NEŽINOMAS KELEIVIS

Pirmoji šių metų iššūkio knyga jau įveikta. Ir labai jau per trumpą laiką. Nors tikėjausi užtruksianti, nes jau nelabai ji mane iš pradžių įtraukė į siužetą, kurio pasirodo iš tikro net nėra. Ir nežinau kodėl, bet kažkaip iš pat pradžių vis kildavo asociacijos su meniniu filmu “Ivanas Visagalis“.

Nežinau kodėl, bet knygos pavadinimas visiškai nesisiejo su bendra knygos tematika. Ir tai paaiškėjo visiškai ją perskaičius, nes iki pat pabaigos tikėjausi kažko tokio, unikalaus, galbūt truputį mistiško. O pabaiga tiesiog tokia paprasta. Ir ją nuspėtų daugelis žiūrinčių tuos serialus iš Rozamundės kolekcijos. Vienintelis knygos turinio atitikmuo su pavadinimu, tai, kad kažkur ties viduriu yra pacituojamas A.Enšteinas apie incognito keliaujantį Dievą.

Pradžioje vis nesupratau, ką skaitau – romaną ar psichologinių pamokymų knygą. Taip, pagridinis herojus turi daug problemų, yra nusivylęs gyvenimu, kuris, jo manymu, eina pro šalį. O čia kažkoks guru, pasitinkantis jį ant Eifelio bokšto, pasiūlo jam sandėrį, kurio jis neatsisakė. Matyt nelabai jau ir norėjo leisti į kelionę žemyn nuo bokšto sijų. O jų susitikimai, kurie palaipsniui keičia Alano gyvenimą man daugiau panašūs į mokinio ir mokytojo susitikimą, kurio metu tiesiog pristatomos psichologinės įžvalgos, tokios kaip:

“bet koks pokytis turi kilti iš paties žmogaus, o ne iš išorės. Tavo gyvenimo nepakeis nei kokia organizacija, nei vyriausybė, nei naujas viršininkas, nei profsjunga, nei naujas sutuoktinis“

“ Kai nebenori tobulėti, pradedi palengva mirti“

“pykstantis žmogus – kurčias, o puolęs į neviltį – aklas“

“tikrasis pasitikėjimas savimi nepriklauso nuo kitų žmonių vertinimo. Tai asmeninis žmogaus bruožas. Galima sakyti, tai nesugriaunamas žmogaus tikėjimas savo verte, savo sugebėjimais, ir išorinė kritika jo neveikia“

“Atstumdamas žmogų ar nepriimdamas jo idėjų paskatini jį užsisklęsti ir įsikibus laikytis savo pozicijos. Kodėl gi jam turėtų būti įdomu, ką tu nori pasakyti, jeigu atmeti jo požiūrį?“

“kai kas nors nepagrįstai priekaištauja, jokiu būdu nereikia teisintis, antraip imsi žaisti pagal priešininko taisykles“

Ir taip toliau ir panašiai.

Tokių įžvalgų pilnos knygos iš serijos kaip padėti sau ir kaip tapti sėkmingu. Nors palaipsniui knyga po truputį įtraukia savo siužeto nebuvimu, o pabaigoje pradedi jausti netgi šiokią tokią įtampą ir nekatrumą, kuom visa tai baigsis.

Tačiau kas man užkliuvo šioje knygoje, tai labai jau greiti Alano pokyčiai ir labai jau lengvas kelias į juos. Ir be jokių didelių pastangų ir apmąstymų, be didelių psichologinių įtampų. Taip paprastai ir lengvai. O gal iš tiesų tik tiek ir reikia? Tiesiog panorėti ir žengti vieną žingsnį. Ne nuo sijos, bet tolyn  gyvenimą?

Negaliu pasakyti, kad knyga visiškai nepatiko. Normali, gera, rami knyga, nereikalaujanti jokių emocinių pastangų perskaityti ir nepaliekanti jokių ilgalaikių pėdsakų širdyje ir galvoje. Nors, tiems, kurie turi psichologinių problemų gali atrodyti ir priešingai. Tiesiog tai toks tarpinis variantas tarp romano ir psichologinių konsultacijų.

LAIMĖS PASLAPTYS

Tokias knygas aš vadinu tarpinėmis knygomis. Tai knygos, kurias skaitai tarp didesnių ir storesnių, tokių, kurias skaitant užtrunki šiek tiek ilgiau nei vieną ar dvi dienas, kurios įtraukia. Tačiau tai ne prastesnės knygos, o kartais net geresnės nei tos vadinamos rimtosios. Greitai perskaitomos, tačiau paliekančios šiokių tokių minčių.

Nors ir nefilosofinė ar psichologinė knyga, tačiau ganėtinai įžvalgi ir realistiška. Nors dienoraščiu aš jos nepavadinčiau, nes dauguma temų tokios bendros ir dažnai pasikartojančios. Nors gal taip ir turi būti  – mintys vis pasikartoja, jas vis reikia iš naujo peržvelgti jau laiko linijoje.

Kodėl prancūzai laimingesni už lietuvius? Na, visiems į galvas yra jau įkalta, kad tai susiję su pinigais ir materialine gerove. Tačiau ne viskas taip jau elementaru ir gali būti suvesta vien į piningus. Viskas priklauso nuo minčių ir nuo žmogaus sugebėjimo pasipriešinti jam brukamai informacijai, nuo tikėjimo, kad nepaisant viso negatyvo, kuris didžiuliais srautais liejasi iš žiniasklaidos, vis dėlto gyvename mes ne prasčiau nei kitų Vakarų šalių piliečiai. Bėda tik ta, kad tas užkratas, kurį mūsų tėvams, o jie savo ruožtu mums, bruko visus penkiasdešimt metų ne taip jau ir lengvai gali būti pašalintas iš lietuvio galvos. Tas ribotumas ir siekimas būti nematomu, nes už tai gali nubausti, vis dar gajus ir karts nuo karto prasiveržia į paviršių bei lemia mūsų veiksmus.

Kodėl mes negalime vieni kitiems šypsotis ir vadinti “ponais“? Todėl, kad ponai pas mus vis dar blogis, išnaudotojai kapitalistai. Daug labiau lietuviams patinka prasilenkti gatvėse abejingais ir šaltais veidais.

Kodėl pas mus visada pirkėjai turi dėkoti pardavėjams už tai, kad pirko? Klausimas, kas kam padarė paslaugą, kas kam Lietuvoje reikalingas?

Kada paskutinį kartą teko važiuoti taksi ir nekraupti nuo taksisto išvaizdos, elgesio ir mašinos stovio? Ar kada nors taksi vairuotojas padėkojo jums už paliktus arbatpinigius? Ar papasakojo apie miestą, kuriame esate? Ar bent paklausė, kaip jaučiatės?

Ar jums nepabodo tos žiniasklaidos pastangos kiekvieną dieną mums įrodinėti, kad gyvename savartyne? Kad mums teko dalia gimti pačioje baisiausioje ES šalyje? Kad esame nevykėlių tauta? Man pabodo, kad net mažomis mūsų sportininkų, kultūros veikėjų, mokslininkų pergalėmis nemokame džiaugtis, kad būtinai reikia  visas naujienas pradėti kriminalais, skandalais, bjaurastimi, kad kriminalams žiniose skiriama trigubai jei ne penkis kartus daugiau laiko nei kultūrai, mokslui, šalies pažangai. Kodėl pirmuose laikraščių puslapiuose ne publikacijos apie šviesius šalies žmones, kurie dirba nematomą darbą, kad visiems mums būtų geriau gyventi. O tiems, kurie jau taip labai nori pasimėgauti kitų skausmu ir nelaimėmis, tegul rodo specialias laidas po 24.oo.

Atrodo, kad knyga visai ne apie tai. Atrodo, kad turėtum skaityti apie gražų gyvenimą Paryžiuje, mėgautis šio Europos miesto šviesa ir blizgesiu. Tačiau kas labiausiai patiko šioje knygoje tai autoriaus gebėjimas “užkabinti“gilesnes socialines problemas, pažvelgti giliau nei tik Sena ir romantiški pasivaikščiojimai Eliziejaus laukais.

Rekomenduočiau šią knygą lietuviams, kuriems labai norėtųsi pažvelgti į veidrodį ir pamatyti savo tikąjį veidą. Na, o kai kuriems lietuviams reiktų naudoti po du kartus per dieną, nuolat – kaip efektingą smegenų koregavimo priemonę, kad kitą kartą pažvelgus į veidrodį vaidas nebūtų toks iškrypęs.

Kaip rašė autorius: “Susikurti pozityvų veidrodį – nesunku. Jei neturi pinigų, gali džiaugtis, kad esi sveikas. Kad turi laiko žiūrėti į medį, į paukštį, o kiti jo neturi. Kad turi stogą virš galvos. Yra ko valgyti pietums. Kad turi laisvę – tik sugebėk ją naudotis. Sėsk į savo mašiną – kad ir dešimties metų senumo – ir važiuok, kur nori.“

NEGIRDIMI ŠNABŽDESIAI

  Ne metų iššūkis, bet vis dėlto įveikta knyga. Nors labai laukta ir tikėtasi daugiau nei galų gale teko patirti skaitant trečią serijos apie Deividą Hanterį knygą “Mirusiųjų šnabždesiai“. Apie Lavonų ūkį jau buvo rašyta anktesnėse knygose, todėl šioje kaip ir nieko naujo. Kažkokių įspūdingų mokslinių atradimų, faktų šioje knygoje taip pat nerasie. Ypač jei skaitei pirmas dvi. Viskas girdėta ir skaityta. O ir įtampa kyla tik pačioje romano pabaigoje. Charakteriai kažkokie stereotipiški ir “pritraukti. Nesirutuliuoja ten pas juos dialogai, keistas bendravimo stilius, toks paviršutiniškas. Nelimpa aplinka ir įvykiai. Nelimpa ir viskas. Jau įpusėjus knygą galima pradėti įtarti, kad visi kaip pamišę vaikosi galima ne tikrojo maniako, nes labai jau intensyviai to galimo maniako vardas kartojamas tekste. Tarsi stengiantis skaitytoją įtikinti, kad tikrai ieškomas būtent šis žmogus. Ir tų keistų ir makabriškų žmogžudyčių tyrimas kažkoks lyg ir tarp kitko, nei jis padeda bylai, nei trukdo. Asmeniniai herojų santykiai irgi tokie keistoki. Lyg ir turėtų kelti kažkokias emocijas, tačiau jausmas toks, kad plauktum paviršiumi ir skaitytum dialogus tik tam, kad knyga netaptų tik sausu bylos tyrimo aprašymu.

Pirmos dvi knygos išsiskyrė dinamika ir įtampa. Šioje gi ilgokai buvo “tampoma guma“, vaikščiojama apgraibomis, pokalbiai vyko tokie šiaip sau. Aišku, trečioje knygoje nelabai ką naujo ir beparašysi apie tą Lavonų ūkį Tenesyje, bet galbūt buvo galima konstruoti siužetą remiantis ir kitomis medicinos žiniomis.

Nepasakyčiau, kad knyg visiškai nepatiko. Aišku, iš trijulės ji pati silpniausia. Tačiau visgi įdomi. Na, atspėjau aš, kad maniakas tikrai ne tas laidojimo namų šeimininkas, kad taip akivaizdžiai ir paprastai baigtis negali. Tik man trūko tos ankstesnių knygų įtampos ir siužeto dinamikos, noro versti ir versti knygos puslapius siekiant išsiaiškini tiesą.  Galbūt šiurpti nuo kai kurių detalių, tačiau tikėtis, kad visa tai daroma tik todėl, kad tokie kaip tas Mirties fiksuotojas būtų gretai pagaunami arba iš viso neturėtų noro ar vilties imtis savo darbelių.

Nors pati idėja apie tai, kad dėl mirties baimės norisi surpasti ją pačią – gal ir nieko. Man patiko tie keli bandymai “nupiešti“ maniako psichologinį portretą. Įdomios įžvalgos, palyginimai ir hipotezės.

Dar radau vieną keistą žodį “Beveik visą naktį barakatinavau ant sofos“ – ką reiškia “baraktinavau“? Pasirodo tai galvą linksint snausti. Ačiū vertėjui už praturtintą žodyną.

BELAUKIANT

Oi kaip pavargau rinktis knygas. Atrodo perskaitai vieną, kuri jau labai į širdį ir dvasią “įsiskiepija“ ir ieškai kitos tokios. Bet kitos tokios nėra. Todėl tenka klaidžioti tarp lentynų porą dienelių, kad į rankas pasiimti kitą “prijaukintą“ draugą.  Taip šalia lovos atsiranda knygų kalnelis ir atrodo, kad visas jas skaitai. Bet neskaitai, nes ieškai tos, vienos, kuri keliom dienom ar savaitėm (priklausomai nuo lapų skaičiaus) leis pasijusti šiek tiek geriau nei visada.

Todėl belieka laukti. Laukti ir tos knygos, ir knygų metų įvykio, metų renginio. Pradedu laukti, dieneles skaičiuoti ir pinigėlius į taupyklę dėti. Aišku, su paskutiniu pasižadėjimu šiek tiek sunkiau, nes visgi tenka pro knygynus praeiti, kartais.

BERNIUKAS IR TIGRAS

 Na ir sekasi man šių metų pradžioje su geromis knygomis, nes praėjusiuosius baigiau labai jau sunkia knygele mano galvai ir širdžiai.

Kadangi visi lekia žiūrėti filmo, aš vis dėlto nusprendžiau pirmiausia perskaityti knygą. Dėl mokslinio eksperimento ir dėl savęs – kad taip jau nebūčiau apžavėta vien tik gražiais kraštovaizdžiais.

Ir… abstulbau, kad galima tai skaityti. Kad galima mėgautis tekstu net ir be siužeto. Kad galima tiesiog fiziškai jausti sakinio tobulumą: “Medis atsižvelgė į kelią, kuris susižinojo su oru, mąstančiu apie jūrą, kuri bendravo su saule“.

Kaip man patiko ta vos juntama ironija, tas gebėjimas tarsi iš šalies pažvelgti į susidariusias sunkias, neįsivaizduojamas sąlygas. Tarsi pasakojant istoriją, kaip tu išėjai kažkur į miestą ir tiesiog pasiklydai, o ne plūduriuoji Ramiajame su Bengalijos tigru pašonėje. Tas gaivališkas instinktas išlikti, išgyventi. Vaiko pasirinkimas gyventi.

Jau antroje knygoje užtinku svarstymus apie skirtingas religijas, kurios man patinka ir tinka. Verčia garsiai kvatotis pandito, imamo ir katalikų kunigo ginčas. Kokie vis dėlto keisti ir juokingi tampa fanatikai.

Kaip ramiai, su lengva jumoro doze yra aprašomas gyvūnų pardavimas kitiems zoologijos sodams. Netgi CITIES minima. (Vašingtono konvencija, reguliuojanti prekybą retomis ir nykstančiomis gyvūnų rūšimis). Oi kaip tai pažįstama ir žinoma. O tikra hinduistinė karvė – tobulas pavyzdys apie visuomenėje sklandančius stereotipus.

Paskui kelionė vandenynu 227 dienas. Su kolega išsigelbėjusiuoju Ričardu Parkeriu. Nieko nevyksta, bet užburia. Užburia buvimas natūraliu, plėšrūnu.

O kaip man patinka tekstas “šiurkštus kailis rodosi sulopytas iš pasaulio kūrimo likučių“, “pertempti mano pojūčiai sukliko iš paskutiniųjų“, “kiekvienas plaukelis man ant kūno styrojo klykdamas iš siaubo“, “snukis margas lyg drugelio sparnai ir su senstelėjusia kiniška išraiška“.

Aišku, nieko čia malonaus kai tenka skaityti (ir įsivaizduoti) zebro ir orangutango patelės žūtį. Paskui pripranti ir vėžlių skrodimas, žvejyba, netgi išmatų valgymas tampa ne toks atgrasus, nes suvoki, kad tai gamta, o žmogus, kaip pats baisiausias ir pavojingiausias plėšrūnas, yra tos gamtos dalis, kad tenka rinktis tarp gyvenimo ir estetikos, sociumo (kurio ten net nėra).

“Tik baimė gali įveikti gyvenimą. (…) Ji kerta tau per silpniausią vietą, kurią lengvai ir neklystamai aptinka. Ji visada pradeda nuo tavo minčių. Vienu metu jautiesi ramus, susivaldęs, laimingas. Tada, lyg koks šnipas, tau į mintis įšliaužia baimė, prisidengusi švelnios abejonės apdaru. Abejonę pasitinka napsitikėjimas, kuris stengiasi išstumti ją lauk. Bet nepsitikėjimas – prastai ginkluotas pėstininkas. Abejonė lengvai jį įveikia. Tampi neramus. Tada į kovą stoja protas. Vėl nusiramini. Protas gerai ginkluotas naujausios technologijos ginkluose. Bet kad ir kaip stengtumeisi, nepaisant puikios taktikos ir gausių neginčijamų pergalių, protas pralaimi. Jautiesi silpstąs, svyruojąs. Neramumas perauga į būgštavimus. Toliau baimė visiškai įsisuka tau į kūną, kuris jau žino, kad vyksta kažkas ne taip. Plaučiai jau nuplasnoję šalin lyg paukščiai, o žarnos nuvingiavę kaip gyvatės. Dabar jau liežuvis krenta negyvai kaip oposumas, o žanikaulis ima šoliuoti vienoje vietoje. Ausys apkursta. Raumenys ima virpėti kaip per maliariją, o keliai dreba lyg šoktumei. Širdis įsitempia per stipriai, rankos pernelyg atsipalaiduoja. Ir taip visas likę kūnas. Visos kūno dalys žlunga, kaip joms būdinga. Gerai veikia tik akys. Jos visada skiria baimei tinkamą dėmesį. Netrukus griebiesi skubotų sprendimų. Atleidi iš pareigų paskutiniuosius savo sąjungininkus – viltį ir pasitikėjimą. “

Ačiū Editai Mažonienei už vertimą. Einu žiūrėti filmą.

TAISYKLĖS APIE TAI, KAS TAISYKLĖMS NEPASIDUODA

“Meilės neįmanoma paaiškinti. Ją įmanoma tik patirti“

“Meilės negalima paaiškinti, bet ji pati paaiškina  viską.“

Jei tektų rekomenduoti kam nors knygą, kuri tikrai būtų verta savaitės naktų – nedvejodama nuo lentynos paiimčiau E.Shafak “Keturiasdešimt meilės taisyklių“. Ir tai tikrai ne banalių psichologinių patarimų knyga, kurioje būtų viskas iki koktumo aiškiai išdėstyta, kaip turi elgtis savo gyvenime, norėdamas išlaikyti ir palaikyti santykius. Tai geriau nei psichologija, tai knyga, kuri verčia susimąstyti, perkainuoti savo vertybes ir požiūrį. Ir tai tikrai ne vien apie meilę ir tikrai jau ne apie meilę priešingos lyties asmeniui. Tai apie meilę gyvenimui, apie gyvenimą meilėje. Apie vertybes, kuriomis reiktų vadovautis, remtis ir grįsti savo santykius tiek su aplinkiniais, tiek su pačiu savimi.

“Šis pasaulis kaip snieguotas kalnas, atmušantis tavo balso aidą. Viskas, ką pasakysi – ger ir bloga – būtinai sugrįš. Todėl jei kas nors apie tave blogai galvoja, kalbėdamas apie jį blogai tik pabloginsi padėtį. Tapsi užrakintas ydingame piktosios energijos rate. Verčiau keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų kalbėk apie šį žmogų tik gerai. Praėjus keturiasdešimčiai dienų viskas bus kitaip, nes tu pats viduje būsi kitoks“.

Krizės užklumpa mus ne tik stuktelėjus apvaliam amžiui, krizės aplanko nuolat. Aišku, jeigu turi su kuom mąstyti ir sugebi tai karts nuo karto daryti. Pavydėtina išmintis, kuria vadovaujasi sufijai, ne visiems mums gali būti pasiekiamas bent dešimtadalis to, kaip gyvenimą supranta šie išminčiai. Tačiau bent keletą krislų (arba purslų, arba kruopelyčių) perskaičius knygą tikrai gali pasilikti ir šiek tiek pakeisti gyvenimą. Kad ir gebėjimas suvokti, kad “pragaras yra čia ir dabar. Dangus irgi. Liaukis nerimavęs dėl pragaro ar svajojęs apie dangų, nes jie abu yra tavyje, šią akimirką. Kiekvieną kartą, kai pamilstame, mes pakylame į dangų. Kiekvieną kartą, kai pajuntame neapykantą, pavydą ar nutariame, su kuo nors kautis, puolame tiesiai į pragaro liepsnas“.

O tą dalį apie amžiną kovą tarp skirtingų religijų – verta cituoti ir mokyti tuos, kurie kiekvieną dieną traukia į “šventąjį karą“ ir siekia įrodinėti savo tiesas. Viena labiausiai man patikusių istorijų, kurią papsakojo Šamsas iš Trebizo:

“Kartą prie sufijo pribėgo žmogus ir sunkiai alsuodamas tarė “Ei, žiūrėk, ten žmonės neša padėklus, matai?“. Sufijas ramiai atsakė: “O kuo mes čia dėti? Ar tai mano reikalas?“, “Bet tuos padėklus nešą į tavo namus“ – sušuko žmogus. “Tada, ar tai tavo reikalas?“, paklausė sufijas.

Oi, kaip norėtųsi, kad žmonės nestebėtų nuolat, kas, kur ir kieno padėklus neša ir kodėl neša, o labiau domėtųsi savimi ir savo dangumi ar pragaru.

Jei reiktų palyginti abi E.Shafak knyga, siūlyčiau pradėti nuo “Keturiasdešimties meilės taisyklių“, o “Stambulo pavainikę“ palikti paskui. Skandalai palauks. (nors aš pati asmeniškai nemanau, kad “Stambulo pavainikė“ tokia jau skandalinga, tačiau kas aš, kad vertinčiau).

Tiesa, vienintelis dalykas, kuris man knygos pabaigoje nepatiko, o gal tiksliau būtų pasakyti nuskambėjo neįtikinamai – Elos pabėgimas palikus vaikus. Pasirinkti gyvenimą be jų. Galbūt taip atsitinka kai aplanko tikrai didelė meilė.

 

2013 m. KNYGŲ IŠŠŪKIS

1. Jean Paul Sartre “Brandos amžius“

2. Salman Rushdie “Florencijos kerėtoja“

3.  Helbjorg Wassmo “Šimto metų istorija“

4. Umberto Eco “Prahos kapinės“

5.  Orham Pamuk “Nekaltybės muziejus“

6. Robertas Muzilis “Žmogus be savybių“

7.  Upton Sinclair “Džiunglės“

8. Sandro Veronesi “Ramus chaosas“

9. Bill Bryson “Namie“

10. Danielle Trussoni  “Angelologija“

11. Julian Barnes “Flobero papūga“

12. Pascal Mercier “Naktinis traukinys į Lisaboną“

13. Laurent Gounelle “Dievas visada keliauja incognito“

14. Peter Hoeg “Tylioji mergaitė“