DAMA. MŪZA. PRINCESĖ.

kaip buti moterimi.jpgŠiaip nesu didelė visokiausių knygų, dalinančių patarimus kaip susitvarkyti gyvenimą, gerbėja ir labai skeptiškai vertinu visą tą literatūrą, užplūdusią mūsų knygynus, kai atrodo, kad nei vieno žingsnio negali žengti be knygos, reguliuojančios tų žingsnių tempą, rankoje. Kaip būti stilingai lyg prancūzei, kaip tvarkyti namus lyg japonei, kaip gaminti lyg italei. O kur dar nesuskaičiuojamas kiekis knygų, kaip išauginti gerus vaikus. Tarsi pats negalėtum nuspręsti, tarsi neturėtum nuovokos ir klaidžiotum tamsybėse. Todėl ir šios knygos greičiausiai nebūčiau paėmusi į rankas jeigu ne keistos išvaizdos, šiek tiek raganą primenanti, moteriškė ant viršelio. Ir, beje, kitų knygų skaitytojų rekomendacija, kad pastarąją turi perskaityti ne tik moterys, bet ir paauglės. Galbūt ji padės joms susivokti ir stačia galva nepulti (nepapulti) į tuos spąstus, kuriuos šiandien itin gudriai yra paspendusi visuomenė.

Daugeliui iš mūsų feminizmas iš tikrųjų asocijuojasi su aršiomis, plačius ištampytus ir nuskalbtus marškinėlius vilkinčiomis, nuožmiai vyrų nekenčiančiomis moteriškėmis. Bet iš esmės, gerai įsižiūrėjus, feminizmas, tai teisė būti moterimi. Lygiaverte moterimi (ir tai ne visada apie atlyginimą, nors jis ir gerokai atsilieka nuo vyriškosios pasaulio dalies), kuri turi tokias pačias teises gražiai senti (be kūną bjaurojančių plastikos chirurgų intervencijų siekiant išlaikyti status quo kai tau buvo dvidešimt), būti apkūni (o ne desperatiškai stengtis atitikti mados ir blizgių viršelių grūdamą tobulos moters standartą), rengtis taip, kaip jai patinka (neprivalėti mokėti už rankinę 600 eurų, na, nebent jai labai to norisi ir be šios rankinės ji tikrai negalės gyventi), nuspręsti neturėti vaikų ar turėti jų net kelioliką ir pan. Tiesiog priimti tuos pačius sprendimus, kuriuos priima vyrai ir dėl to nesijaučia kalti. O kodėl taip turėtų jausti moterys?

“Jei ne feminizmas, jums niekas neleistų diskutuoti apie moterų vietą visuomenėje. Būtumėte pernelyg užsiėmusios gimdydamos virtuvėje ant grindų, įsikandusios medinį šaukštą,kad riksmu netrukdytumėte vyrams žaisti kortomis, o po to greitai lėktumėte baigti tinkuoti lauko tualeto“.

Tiesa, seniai taip nesijuokiau skaitydama knygą. Nes niekada tokios ir neskaičiau. Daugelis aprašomų situacijų tikrai puikiai pažįstamos, tačiau požiūris į jas – nerealus. Kartais išmušantis iš pusiausvyros, kartais priverčiantis sustoti ir pagalvoti, o kartais verčiantis kvatotis. Smagiai ir iki ašarų.

“Todėl moterims kiekvienas drabužis yra tarsi burtas, metamas bandant nulemti dienos eigą. Bandymas numatyti savo likimą, tarsi horoskopo skaitymas. Nenuostabu, kad yra šitiek daug mados žurnalų, Nenuostabu, kad metinė mados industrijos apyvarta siekia 900 milijardų dolerių, Nenuostabu, kad pirma mintis, kylanti prieš kiekvieną įvykį moters gyvenime – nesvarbu, ar darbą, ar sniegą, ar gimdymą – yra nevilties kupinas šauksmas “O ką reikės rengtis?“ Kai moteris sako: “Neturiu ką rengtis!“, ji turi galvoje “Neturiu nieko, tinkamo šiandienai“.

Kaip ir skelbia užrašas ant knygos, tai yra “knyga, kurią reikėjo parašyti“. Reikėtų ją ir perskaityti. Vien tam, kad jaustumeisi ramesnė, kad laiku ir vietoje išmoktum užduoti teisingus klausimus, kad tavo sprendimai nepriklausytų nuo blizgių glamūrinių žurnalų viršelių, kad viskas būtų žmogiška (ne, gerai, šiek tiek ir moteriška:))

ŽMONĖS PAS MUS GERI, TIK TAUTA PIKTA

laikas-is-antru-rankuManau, kad jeigu ne 2015 m. Svetlanai Aleksijevič skirta Nobelio literatūros premija, visi mes būtume netekę galimybės susipažinti su jos sukurta unikalia polifonine literatūra. Taip, be abejo, buvo išleista jos knygų lietuvių kalba ir anksčiau (kiek teko rasti, tai “Černobylio malda“ ir “Paskutinieji liudytojai“), tačiau tikriausiai jos nesukėlė tokio susidomėjimo tuo metu ir tiesiog ištirpo kitų knygų sraute. Todėl, kad tokioms knygoms reikia ir užaugti bei subręsti.

“Komunistas – tas, kuris skaitė Marksą, o antikomunistas – tas, kuris jį suprato“

Vienintelė mintis, kuri nuolat kirbėjo galvoje skaitant tekstą, kodėl aš jį atradau tik dabar, kodėl iki šiol man niekas nepasakė, kad pasaulyje yra tokia literatūros rūšis, kuri yra žymiai realistiškesnė nei bet koks istoriko tyrimas, surašytas iki menkiausių detalių. Viena yra skaityti istorinę dokumentinę apybraižą su “sausais“ faktais ir formaliai aprašymais, iliustruotais skaičiais, ir visai kas kita suvokti, kad kiekviena istorija, papasakota asmeniškai, išgyventa ir reali. Ir visa tai, kas anksčiau buvo tik formalūs duomenys ir aprašymai, įgyja realų vaizdą, nuo kurio protarpiais stingsta kraujas gyslose ir sąmonė tiesiog atsisako tikėti tuo, kas pasakojama. Neįtikėtina, kad žmogus gali išgyventi tokį siaubą ir likti žmogumi, o po viso šito dar ir tikėti žmogiškumu, šviesia ateitimi, kitais žmonėmis.

Knyga, kurią būtina perskaityti visiems. Tiems, kurie nors dalį savo gyvenimo praleido Sovietų Sąjungoje bei tiems, kurie nieko apie šį laikotarpį nežino ir išdidžiai vaikšto su kūjo ir pjautuvo simboliais ant marškinėlių, nes tai yra “cool“. Ypatingai pastariesiems.  Na, ir tiems, kurie vis dar mano, kad “prie Sovietų buvo geriau“.

“Suprantate, nėra cheminiu požiūriu gryno blogio… Čia ne tik Stalinas ir Berija….Čia ir dėdė Jura ir gražuolė teta Olia..“

Taip, žinoma, kad būta didelių vilčių ir svajonių, taip, žinoma, kad tikėta ir kovota, bandyta susikurti kitokią ateitį, tačiau viskas subliuško ir sunyko, nes tai, kas tautai buvo padaryta per tuos septyniasdešimt metų, negalėjo be pasekmių išnykti.

“Pas mus visada taip: lyg ir konstitucijos norisi, lyg ir eršketo su krienais…“

Labai rekomenduoju šią knygą visiems, kam įdomi mūsų ir mūsų kaimynų istorija, kam įdomu, kodėl jiems nepavyko, kodėl iki šiol jie blaškosi nerasdami savęs ir vis dar pasigirsta šūksnių, kad šiai tautai reikia Stalino. Lengva nebus, bus baisu. Bet įveikti šias istorijas būtina.

“… per penkerius metus Rusijoje gali pasikeisti viskas, o per du šimtus – niekas“

DVI ISTORIJOS PUSĖS

Groff_moirosirfurijos_.inddPaprastai aš labai skeptiškai vertinu visus reklaminius triukus su skambiais pareiškimais  apie knygos išskirtinumą, unikalumą, kas dažnu atveju taip ir lieka tik reklaminiai pareiškimai, o skaitytoją nubloškia į visišką nusivylimo bedugnę, tačiau šiuo atveju tai, kad šis romanas yra mėgstamiausia 2015 m. JAV prezidento         Barako Obamos knyga, suintrigavo. Na, dar šen bei ten paskaitinėjau kitų skaitytojų atsiliepimus apie šį romaną, ir .. atsiverčiau pirmą jos puslapį. O jau po kokių penkiasdešimties lapų norėjosi ją užversti. Nes tas ilgai lauktas romano įdomumas, unikalumas ir išskirtinumas vis neaplankė. Neatrodė, kad toliau verta skaityti šią knygą ir tikėtis proveržio ar netikėto posūkio istorijoje. Viskas taip nuobodu ir nuspėjama, kad net tampa neaišku, kodėl reikalingas dar šimtas  lapų visą tai užbaigti.

Tačiau, jeigu jau sukaupus visas valios pastangas pavyksta nugalėti tą beprotišką norą padėti knygą į šalį, tai už tai kiekvienas skaitytojas bus tikrai apdovanotas. Tai, kaip pasakojimas pakrypsta antroje dalyje, visiškai atperka visą tą nuobodulį, kuris buvo užvaldęs kiekvieną pirmos dalies puslapį, kuomet tenka dalyvauti šiek tiek nuobodžiame pavyzdine laikytinos šeimos gyvenime, kurioje, kaip dažnai pasitaiko, vienas iš sutuoktinių  traktuoja save kaip neišsipildžiusį genijų, kurio visas pasaulis nesupranta ir nevertina, o žmona tuo metu stengiasi tvirtai stovėti ant kojų ir kasdien kovoja su realybe vien tam, kad galų gale sumokėtų už elektrą ar telefoną. Ir jeigu pirmoje dalyje nuolat kankino klausimas, kodėl Matilda neapsisuka ir neišeina trenkusi durimis, tai antroji dalis viską sudėlioja į savo vietas. Vien dėl šios dalies verta atsiversti šią knygą. Tikrai verta.

Taip, kiekviena santuoka turi savo “skeletų spintoje“, bet kai kurių iš jų spintose gali būti slėptis ir tikrieji skeletai. Ir posakis “kiekviena istorija turi dvi puses“ perskaičius šią knygą tikrai įgyja kitokį skambesį.

Tiesa, P. Hawkins knyga “Mergina traukinyje“nelikau sužavėta, kaip ir G. Flynn “Dingusi“. “Moiros ir furijos“, mano manymu, yra šiek tiek aukščiau pastarųjų.