Prabėgusius metus vieni matuoja nubėgtais kilometrais, aplankytomis šalimis, sutiktais naujais pažįstamais, peržiūrėtais kino filmais ar suvalgytomis picomis, o man metai paprastai užsibaigia perskaitytų knygų puslapiais. Na, dar ir aplankytais muziejais… Bet tai ne šio tinklaraščio tema.
Nors nepaisant visų pastangų 2016 m. ir nepavyko įvykdyti išsike
lto Metų knygų iššūkio – perskaityti 45 knygas- tačiau esu rami, nes tikrai stengiausi. Aišku, norėtųsi ir daugiau, norėtųsi žymiai daugiau, bet rezultatas toks, koks yra – 36 knygos per metus. Įveikti net 12 356 puslapiai. Triskart valio!
Storiausia mano praėjusiais metais perskaityta knyga – D. Pocevičiaus “100 istorinių Vilniaus reliktų“, net 839 puslapiai. Tai, beje, mane labai nustebinusi ir sužavėjusi knyga, kuri naudinga ir įdomi turėtų būti ne tik vilniečiams, bet ir bet kuriam Lietuvos gyventojams. O kitų miestų turizmo specialistams – pavyzdys, kaip originaliai ir patraukliai paskatinti pėdinėti po miestą ne tik vietinius, bet ir į svečius užklydusius turistus.
Mažiausiai – tik 230 puslapių – teko perversti skaitant A. Ruseckaitės romaną “Žemaitės paslaptis“. Nepaisant to, kad puslapių kaip ir nelabai daug (būna tikrai daug storesnių knygų), istorija papasakota puikiai, sklandžiai ir poetiškai. Labai norėtųsi, kad šią knygą perskaitytų mūsų mokiniai, kad nors po truputėlį keistųsi mūsų visų įsivaizdavimas apie savu klasikus, kurie nebyliai ir kartais net rūsčiai žvelgia į mus iš nespalvotų nuotraukų, nors kiekvienas iš jų slepia savo unikalią istoriją.
Viena populiariausių knygų, kuri, kaip skelbia http://www.goodreads.com, perskaitė net 1 047 976 skaitytojų – P. Hawkins “Mergina traukinyje“ manęs nesužavėjo. Negaliu pasakyti, kad nusivyliau, bet ir nereikėjo aikčioti iš netikėtumo siužeto posūkiuose. Na, o mažiausiai skaitoma knyga, kurios puslapius verčiau praėjusiais metais (tik 3 http://www.goodreads.com skaitytojai) – S. Jekelčyk “Ukraina. Modernios nacijos gimimas“, kurią perskaičiau spiriama profesinio gyvenimo, tačiau tikrai nesigailiu, nes būtent ši knyga padėjo priartėti prie Ukrainos ir jos gyventojų pažinimo. Ne pažinti, bet bent jau pabandyti suprasti. Tiesa, keista skaityti knygą, kurios pasakojimas nutrūksta prieš pat didžiuosius ir dramatiškus pokyčius ir užbaigiamas su viltimi ir tikėjimu į geresnį gyvenimą. Kai žinai istorijos tęsinį…
Na, vidutinis mano perskaitytų knygų vertinimas – 3,5 balų. Negaliu savęs vadinti labai išrankia skaitytoja ir visuomet objektyviai stengiuosi vertinti perskaitytą tekstą, tačiau buvo ir tokių knygų, kurios šiek tiek ir nuvylė. Tai ir matosi kiekvienos iš jų vertinime bei komentaruose.
Labiausiai man patikusios praėjusiais metais knygos – M. Stepnovos “Lazario moterys“ ir “Italų pamokos“, S. Aleksijevič “Černobylio malda“ ir “Laikas iš antrų rankų“, D. Pocevičiaus “100 istorinių Vilniaus reliktų“. Šias knygas tikrai rekomenduočiau perskaityti visiems savo draugams ir pažįstamiems. Tikrai nenuvils.
Na, o apie nuvylusias knygas tiesiog nesinori kalbėti. Tiesiog jos tokios buvo. Jas visgi perskaičiau. Turbūt taip reikėjo.