Manau, kad jeigu ne 2015 m. Svetlanai Aleksijevič skirta Nobelio literatūros premija, visi mes būtume netekę galimybės susipažinti su jos sukurta unikalia polifonine literatūra. Taip, be abejo, buvo išleista jos knygų lietuvių kalba ir anksčiau (kiek teko rasti, tai “Černobylio malda“ ir “Paskutinieji liudytojai“), tačiau tikriausiai jos nesukėlė tokio susidomėjimo tuo metu ir tiesiog ištirpo kitų knygų sraute. Todėl, kad tokioms knygoms reikia ir užaugti bei subręsti.
“Komunistas – tas, kuris skaitė Marksą, o antikomunistas – tas, kuris jį suprato“
Vienintelė mintis, kuri nuolat kirbėjo galvoje skaitant tekstą, kodėl aš jį atradau tik dabar, kodėl iki šiol man niekas nepasakė, kad pasaulyje yra tokia literatūros rūšis, kuri yra žymiai realistiškesnė nei bet koks istoriko tyrimas, surašytas iki menkiausių detalių. Viena yra skaityti istorinę dokumentinę apybraižą su “sausais“ faktais ir formaliai aprašymais, iliustruotais skaičiais, ir visai kas kita suvokti, kad kiekviena istorija, papasakota asmeniškai, išgyventa ir reali. Ir visa tai, kas anksčiau buvo tik formalūs duomenys ir aprašymai, įgyja realų vaizdą, nuo kurio protarpiais stingsta kraujas gyslose ir sąmonė tiesiog atsisako tikėti tuo, kas pasakojama. Neįtikėtina, kad žmogus gali išgyventi tokį siaubą ir likti žmogumi, o po viso šito dar ir tikėti žmogiškumu, šviesia ateitimi, kitais žmonėmis.
Knyga, kurią būtina perskaityti visiems. Tiems, kurie nors dalį savo gyvenimo praleido Sovietų Sąjungoje bei tiems, kurie nieko apie šį laikotarpį nežino ir išdidžiai vaikšto su kūjo ir pjautuvo simboliais ant marškinėlių, nes tai yra “cool“. Ypatingai pastariesiems. Na, ir tiems, kurie vis dar mano, kad “prie Sovietų buvo geriau“.
“Suprantate, nėra cheminiu požiūriu gryno blogio… Čia ne tik Stalinas ir Berija….Čia ir dėdė Jura ir gražuolė teta Olia..“
Taip, žinoma, kad būta didelių vilčių ir svajonių, taip, žinoma, kad tikėta ir kovota, bandyta susikurti kitokią ateitį, tačiau viskas subliuško ir sunyko, nes tai, kas tautai buvo padaryta per tuos septyniasdešimt metų, negalėjo be pasekmių išnykti.
“Pas mus visada taip: lyg ir konstitucijos norisi, lyg ir eršketo su krienais…“
Labai rekomenduoju šią knygą visiems, kam įdomi mūsų ir mūsų kaimynų istorija, kam įdomu, kodėl jiems nepavyko, kodėl iki šiol jie blaškosi nerasdami savęs ir vis dar pasigirsta šūksnių, kad šiai tautai reikia Stalino. Lengva nebus, bus baisu. Bet įveikti šias istorijas būtina.
“… per penkerius metus Rusijoje gali pasikeisti viskas, o per du šimtus – niekas“
