Šiaip nesu didelė visokiausių knygų, dalinančių patarimus kaip susitvarkyti gyvenimą, gerbėja ir labai skeptiškai vertinu visą tą literatūrą, užplūdusią mūsų knygynus, kai atrodo, kad nei vieno žingsnio negali žengti be knygos, reguliuojančios tų žingsnių tempą, rankoje. Kaip būti stilingai lyg prancūzei, kaip tvarkyti namus lyg japonei, kaip gaminti lyg italei. O kur dar nesuskaičiuojamas kiekis knygų, kaip išauginti gerus vaikus. Tarsi pats negalėtum nuspręsti, tarsi neturėtum nuovokos ir klaidžiotum tamsybėse. Todėl ir šios knygos greičiausiai nebūčiau paėmusi į rankas jeigu ne keistos išvaizdos, šiek tiek raganą primenanti, moteriškė ant viršelio. Ir, beje, kitų knygų skaitytojų rekomendacija, kad pastarąją turi perskaityti ne tik moterys, bet ir paauglės. Galbūt ji padės joms susivokti ir stačia galva nepulti (nepapulti) į tuos spąstus, kuriuos šiandien itin gudriai yra paspendusi visuomenė.
Daugeliui iš mūsų feminizmas iš tikrųjų asocijuojasi su aršiomis, plačius ištampytus ir nuskalbtus marškinėlius vilkinčiomis, nuožmiai vyrų nekenčiančiomis moteriškėmis. Bet iš esmės, gerai įsižiūrėjus, feminizmas, tai teisė būti moterimi. Lygiaverte moterimi (ir tai ne visada apie atlyginimą, nors jis ir gerokai atsilieka nuo vyriškosios pasaulio dalies), kuri turi tokias pačias teises gražiai senti (be kūną bjaurojančių plastikos chirurgų intervencijų siekiant išlaikyti status quo kai tau buvo dvidešimt), būti apkūni (o ne desperatiškai stengtis atitikti mados ir blizgių viršelių grūdamą tobulos moters standartą), rengtis taip, kaip jai patinka (neprivalėti mokėti už rankinę 600 eurų, na, nebent jai labai to norisi ir be šios rankinės ji tikrai negalės gyventi), nuspręsti neturėti vaikų ar turėti jų net kelioliką ir pan. Tiesiog priimti tuos pačius sprendimus, kuriuos priima vyrai ir dėl to nesijaučia kalti. O kodėl taip turėtų jausti moterys?
“Jei ne feminizmas, jums niekas neleistų diskutuoti apie moterų vietą visuomenėje. Būtumėte pernelyg užsiėmusios gimdydamos virtuvėje ant grindų, įsikandusios medinį šaukštą,kad riksmu netrukdytumėte vyrams žaisti kortomis, o po to greitai lėktumėte baigti tinkuoti lauko tualeto“.
Tiesa, seniai taip nesijuokiau skaitydama knygą. Nes niekada tokios ir neskaičiau. Daugelis aprašomų situacijų tikrai puikiai pažįstamos, tačiau požiūris į jas – nerealus. Kartais išmušantis iš pusiausvyros, kartais priverčiantis sustoti ir pagalvoti, o kartais verčiantis kvatotis. Smagiai ir iki ašarų.
“Todėl moterims kiekvienas drabužis yra tarsi burtas, metamas bandant nulemti dienos eigą. Bandymas numatyti savo likimą, tarsi horoskopo skaitymas. Nenuostabu, kad yra šitiek daug mados žurnalų, Nenuostabu, kad metinė mados industrijos apyvarta siekia 900 milijardų dolerių, Nenuostabu, kad pirma mintis, kylanti prieš kiekvieną įvykį moters gyvenime – nesvarbu, ar darbą, ar sniegą, ar gimdymą – yra nevilties kupinas šauksmas “O ką reikės rengtis?“ Kai moteris sako: “Neturiu ką rengtis!“, ji turi galvoje “Neturiu nieko, tinkamo šiandienai“.
Kaip ir skelbia užrašas ant knygos, tai yra “knyga, kurią reikėjo parašyti“. Reikėtų ją ir perskaityti. Vien tam, kad jaustumeisi ramesnė, kad laiku ir vietoje išmoktum užduoti teisingus klausimus, kad tavo sprendimai nepriklausytų nuo blizgių glamūrinių žurnalų viršelių, kad viskas būtų žmogiška (ne, gerai, šiek tiek ir moteriška:))
Manau, kad jeigu ne 2015 m. Svetlanai Aleksijevič skirta Nobelio literatūros premija, visi mes būtume netekę galimybės susipažinti su jos sukurta unikalia polifonine literatūra. Taip, be abejo, buvo išleista jos knygų lietuvių kalba ir anksčiau (kiek teko rasti, tai “Černobylio malda“ ir “Paskutinieji liudytojai“), tačiau tikriausiai jos nesukėlė tokio susidomėjimo tuo metu ir tiesiog ištirpo kitų knygų sraute. Todėl, kad tokioms knygoms reikia ir užaugti bei subręsti.
Paprastai aš labai skeptiškai vertinu visus reklaminius triukus su skambiais pareiškimais apie knygos išskirtinumą, unikalumą, kas dažnu atveju taip ir lieka tik reklaminiai pareiškimai, o skaitytoją nubloškia į visišką nusivylimo bedugnę, tačiau šiuo atveju tai, kad šis romanas yra mėgstamiausia 2015 m. JAV prezidento Barako Obamos knyga, suintrigavo. Na, dar šen bei ten paskaitinėjau kitų skaitytojų atsiliepimus apie šį romaną, ir .. atsiverčiau pirmą jos puslapį. O jau po kokių penkiasdešimties lapų norėjosi ją užversti. Nes tas ilgai lauktas romano įdomumas, unikalumas ir išskirtinumas vis neaplankė. Neatrodė, kad toliau verta skaityti šią knygą ir tikėtis proveržio ar netikėto posūkio istorijoje. Viskas taip nuobodu ir nuspėjama, kad net tampa neaišku, kodėl reikalingas dar šimtas lapų visą tai užbaigti.
