi pacientai, nepriklausomai nuo to, kokie ir kaip jie patenka pas juos. Tikiu. Tikiu, kad didelė dauguma gydytojų būtent tokie ir yra (nepriklausomai, kad jų algos tikrai neadekvačios jų darbui, atsakomybei, kurią jie prisiima), kaip ir daugelis kitų profesijų žmonių, kuriems rūpi tai, ką jie daro. Tačiau, kas galėtų paneigti, kad…

“… ir jokių emocijų dėl to, nes mes žinome, kas yra žmogus ir kaip jam kartais būna, kad žmogus kaip vamzdis turi du galus o jei kas blogai, tai blogis šalinasi pro tą galą, kur arčiau išėjimas.“

Sužavėjo labai subtilus ir toks sakyčiau labai jau daktariškas humoro jausmas. Tarsi atvirai ir nejuokaujama, bet visuomet jauti tą ribą, ant kurios yra balansuojama. Sunku šią knygą turėtų būti skaityti žmonėms, kurie nedraugauja su humoro jausmu ir nejaučia tų subtilių niuansų, kuomet “lupasi šiferis“, pacientai skundžiasi “širdimi“, tenka dirbti “Trydų kalnelio ir Rozariumo ligoninėje“  arba aplink sukinėjasi bobuliukai ir 4 val. pacientai. Nors autorius net kelis kartus, tiek knygos pradžioje, tiek ir vėliau, atsiprašinėja už savo humoro jausmą ir pajuokavimus, visgi manyčiau, kad to nereikėtų daryti. Visa šios knygos vertė ir yra ta, kad skaitytojas pats turėtų pajusti ir sugebėti atsirinkti, kas yra pasakojama rimtai, o į ką reikėtų žvilgtelėti šiek tiek su ironija ar tiesiog nepriimti “už gryną pinigą“. Priešingu atveju, tegul skaito žinynus ir enciklopedijas. Ten viskas rimta ir konkretu.

Tikrai tikiuosi, kad ši knyga nebus paskutinė, nes užvertus paskutinį puslapį tarsi atsiranda tikėjimas, kad ji turi turėti ir tęsinį. Naktys pragaro ambulatorijoje juk nesibaigia.

Beje, kam įdomu, gali apsilankyti to paties pavadinimo knygos autoriaus tinklaraštyje.

DAMA. MŪZA. PRINCESĖ.

Šiaip nesu didelė visokiausių knygų, dalinančių patarimus kaip susitvarkyti gyvenimą, gerbėja ir labai skeptiškai vertinu visą tą literatūrą, užplūdusią mūsų knygynus, kai atrodo, kad nei vieno žingsnio negali žengti be knygos, reguliuojančios tų žingsnių tempą, rankoje. Kaip būti stilingai lyg prancūzei, kaip tvarkyti namus lyg japonei, kaip gaminti lyg italei. O kur dar nesuskaičiuojamas kiekis knygų, kaip išauginti gerus vaikus. Tarsi pats negalėtum nuspręsti, tarsi neturėtum nuovokos ir klaidžiotum tamsybėse. Todėl ir šios knygos greičiausiai nebūčiau paėmusi į rankas jeigu ne keistos išvaizdos, šiek tiek raganą primenanti, moteriškė ant viršelio. Ir, beje, kitų knygų skaitytojų rekomendacija, kad pastarąją turi perskaityti ne tik moterys, bet ir paauglės. Galbūt ji padės joms susivokti ir stačia galva nepulti (nepapulti) į tuos spąstus, kuriuos šiandien itin gudriai yra paspendusi visuomenė.

Daugeliui iš mūsų feminizmas iš tikrųjų asocijuojasi su aršiomis, plačius ištampytus ir nuskalbtus marškinėlius vilkinčiomis, nuožmiai vyrų nekenčiančiomis moteriškėmis. Bet iš esmės, gerai įsižiūrėjus, feminizmas, tai teisė būti moterimi. Lygiaverte moterimi (ir tai ne visada apie atlyginimą, nors jis ir gerokai atsilieka nuo vyriškosios pasaulio dalies), kuri turi tokias pačias teises gražiai senti (be kūną bjaurojančių plastikos chirurgų intervencijų siekiant išlaikyti status quo kai tau buvo dvidešimt), būti apkūni (o ne desperatiškai stengtis atitikti mados ir blizgių viršelių grūdamą tobulos moters standartą), rengtis taip, kaip jai patinka (neprivalėti mokėti už rankinę 600 eurų, na, nebent jai labai to norisi ir be šios rankinės ji tikrai negalės gyventi), nuspręsti neturėti vaikų ar turėti jų net kelioliką ir pan. Tiesiog priimti tuos pačius sprendimus, kuriuos priima vyrai ir dėl to nesijaučia kalti. O kodėl taip turėtų jausti moterys?

“Jei ne feminizmas, jums niekas neleistų diskutuoti apie moterų vietą visuomenėje. Būtumėte pernelyg užsiėmusios gimdydamos virtuvėje ant grindų, įsikandusios medinį šaukštą,kad riksmu netrukdytumėte vyrams žaisti kortomis, o po to greitai lėktumėte baigti tinkuoti lauko tualeto“.

Tiesa, seniai taip nesijuokiau skaitydama knygą. Nes niekada tokios ir neskaičiau. Daugelis aprašomų situacijų tikrai puikiai pažįstamos, tačiau požiūris į jas – nerealus. Kartais išmušantis iš pusiausvyros, kartais priverčiantis sustoti ir pagalvoti, o kartais verčiantis kvatotis. Smagiai ir iki ašarų.

“Todėl moterims kiekvienas drabužis yra tarsi burtas, metamas bandant nulemti dienos eigą. Bandymas numatyti savo likimą, tarsi horoskopo skaitymas. Nenuostabu, kad yra šitiek daug mados žurnalų, Nenuostabu, kad metinė mados industrijos apyvarta siekia 900 milijardų dolerių, Nenuostabu, kad pirma mintis, kylanti prieš kiekvieną įvykį moters gyvenime – nesvarbu, ar darbą, ar sniegą, ar gimdymą – yra nevilties kupinas šauksmas “O ką reikės rengtis?“ Kai moteris sako: “Neturiu ką rengtis!“, ji turi galvoje “Neturiu nieko, tinkamo šiandienai“.

Kaip ir skelbia užrašas ant knygos, tai yra “knyga, kurią reikėjo parašyti“. Reikėtų ją ir perskaityti. Vien tam, kad jaustumeisi ramesnė, kad laiku ir vietoje išmoktum užduoti teisingus klausimus, kad tavo sprendimai nepriklausytų nuo blizgių glamūrinių žurnalų viršelių, kad viskas būtų žmogiška (ne, gerai, šiek tiek ir moteriška:))

ŽMONĖS PAS MUS GERI, TIK TAUTA PIKTA

Manau, kad jeigu ne 2015 m. Svetlanai Aleksijevič skirta Nobelio literatūros premija, visi mes būtume netekę galimybės susipažinti su jos sukurta unikalia polifonine literatūra. Taip, be abejo, buvo išleista jos knygų lietuvių kalba ir anksčiau (kiek teko rasti, tai “Černobylio malda“ ir “Paskutinieji liudytojai“), tačiau tikriausiai jos nesukėlė tokio susidomėjimo tuo metu ir tiesiog ištirpo kitų knygų sraute. Todėl, kad tokioms knygoms reikia ir užaugti bei subręsti.

“Komunistas – tas, kuris skaitė Marksą, o antikomunistas – tas, kuris jį suprato“

Vienintelė mintis, kuri nuolat kirbėjo galvoje skaitant tekstą, kodėl aš jį atradau tik dabar, kodėl iki šiol man niekas nepasakė, kad pasaulyje yra tokia literatūros rūšis, kuri yra žymiai realistiškesnė nei bet koks istoriko tyrimas, surašytas iki menkiausių detalių. Viena yra skaityti istorinę dokumentinę apybraižą su “sausais“ faktais ir formaliai aprašymais, iliustruotais skaičiais, ir visai kas kita suvokti, kad kiekviena istorija, papasakota asmeniškai, išgyventa ir reali. Ir visa tai, kas anksčiau buvo tik formalūs duomenys ir aprašymai, įgyja realų vaizdą, nuo kurio protarpiais stingsta kraujas gyslose ir sąmonė tiesiog atsisako tikėti tuo, kas pasakojama. Neįtikėtina, kad žmogus gali išgyventi tokį siaubą ir likti žmogumi, o po viso šito dar ir tikėti žmogiškumu, šviesia ateitimi, kitais žmonėmis.

Knyga, kurią būtina perskaityti visiems. Tiems, kurie nors dalį savo gyvenimo praleido Sovietų Sąjungoje bei tiems, kurie nieko apie šį laikotarpį nežino ir išdidžiai vaikšto su kūjo ir pjautuvo simboliais ant marškinėlių, nes tai yra “cool“. Ypatingai pastariesiems.  Na, ir tiems, kurie vis dar mano, kad “prie Sovietų buvo geriau“.

“Suprantate, nėra cheminiu požiūriu gryno blogio… Čia ne tik Stalinas ir Berija….Čia ir dėdė Jura ir gražuolė teta Olia..“

Taip, žinoma, kad būta didelių vilčių ir svajonių, taip, žinoma, kad tikėta ir kovota, bandyta susikurti kitokią ateitį, tačiau viskas subliuško ir sunyko, nes tai, kas tautai buvo padaryta per tuos septyniasdešimt metų, negalėjo be pasekmių išnykti.

“Pas mus visada taip: lyg ir konstitucijos norisi, lyg ir eršketo su krienais…“

Labai rekomenduoju šią knygą visiems, kam įdomi mūsų ir mūsų kaimynų istorija, kam įdomu, kodėl jiems nepavyko, kodėl iki šiol jie blaškosi nerasdami savęs ir vis dar pasigirsta šūksnių, kad šiai tautai reikia Stalino. Lengva nebus, bus baisu. Bet įveikti šias istorijas būtina.

“… per penkerius metus Rusijoje gali pasikeisti viskas, o per du šimtus – niekas“

DVI ISTORIJOS PUSĖS

Paprastai aš labai skeptiškai vertinu visus reklaminius triukus su skambiais pareiškimais  apie knygos išskirtinumą, unikalumą, kas dažnu atveju taip ir lieka tik reklaminiai pareiškimai, o skaitytoją nubloškia į visišką nusivylimo bedugnę, tačiau šiuo atveju tai, kad šis romanas yra mėgstamiausia 2015 m. JAV prezidento         Barako Obamos knyga, suintrigavo. Na, dar šen bei ten paskaitinėjau kitų skaitytojų atsiliepimus apie šį romaną, ir .. atsiverčiau pirmą jos puslapį. O jau po kokių penkiasdešimties lapų norėjosi ją užversti. Nes tas ilgai lauktas romano įdomumas, unikalumas ir išskirtinumas vis neaplankė. Neatrodė, kad toliau verta skaityti šią knygą ir tikėtis proveržio ar netikėto posūkio istorijoje. Viskas taip nuobodu ir nuspėjama, kad net tampa neaišku, kodėl reikalingas dar šimtas  lapų visą tai užbaigti.

Tačiau, jeigu jau sukaupus visas valios pastangas pavyksta nugalėti tą beprotišką norą padėti knygą į šalį, tai už tai kiekvienas skaitytojas bus tikrai apdovanotas. Tai, kaip pasakojimas pakrypsta antroje dalyje, visiškai atperka visą tą nuobodulį, kuris buvo užvaldęs kiekvieną pirmos dalies puslapį, kuomet tenka dalyvauti šiek tiek nuobodžiame pavyzdine laikytinos šeimos gyvenime, kurioje, kaip dažnai pasitaiko, vienas iš sutuoktinių  traktuoja save kaip neišsipildžiusį genijų, kurio visas pasaulis nesupranta ir nevertina, o žmona tuo metu stengiasi tvirtai stovėti ant kojų ir kasdien kovoja su realybe vien tam, kad galų gale sumokėtų už elektrą ar telefoną. Ir jeigu pirmoje dalyje nuolat kankino klausimas, kodėl Matilda neapsisuka ir neišeina trenkusi durimis, tai antroji dalis viską sudėlioja į savo vietas. Vien dėl šios dalies verta atsiversti šią knygą. Tikrai verta.

Taip, kiekviena santuoka turi savo “skeletų spintoje“, bet kai kurių iš jų spintose gali būti slėptis ir tikrieji skeletai. Ir posakis “kiekviena istorija turi dvi puses“ perskaičius šią knygą tikrai įgyja kitokį skambesį.

Tiesa, P. Hawkins knyga “Mergina traukinyje“nelikau sužavėta, kaip ir G. Flynn “Dingusi“. “Moiros ir furijos“, mano manymu, yra šiek tiek aukščiau pastarųjų.

BEIEŠKANT AMŽINOSIOS MEILĖS

Visada labai skeptiškai vertinau ir vertinu lietuvių autorių istorinius romanus ir jie tikrai nėra mano mėgstamiausia literatūra, nes visuomet yra pavojus, kad arba bus nuvažiuota į nepamatuojamus savo praeities šlovinimus ir didžiavyrių išaukštinimus, arba pateiktos visiškos iš piršto laužtos, nuo istorinės tiesos šviesmečiais nutolusios, iliuzijos, kurios greitos žlugti. Todėl, tiesiog vengiant turėti išankstinių lūkesčių, kurie visgi gali būti nepateisinti, geriau tiesiog leistis į nuotykį, kuris niekuo neįpareigoja, bet malonias skaitymo akimirkas tikrai garantuoja.

Rekomenduočiau visiems, kuriems įdomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, jos valdovai, jų gyvenimas. Žinoma, visada lieka autoriaus indėlis ir nereiktų visko “priimti už gryną pinigą“, tačiau žinių bagažas tikrai pasipildys ir vien dėl to verta atsiversti šios knygos pirmą puslapį. Nors kunigaikščio Aleksandro meilė savo žmonai Elenai ir šmėžuoja fragmentiškai ir tikrai norėtųsi šiek tiek plačiau išplėtotos jos linijos, tačiau vien tai, kad jau apie tai pasakojama, manau yra tikra pasiekimas, kuomet pagrindiniais mūsų istorinių romanų herojais paprastai būna Vytautas, Mindaugas, Algirdas, na dar galbūt ir Kęstutis. Labai džiaugiuosi, kad nepaisant romantinių  peripetijų, romane labai daug ir istorinės informacijos, kuri tikrai labai puikiai įpinta į istoriją. Dabar daug įdomiau žvelgti į Vilniaus gynybinę sieną, Šv. Onos bažnyčią, mieste esančias cerkves, įsivaizduoti Katedros aikštėje stovėjusius Vyskupų rūmus ir į juos per šaltį skubančią kunigaikštienę.

O, bet, tačiau…. Niekaip nesuprantu lietuvių rašytojų veikėjų vardų pasirinkimo priežasčių. Lyg ir viskas gerai, lyg ir kažkokia įtampa, lygi ir veiksmas, bet jau kaip žnekteli vardai, tai jau žnekteli. Tarsi būtų kalbama apie kažkokius paauglius ar tą kontingentą, kuris vienas kitą šaukia Vyckom, Ryčkom ir Stasikais. Kodėl negalima veikėjams sugalvoti normalių vardų arba bent jau jų netrumpinti. Kodėl Algė, o ne Algimanta, kodėl Žygis, o ne Žygimantas ar Žygintas – nuo vardo skambesio priklauso, koks tas veikėjas skaitytojui iškils vaizduotėje. Ir jeigu po Vilnių blaškosi Algės ir Žygiai, tai ir jų paveikslai nieko gero nežadantys – paviršutiniški, išbarstyti, grubūs ir be vietos. Tarsi kalba eitų apie paauglius, kurie šiaip susigalvojo pasilinksminti ir pažaisti lobio paiešką, o tai reiškia, kad tai nėra rimta.

Kaip ir beje visa nūdienos meilės istorija (nes visgi norisi daryti prielaidą, kad praeitis turi turėti kokį nors sąlytį su dabartimi), kuri man atrodė toks tarpinis variantas tarp serialo “Brigada“ ir “Inidianos Džounso“ lobių paieškos istorijų (galima, aišku ir apie serialą “Bibliotekininkas“ pagalvoti, bet čia jau gal šiek tiek subtiliau). Ir didžiausiais nesusipratimas – romano pabaiga. Ne ta, kur miršta nunuodyta kunigaikštienė Elena, bet ta, kaip baigiasi šių dienų ikonos paieškos istorija. Tai kas ten įvyko iš tikrųjų galų gale – ar pavyko “suklijuoti“ begriūnančią šeimą, ar visgi nuspręsta išnaudoti savo teisę į antrą bandymą? Kokių galų ir ką visoje istorijoje veikė Vitalijus jeigu paskui jis sėkmingai “ištremiamas“ į Šveicarijos kliniką? Kiek suprantu šio romano tęsinio nenusimato, tai kodėl jos ir neužbaigti – gerai ar blogai, svarbu, kad pabaiga būtų ir toliau galėtum atverti naujos istorijos lapą.

 

 

 

 

 

 

PRARASTASIS

Na, pagaliau. Užverčiau paskutinį šios nerealiai storos knygos puslapį. Nors iš esmės storų knygų niekada nevengiau, bet šį kartą tenka pripažinti, kad sunkiai dorojausi su kiekvienu jos puslapiu. Ir, kaip teko skaityti vieną iš atsiliepimų – ši knyga tikrai ta, kurios net ir didžiausiam priešui nelinkėtum. Ir tai ne apie tai, ar ji įdomi, ar nuobodi, ar suprantama, ar visiškai “apie kosmosą“ – ji apie gyvenimą. Ir kaip skaitytojas informuojamas jau pirmame puslapyje – apie prarastą gyvenimą.

Jeigu ne kino filmas “Genijus“, turbūt ši knyga ilgokai būtų gulėjusi lentynoje tykiai laukdama savo eilės būti paimta į rankas ir perskaityta. Ir, jeigu žiūrint filmą, man visgi nebuvo visiškai aišku, kas iš šių dviejų genijus – Thom’as Wolf’as (rašytojas) ar Max’as Perkins’as (redaktorius), tai užvertus paskutinį puslapį supratau, kad tikrasis genijus man  visgi redaktorius (ir ne todėl, kad jį vaidino Colin’as Firth’as:). Žmogus, sugebėjęs suvaldyti tokį kiekį teksto (privertė išbraukti net 90 000 žodžių). Be abejo, genialus ir vertėjos Irenos Balčiūnienės darbas, kuriai ši knyga turėjo būti tikra iššūkis, su kuriuo ji fantastiškai susidorojo ir tik jos dėka, keletą kartų jau užplūdus nenugalimam norui tiesiog padėti šį romaną į šalį, visgi jį atsiversdavau, nes lietuvių kalba, kuria perteikta visa šio prarasto gyvenimo istorija, tiesiog žavi ir stebina, verčia grožėtis ir atrasti, suprasti, kiek daug įvairių gražių lietuviškų žodžių mes visgi turime savo mintims išsakyti. Ačiū vertėjai, kad vertė skaityti.

Editor Max Perkins, who discovered such talent as F. Scott Fitzgerald, Ernest Hemingway and Thomas Wolfe, had a summer home in Windsor, Vt. (Courtesy photograph)

Apie pačią istoriją nelabai yra ką ir pasakoti. Siužeto kaip ir nėra, yra tik prarastas ištisos kartos gyvenimas su kai kuriais kliedesių intarpais (nukrypimais nuo tiesiosios), kurių protu gal ir nesuvoksi, bet, kas visgi keista, gali pajusti vidumi. Skaitant kartais net nesuvoki, kas tave labiau erzina – tas amžinas zirzimas dėl pinigų (Eliza, Gantas, Stivas), nuolatinis gėrimas ir siautėjimas (Gantas), prisiimtas amžinas aukos vaidmuo (Helena), ar tas nestabilumas ir neapibrėžtumas (Benas, Judinas), kai niekas atrodo neturi pakankamai ryžto nutraukti tą nevilties grandinę. Ir nesuprasi, ar tai tokie stiprūs kraujo ryšiai, ar beviltiškas kabinimasis į bet ką, kad tik išvengti vienatvės. Veikėjai iš tiesų vienas už kitą spalvingesni, tarsi atklydę iš kokio paralelinio pasaulio, nors iš tiesų tai jie visiškai realūs, nes šis romanas, nors ir autoriaus pirmasis, bet laikomas labiausiai autobiografišku.

Jeigu šį romaną skaityti įkvėptam pamatyto kino filmo – emocinis krūvis visiškai vienodas. Tarsi ir norėtum džiaugtis ir gėrėtis, bet, kad nelabai yra kuo. Ir tai tikrai ne apie grožį plačiąja prasme. Jeigu kino filme viskas paremta garsiais aktoriais ir jų vaidyba (filmas būtų visiška nesėkmė jeigu jame nebūtų Colin’o Firth’o ar Nicole’s Kidman, gerai gerai.. ir  Jud’o Law), tai knygoje nuolat tenka brautis per sustingusį laiką, kai niekas kitas tik tu pats gali sau pagelbėti įveikti šią distanciją ir jokie garsūs ar įžymūs vardai ar veidai tau nepadės. Gal toks ir yra gyvenimas mažame miestelyje tarp kalnų Amerikoje, svajonių ir galimybių šalyje.

Tikriausiai, kaip amerikiečiai nesuprastų mūsų “Kuprelio“, “Skerdžiaus“ ar “Marčios“, taip mums sunkoka perprasti tą taip vadinamą tikrąją XX a. pradžios Ameriką, vaizduojamą šiame romane. Bet pabandyti verta. Kai turėsite laiko ir noro susitikti su genijumi. Bet kuriuo.

“Look homeward Angel now, and melt with ruth:
And, O ye Dolphins, waft the hapless youth.“
John Milton, Lycidas (163-164)

 

 

 

PRIE VIENO STALO

Gyvenime sutapimų nebūna – tu sutinki tuos žmones, kuriuos turi sutikti, atsirandi tam tikroje vietoje būtent tuomet, kuomet tau reikia ten būti, eini tuo keliu, kuriuo tau lemta eiti (dažniausiai). Tas pats, manau, yra ir su knygomis. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mes jas renkamės, tačiau iš tikrųjų tai jos mus pasirenka ir ateina pas mus būtent tuomet, kuomet yra reikalingos ir būtinos. Nesvarbu kokia priežastis. Tarsi nujausdamos, kad būtent jos šiuo metu yra reikalingiausios. Ir jeigu tai nebūtų man nutikę keletą kartų, tikriausiai nepatikėčiau, jeigu kas nors man tai pasakotų. Tačiau, jau ne pirmas kartas, kuomet nei iš šio, nei iš to, į rankas papuola būtent ta knyga, kuri visiškai atliepia dabartinę tavo būseną, buvimo vietą, nuotaiką.

Nors savo bibliotekoje turiu keletą šio autoriaus knygų, kurios turi pretenzijų būti pavadintos moksliškai pagrįstomis istorijomis (kaip pats autorius vadina “pasakojimo – tyrinėjimo žanru“),  o ne kokiais nors D. Brown’o išgalvotais faktais ar fantazijomis (nors, kas galėtų paneigti, kad…..), tačiau visgi, kaip niekada negalvojau, kad kada nors dalyvausiu “Da Vinčio kodo“ ar “Angelų ir demonų“ ekskursijose, taip ir tai, kad kada nors vieną iš J. Sierra knygų skaitysiu ne kaip kokį tiesiog teoriškai abstraktų romaną, o pasakojimą, kuriame buvau. Aišku, ne tais metais, kuomet Leonardas užbaiginėjo savo kūrinį, bet – AŠ JĮ MAČIAU. Restauruotą, tiesiog puikiai saugomą ir paliekantį neišdildomą įspūdį, kurio iš karto kaip ir nejauti, bet jis yra su tavimi nuolat. Ir štai, netikėtai, pasiimi iš lentynos šią knygą…

Manau, kad be D. Brown’o legendas ir mitus, o gal sąmokslo teorijas (kaip kam patogu vadinti) kūrė ne vienas rašytojas, dailininkas, meno ar kultūros veikėjas, o gal ir “paprastieji mirtingieji“. Visiems mums norisi tikėti kažkuo nepažiniu ir tikėtis, kad kažkur slypi paslaptis, kurią tik mes galime atskleisti ir apie tai pranešti pasauliui. Taip, kai kurie faktai, teorijos, hipotezės ar spėjimai buvo moksliškai įrodyti. Taip, renesansas dovanojo pasauliui genijus ir mums iš dalies pavyko išsaugoti jų palikimą – šedevrus, kuriais mes šiandien galime grožėtis muziejuose, bažnyčiose, kitose viešose erdvėse.Taip, tais laikais menininkams kūrinys buvo ne tik gražus vaizdas, bet galimybė išsakyti savo mintis, perteikti savo pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą (atsižvelgiant į tai, kad Bažnyčia raudonplaukius ir visokius kitokius greitai užkeldavo ant laužo). Todėl interpretuoti jų žinutę, kuomet nėra likę jokių užrašų (kas irgi buvo pavojinga) arba jie yra tokie fragmentiški,kad vientisos istorijos vis tiek nesudėliosi, šiandienos žmogui yra labai sunku. Tačiau labai norisi.

Iš tikro, jeigu patinka paslaptys, netikėti atradimai, intriga ir menas – knygą galima tikrai su dideliu malonumu perskaityti. Net jeigu ir esi girdėjęs ar skaitęs, kad Leonardo “Paskutinėje vakarienėje“ vienas iš apaštalų (mylimiausias) – Jonas –  yra iš tiesų Marija Magdalietė (t.y. moteris, kurią su Dievo sūnumi siejo abipusė meilė), kad tikroji Jėzaus bažnyčios “uola“ buvo būtent ji, o ne Petras (esminis iki šiandienos gyvuojančios Bažnyčios ramstis), kad ne Judas laiko peilį, o Petras ir, kad Judo vaidmuo nėra jau toks ir baisus, ir nereikia jo nekęsti, nes būtent per jį Dievas ir įvykdė savo planą (kažkam juk reikėjo tai padaryti), nedidelių, bet visgi įdomių atradimų šioje istorijoje kiekvieno skaitytojo tikrai laukia. Kad ir tokie, jog Milane Leonardo “Paskutinė vakarienė“ yra vadinama Cenacolo (o mums iki tol niekaip nepavyko suprasti, kodėl ant durų prie įėjimo į vienuolyną kabo toks užrašas) ir tai, kad dailininkas (aišku, negalima jo vadinti tik dailininku, gal geriau kūrėju) nutapė save šiame genialiame kūrinyje, o šalia savęs ir vieną garsiausių graikų filosofų, kad šis paveikslas yra dedikuotas moteriai. Ir tai parodyta itin akivaizdžiai – tik reikia žiūrėti ir matyti.

Iš tiesų, perskaitęs šią istoriją, į Leonardo “Paskutinę vakarienę“ tikrai nežiūrėsi taip kaip anksčiau. Tiesiog prisėsi prie vieno stalo.

Tiesa, ant knygos viršelio išvardinti apaštalai nelabai atitinka tekstą. Iš tiesų jie sėdi savo vietose, tik vadinasi ne savo vardais, todėl vadovaukitės ne knygos viršeliu, o šia nuotrauka:)

“Gėrėdamasis tapybos darbu visuomet atmink, kad prisilieti prie prakilniausiojo iš menų. Niekuomet neapsiribok išore: įsiskverbk į vaizdą, judėk tarp jo dalių, atrask nematomas erdves, iššniukštinėk užkaborius…. tik šitaip suvoksi jo tikrąją prasmę“