Nežinau, ko tikėjausi paėmusi į rankas šią knygą, nes pastaruoju metu ji vis atsidurdavo mano dėmesio centre kaip geriausia metų knyga jaunimui, kaip perkamiausias romanas, kaip nepakartojama meilės istorija, kaip knyga, kurios jau seniai nelikę knygynuose ir jos reikia gerokai paieškoti. Galbūt tiesiog azartas perskaityti tai, kas taip jau dažnai garsiai linksniuojama, o dar ir belaukiant pasirodančio filmo, kurį norėtųsi palyginti su knyga ieškant panašumų ir skirtumų. Tiesa, filmo anonsas tarsi primeta pagrindinių herojų fizinę išraišką, bet bent jau skaitydamas gali galvoti jau tarsi ir apie realius, fizinius žmones. Jokių išankstinių nuostatų, per didelių vilčių, tikėjimo, kad knyga sukrės, pakerės, sužavės.
Nesužavėjo. Tikriausiai ir neturėjo patikti ar sužavėti, kadangi knyga skirta jaunimui, o mano amžius jau toli gražu neleidžia pretenduoti priklausyti šiai visuomenės grupei. Nors, kai kurie veikėjų dialogai ir monologai visiškai nevaikiški. Ir tikrai ne todėl, kad sergantys vėžiu vaikai dažnai būna sąmoningesni, nes nesąmonėms jiem paprasčiausiai laiko nelieka, bet greičiausiai todėl, kad autorius savo mintis ir patirtis įdėti į jaunuolių lūpas, kurios nesuskambo. Kaip pasakė Stanislavskis – Netikiu.
Taip, kartais buvo graudu, kartais jautru, tačiau kažkas vis neleido iki galo suvokti, kas čia tokio ypatingai unikalaus, kad knyga karaliauja topuose, neradau tos pagrindinės idėjos. Jeigu, kaip teigia pats autorius, jo siekis nebuvo parašyti eilinį ligos romaną, kuris jau savaime užprogramuotas iššaukti aštresnius ir intensyvesnius skaitytojų jausmus, kurių pasekoje, užvertę paskutinį knygos puslapį visi jau būna ne kartą braukę ašaras, nesuvokiu, koks buvo tikrasis. Jeigu parodyti jaunimo brandą sergant mirtina liga ir žinant, kad tavo dienos ir netgi valandos po šia saule yra suskaičiuotos, tai manau, kad vietomis buvo gerokai persistengta, pertempta ir pritempta. Vienintelė man užstrigusi Heizelės išsakyta mintis, tai apie buvimu granata, kuriai sprogus (sprogimas šiuo atveju gali būti įvairus: liga, mirtis, atstūmimas ir pan.), sužalpojami visi buvę greta, tai yra visi tave mylėję, ir kuriuos tu mylėjai. Tačiau tapti granata liga nėra pagrindinė sąlyga. Juk dažnai mes būname granatomis, sukeliančios nepataisomų pasekmių, paliekančios tik randus mus mylintiems žmonėms ir neturėdami mirtino įrašo ligos istorijoje.
Visa kita buvo nukreipta į žvaigždes ir menkai ką su realiu pasauliu turėjo. O ypač nesuprantami Peterio van Hauteno sapaliojimai (kitaip jų ir nepavadinsi, nors ir kokią idėją turėjo autorius). Jeigu jis turėjo įkūnyti kenčiantį dėl vaiko netekimo tėvą, tai man Heizelės tėvų kančia, paslėpta po humoro plona luobele ir jų bandymai palaikyti normalų gyvenimą šeimoje, mamos siekis ir toliau gyventi, atrodo daug realesnė ir baisesnė nei girto turtuolio bandymas vaizduoti filosofą.
Skaitant šią knygelę vis neapleido jausmas, kad kažkas čia ne taip, kažko trūksta, kažkur prasilenkia logika ir jausmai. Galbūt todėl, kad tai knyga ne brandiems žmonėms, o jaunimui. Tačiau negalima atmesti ir galimybės, kad ir truputį vyresni nei jaunimas skaitytojai atrastų šią knygą kaip originalią ir unikalią. Aš neradau, bet galbūt pavyks pažiūrėjus filmą.
Vienintelė pastaba vertėjui – nereikia versti žodžio “boy“ į “berniukas“ kai kalba šešiolikmečiai. Paprastai paaugliai draugauja su vaikinais ir merginomis, o ne su berniukais ir mergaitėmis.
