DVIEJŲ PASAULIŲ SUSIDŪRIMAS

orghan pamuk sniegasNors artimiausiuose planuose buvo visiškai kita šio autoriaus knyga ir, reiktų pastebėti, ganėtinai storesnė, tačiau visgi, nežinau, ar derinantis prie sezono, ar tiesiog vidinė nuojauta pakuždėjo, į rankas pakliuvo pastaroji. Pradėta dar praėjusiais metais, daug kartų padėta į šalį, visgi, laikantis naujų metų įsipreigojimų, užbaigta. Tikrai nelengva ir, pastarųjų įvykių Paryžiuje kontekste, itin aktuali. Galbūt galinti padėti pabandyti surasti atsakymą į klausimą – kodėl?, tačiau negarantuojanti, kad jis bus rastas. Sukelianti daug prieštaringų jausmų, tačiau neleidžianti visiškai jos pamiršti. Protarpiais erzinanti, o kartais sukelianti juoką. Tarsi koks daugiaveidis tiesos dievas, kuris kiekvieną kartą, vos tik spėjus patikėti ar pradėjus suprasti, iš karto atsuką kitą veidą ir viskas akimirksniu keičiasi. Nėra vienos tiesos ir kiekvienas iš mūsų turime savąją. Ir galime ją ginti. Problema tik ta, kokius ginklus pasirenkame. Nors, iš kitos pusės, o nuo ko ją ginti? Ar kas nors nori iš mūsų ją atimti? Kam įdomu, kokią religiją tu išpažįsti, kokiais dievais tiki, į kurią bažnyčią vaikštai (nors tik per didžiąsias religines šventes)? Žmonės kaip snaigės, kiekviena turi savo formą ir near pasikartojančių, nes gamta monotonijos nemėgsta. Kodėl reikia visus norėti paversti gniužtėmis – vienodomis, apvaliomis, kietomis.

Galima šią knygą skaityti kaip meilės romaną (nors man tai nepavyko), galima skaityti ir kaip politinį tekstą (kas, beje, taip pat, ne visiškai pavyktų). Vienintelio varianto nėra, kadangi tai viskas taip glaudžiai persipynę, kad sunku atrasti, kur baigiasi viena istorija ir prasideda kita.

Apie ką ši knygą? Vienareikšmiškai – apie pasirinkimą. Kiekvieno iš mūsų. Pasirinkimą, kurį darome iš meilės, nepriklausomai ar tai būtų meilė žmogui, ar tėvynei. Pasirinkimą, kurį turime padaryti iš pareigos. Pasirinkimą eiti savo keliu, nežiūrint, ar kiti mus palaiko, ar tenka vienam tuo keliu keliauti. Pasirinkimą “mirti stovint, ar gyventi klūpant“. Niekada nesupratau žmonių, kurie bukai ir užsispyrusiai gina “savo tiesą“, jausdamiesi silpni ir nesaugūs savo įtūžį išlieja ant aplinkinių. Galbūt todėl ir knyga buvo tokia sunkiai įveikiama, atrodė niūri, tarsi juodai baltas filmas. Tarsi lauktum, kada ateis pavasaris ir nutirps visa pasaulį dengiantis sniegas, pasitrauks tas viską stingdantis šaltis. Tačiau šis šaltis niekada nepasitrauks ir žiema niekada nesibaigs. Visada atsiras žmonių, kuriuos gąsdins pavasaris, kurie bijos tų kitų, kurie gyvena kitaip, jaučia kitaip, myli kitaip ir tiki, bet irgi kitaip, ne taip kaip jie, pasiklydę savo mažuose, baimių, netikrumo, silpnumo ir neapykantos pasaulėliuose, norėtų. Vienintelė viltis, kad kaskart jų bus vis mažiau ir mažiau.

Beje, lietuviškas knygos viršelis geriausias.

 

GALI BŪTI PRIETARINGAS, BET GALI IR NEBŪTI

viena indijoje    Na va, knyga, pradėta skaityti dar praėjusiais metais, tačiau užbaigta jau šiais – geri statistikos rodikliai garantuoti. Aišku, jeigu skaitai knygas tik dėl šių rodiklių. Tačiau aš šiuo metu gailiuosi tik to, kad ši knyga nepapuolė į rankas šiek tiek anksčiau. Į akiratį papuolė, tačiau į rankas neskubėjo. Dėl labai paprastos priežasties – jos viršelio. Nelabai jau knygai su juo pasisekė. Suprantu, kad norėta parodyti visapusišką Indiją, tokią, kokią pamatė pati autorė, bet viršelį tikrai ne autorė maketavo, todėl, mano subjektyvia nuomone, jeigu būtų pasirinktas kaip tik minimalistinis viršelio dizainas, visiškai nieko nevaizduojantis ir nebandantis skaitytojui sufleruoti, ką jis gali šios knygos puslapiuose atrasti, būtų labiau pasisekę. Na, bent jau aš tikrai būčiau greičiau ją atradusi nei dabar, kai belieka apgailestauti, kad jos neperskaičiau pries pradėdama kankintis su S. Rushdie “Vidurnakčio vaikais“. O su jais tai tikrai prisikankinta ir tik valios pastangomis pavyko užbaigti. Galbūt būčiau geriau ir jį supratusi. Nors, negaliu pasakyti, kad perskaičius šias dvi, visiškai skirtingas knygas, jau tikrai užsinorėjau į Indiją. Tiesiog po Vaivos knygos, geriau supratau, kokia ši šalis kontrastinga, daugialypė ir nenuspėjama. Aš kaip ir turbūt kiekvienas vakarietis, turi susikūrusi keletą stereotipų apie šią šalį. Visų pirma, man ji atrodo nešvari. Visur dulkės, purvas, higienos nulis ir stebuklas, kad ten dar gyvų žmonių esama, kurie dar nenumirė nuo dizinterijos ar kitokių kūno negalavimų. Antra, pavojinga ši šalis man atrodo. Ypač merginai, keliaujančiai vienai. Todėl tikrai verta žavėtis autorės drąsa, nes aš daugeliu atveju, tikrai savyje neatrasčiau nei keliautojo dvasios, nei avantiūristo drąsos vienui viena patraukti į nežinomus kraštus, pas nepažįstamus žmones. Vien todėl verta perskaityti šią knygą – savęs pažinimo tikslais – suprasti, kad tik dėka tokių drąsių žmonių, tu gali patirti pasaulį neiškeldamas kojų iš namų (nors keliauti ir labai mėgsti, tiesa, po “saugius“ kraštus). Iš tikro, aš pamačiau Indiją, ir ne turistinę, bet tikrai labai žmogišką, nors kartais ir šokiruojančią. Tačiau tai turbūt tik prieskoniai, kurie ten itin populiarūs ir be kurių nebūtų įdomus tas mūsų gyvenimas iš viso. Tiesa, po šios knygos, geriau supratau ir “Vidurnakčio vaikus“ ir nusprendžiau, kad tikrai perskaitysiu dar kelias knygas apie šią šalį. Tikrai lauksiu sekančios Vaivos knygos. Ir tikrai užsirašysiu į jogos kursus. Pabandyti. Patirti. Ir suprasti.