Ir ką reikėtų pasakyti į mažytį knygynėlį užsukusiam svečiui, į kurio rankas pakliūtų Larso Keplerio romanas “Paganinio kontraktas“, ir kuris negalėtų apsispręsti, ar verta jį pradėti skaityti?
Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad pagaliau jį pabaigiau. Negalėčiau sakyti, kad visiškai nepatiko ar nuvylė. (na gal šiek tiek, nes vis dėlto netsispyriau pagundai ir perskaičiau knygos pristatymą nugarėlėje). Tiesiog reikia pagaliau susitaikyti, kad tai ganėtinai unikalus patyrimas, paremtas skandinaviškais motyvais. Kaip ir būdinga skandinaviškiems detektyvams, romane šiek tiek mažoka veiksmo, kai kurie veikėjų veiksmai bei jų motyvai – nelogiški (kaip ir tas epizodas, kai namų tvarkytoja padeda pakabinti savo šeimininkui virvę su kilpa, nes jam labai skauda nugarą ir jis savarankiškai tikrai negalės pasigaminti namų darbo kartuvių) O kur dar to keistos reakcijos į situacijas, jokių emocijų, jokių išgyvenimų, tarsi kažkoks kisielius. Ir visada būtinai kažkuriame plane atsiranda politika bei slapti sandėriai, o juos paaiškinti užtrunkama nuo kelių iki kelių dešimčių puslapių ir viskas vyksta tokiu mekenimu bei blaškymusi tarp prasmių, kad dialogai galų gale tampa visiškai suvelti ir beprąsmiški.
Kaip ir pirmam šių autorių romanui (rašau autorių, nes rašantys yra tiesiog pora, prisidengusi slapyvardžiu, kas beje, man irgi nelabai aišku, kodėl, rašant detektyvus yra reikalingas slapyvardis, tuo tarpu kai net pats Salmanas Rushdie rašo savo tikru vardu, tačiau čia jau tikriausiai mito kūrimo strategijos ir pan.) “Hipnotizuotojas“, man šiame romane pritrūko dinamikos. Per daug užsitęsusi įžanga, veiksmas tarsi sulėtintame kine, dialogai netikri ir kartais labai jau prasilenkiantys su gyvenimiška logika, neadekvatūs sprendimai, tokie kaip Penelopės Fernandez sprendimas iš pradžių neprisidėti prie policijos ir nepadėti atpažinti ją persekiojančio profesionalaus žudiko, o paskui, tiesiog nei iš šio nei iš to, nuspręsti, kad ji atpažins žudiką ir netgi pačiai jį vytis, bandyti nušauti, o paskui džiaugtis, kad laiku ir vietoje buvo neperšaunama liemenė bei komisarai, nesuvokiamas Bjorno Almskugo apsisprendimas šantažui ir visiškas nesugebėjimas tvarkytis su jo padariniais. O aukščiausio absurdo lygį pasiekia situacija, kai du vargšai bėgliai Penelopė su Bjonru, saloje užklysta į vasarnamį, o jo šeimininkas, nors kadaise ir garsus televizijos žaidimo vedėjas, tačiau, remiantis jo reakcija, galima daryti išvada, kad šiuo metu ne viskas tvarkoje su galva, užuot kvietęs policiją ar dar kitaip reagavęs į du apiplyšusius, kruvinus ir pavargusius asmenis savo namuose, tiesiog užsimano pažaisti žaidimą, kurio prizas – telefonas. O į salą atvykus žudikui, jam tiesiog nusukamas sprandas, kas visiškai užbaigia šią siužeto liniją taip skaitytojui ir nesupratus, kam ji iš viso buvo pradėta. Jei po tokia siužeto eiga ir slėpėsi kokia nors idėja ar gilesnė mintis – man jos užčiuopti nepavyko, nes autoriai tiesiog tarsi epizodiškai šokinėjo nuo vieno skyriaus prie kito.
Gerai pagalvojus, skaitant romaną, visą laiką neapleido mintis, tarsi vieni romano skyriai būtų rašyti vieno asmens, o kiti kito, o tarpusavyje nelabai jos ir buvo derinamos bei tariamasi dėl tolimesnės romano fabulos.
Labai jau keistas finalas – bandymas aprašyti trilerio vertą susišaudymą ir liko tik bandymu, nes sekti visą veiksmą laive buvo labai sunku. Tačiau belieka džiaugtis, kad bent finalas aiškus – ne visada gėris laimi. Ten kur gėris, visada gyvens ir blogis – vienintelė puiki idėja apie pusiausvyros svarstykles, u kurią autorius reiktų pagirti.
Dažnai girdime, kad už viską reikia mokėti – visomis prasmėmis. Tai aiškiai matoa ir šiame romane, tačiau gaila, kad pagrindinė idėja atsiskleidžia tik romano pabaigoje, o skaitytojas kankinasi keturis šimtus puslapiu taip ir nesuprasdamas, ar tai čia politinis romanas, kuriame bus pasmerkta ginklų prekyba, ar čia turėtų atsirasti kažkur kažkoks sutrikusios psichikos žudikas – maniakas, tiesiog persekiojantis pacifistus ir paskui juos žudantis, ar reikia laukti kokių sociapatų pasirodymo. Gera romano idėja apie tai, kad už didžiausios svajonės išsipildymą gali tekti skaudžiai sumokėti ir nevertėtų aklai pasirašinėti kontraktų atidžiai neperskaičius sąlygų – lieka tarsi šešėlyje, tarsi išskysta ir pradingsta beprasmiškų dialogų ir veiksmų maišalynėje.
Teko skaityti įvairių atsiliepimų apie šią knygą, nes ilgai prie jos kankinantis, ieškojau atsakymo į klausimą “kodėl?“ Mano nuostabai, dauguma jų buvo teigiami, tačiau viską į savas vietas sudėliojo knygyne išgirstas dviejų merginų pokalbis, kur viena jų teigė, kad šios knygos neįmanoma skaityti ir nežinia, kas kaltas – ar autoriai, nesugebėję suvaldyti teksto ir išlaikyti pusiausvyros tarp psichologinės įtampos bei veiksmo dinamikos, ar vertėja. Palengvėjo, nes supratau, kad ne man vienai buvo sunku “bristi“ per puslapius.
Tačiau šiuo atveju aš stočiau ginti vertėjos (nors tikrai nežinau jos profesinių sugebėjimų), nes kaip galima geriau išversti paprastus, skurdokus, tiesius sakinius, konstruojančius elementarius, buitinius, tąsius dialogus tarp veikėjų. Sakiniais “žaisti“ turi rašytojas. Neįmanoma perrašyti romano jį verčiant.
Taigi, jei manęs knygynėlio svečias paklaustų, ar verta skaityti šį romaną, atsakyčiau labai paprastai – jei turite laiko, skaitykite. Sužinosite, kad būna ir tokių knygų, o gal jums ir patiks tokios eigos skandinaviškas detektyvas. Tačiau, jei tikitės, kad jums į rankas paklius a la Stiego Larssono romanas – teks nusivilti, nes tiek su “Hipnotizuotoju“, tiek su “Paganinio kontraktu“ Alexanderiui ir Alexandrai Ahndorilams labai labai toli iki Stiego knygų dinamiškumo, keliamos įtampos bei tinkamo “žaidimo“ turiniu.
Ir tikrai patarčiau neskaityti tos anotacijos knygos nugarėlėje – ji labai gražiai parašyta, bet šiek tiek neatitinkanti realybės. Pasakykite, kada kino teatruose pradės rodyti bet vieną iš išų filmų – būtinai nueisiu pažiūrėti. Gal šį kartą kino filmas bus geresnis už knygą.
Jei būčiau švietimo ir mokslo ministras, įtraučiau knygą apie “baltus dantis“ į privalomųjų perskaityti knygų sąrašą mokykloje vien tam, kad galų gale galbūt ateityje (po kokių 20 metų) nebesivilktume tolerantiškų šalių sąrašo pabaigoje (nors kaip ir norėtume būti patys pačiausi), mūsų politikams netektų šokinėti per tvoras, užsieniečiai studentai nebūtų užpuolami miesų centruose, įtariai nevėpsotume į keliais atspalviais tamsesnius už mus, močiutės nepultų žegnotis, tarsi išvydusios nelabąjį, nesijaustume nejaukiai ir nešnairuotume įtariai į lėtuve šalia sėdintį arabiškos tautybės pakeleivį. Galbūt ne iš karto, galbūt pamažu, bet gal pavyktų? Nors, manau, kad šių dienų jaunimas tuos visus “kitokių“ žmonių pažinimo etapus pereis lengviau ir mažiau skausmingai.
