Nepaisant visų pasižadėjimų metų pradžioje nuolat pildyti knygų dienoraštį, na niekaip nepavyko to įgyvendinti (kaip dalies ir kitų metų pradžioje duotų sau pažadų, kai kurių net užrašytų ant popieriaus, nes sakoma, kad taip veiksmingiau…:)). Tačiau pavyko kita – bent truputį aprašyti perskaitytą knygą stebuklingoje programėlėje Goodreads. O tai jau leidžia ne tik pasidžiaugti metiniu pasiekimu (perskaičiau visas, metų pradžioje suplanuotas, knygas), ne tik sužinoti, kuri knyga buvo ilgiausia, o kuri trumpiausia, kurią geriausiai įvertinau ir pan., bet taip pat prisiminti…, apie ką buvo tos mano perskaitytos knygos ir ką aš apie jas tuomet galvojau ir patiko jos man, ar visiškai nepatiko (turiu tokią savybę visgi perskaityti knygą iki pabaigos, nepaisant to, ar ji mane “kabina“, ar ne). Todėl metų pabaigoje (likus kelioms dienoms iki visiškos pabaigos) turiu galimybę trumpai apžvelgti visas mano per šiuos metus vartytas ir skaitytas istorijas.
Taigi, per 2017 m. iš viso perverčiau 15 246 puslapius (45 knygų). Jeigu reikėtų išvesti vidurkį, tai mano per metus perskaityta knyga turėtų turėti apie 339 puslapius. Neblogai:)
Pati trumpiausia istorija, į kurią buvau pasinėrusi, tai Liudmilos Ulickajos “Sonečka“ (144 psl.). Nors, kaip dažnai būna, puslapius skaičius tikrai neleidžia teigti, kad ši istorija buvo prastesnė nei tos, kurios dažnai netelpa, net į tūkstančius lapų. Mano mintys, perskaičius šią istoriją “Neįtikėtinas paprasto gyvenimo stebuklas. Kaip visuomet nutinkantis ir ištinkantis daugelį šalia mus esančių, bet mums nepažinus. Užburiantis savo paprastumu ir natūralumu.“
Na, o ilgiausia puslapių skaičiumi, bet ne pačia istorija, kurios negali paleisti tol, kol 
pačioje pabaigoje neužverti paskutinio puslapio, Jo Nesbo “Troškulys“ (tiesa, daugelis Jo Nesbo gerbėjų turbūt neprieštarautų, jeigu autorius rašytų ir ilgesnes knygas), “net“ 576 puslapiai. Ilgai lauktas paskutinis jo romanas tikrai nereikalauja atskirų aprašymų, nes yra kaip visuomet “nepakartojamas ir nenuspėjamas, kaip visuomet paprastai nepaprastas ir elementariai sudėtingas.“ Žinoma…ir Haris Hiūlė. Kaip bebūtų keista, šioje istorijos figūruoja ir Lietuva, nors ne iš pačios geriausios pusės: Mykolo Riomerio universitetas ir Stumbro “Trejos devynerios“ (autorius turėjo gerai susipažinti su šiuo Lietuvos tautinio kulinarinio paveldo pavyzdžiu). Nors, bloga žinia taip pat yra žinia (atsižvelgiant į tai, kiek Jo Nesbo gerbėjų yra visame pasaulyje).
Pati populiariausia knyga, kurią atsiverčiau 2017- aisiais, buvo R. J. Palacio“Stebuklas“ (ją perskaitė 471 732 skaitytojai, kurie naudojasi Goodreads programėle). Tiesiog akis užkliuvo už filmo anonso, kurį peržiūrėjus (kol kas tik anonsą), nusprendžiau, kad visgi visų pirma norėčiau perskaityti knygą. Nors, pamačius filmo pristatymą Ogio tėvų kitaip kaip Julios Roberts ir Owen Wilson negalėjau įsivaizduoti skaitydama šią nuostabią “stebuklingą istoriją apie kasdienius stebuklus: buvimą šiek tiek geresniu nei reikia, drąsą, ištikimybę ir draugystę, stiprybę ginti savo pasirinkimus ir gebėjimą mylėti bei pastebėti tuos, kurie yra šalia mūsų.“ Labai šilta ir paprasta istorija apie nepaprastus žmonių gyvenimus ir buvimą drauge. Tiesa, iki šiol bijau žiūrėti šį filmą, kad niekur nedingtų stebuklas, kuris ištiko mane verčiant šios istorijos puslapius. Patikėkite, perskaičius ši istoriją, kitaip pradedi žvelgti į šalia tavęs esančius pačius artimiausius ir mylimiausius.
Mažiausiai skaitytojų (6) dėmesio sulaukė mano perskaitytas T. Kavaliausko romanas
“Originalas“, kuri suintrigavo savo siužetu ir tuo, kad į šią istoriją įtrauktas muziejus ir jame dirbantys žmonės. Negaliu pasakyti, kad likau sužavėta stiliumi, nes “literatūrine prasme kūrinys silpnokas ir sunkokai panešėja į detektyvą.“ Tai tiesiog lengvas, paprastas ir ties banalumo riba balansuojantis kūrinys, kurį perskaičius galbūt būtų galima pasidomėti, kad yra tas Dogas Bankovas, galbūt perskaityti Henrio Parlando romaną “Sudužo“, galbūt pažiūrėti Ryčio Zemkausko dokumentinį siužetą “Niekam nežinomas menininkas“ (aš ir pasidomėjau, ir peržiūrėjau – tiesa, neskaičiau). Ko man tiesiog pritrūko šioje istorijoje – tai pagrindinės minties ir ašies, kuri mano manymu, turėjo būti “Net jei ir vardas pasikeičia, kūrinio vertė vis tiek lieka ta pati“. Sugauti ją ir ant jos konstruoti visą istoriją, mani manymu, autoriui nelabai pavyko. “Paviršinis braidymas siužete, neįtikėtini jo posūkiai ir viražai su visiškai neįtikėtinais veikėjų tipažais pačią istorijos esmę “paslepia“. Vienintelis istorijos privalumas – istorija, susijusi su realiai vykusiais įvykiais, su realiais asmenimis, su realiomis įstaigomis (muziejumi).
Knygos, kurios man buvo netikėtumas ir metų atradimas:
- Mindaugo Kvietkausko “Uosto fuga“, kurią skaičiau mėgaudamasi kiekviena eilute, kiekvienu žodžiu, kiekviena akimirka ir po daugeliu teksto dalių galėčiau nors ir dabar pasirašyti. Teksto malonumas, minties srovenimas ir dar ilgai liekantis įspūdis apie ką tik patirtą ilgai lauktą susitikimą su puikiu kūrėju, leidžia tikėti, kad galbūt ateityje pasaulį išvys ir daugiau autoriaus tekstų, kurie leis patirti tą atradimo džiaugsmą verčiant kiekvieną puslapį. Skaitinys nėra lengvas, bet skaitymo malonumas garantuotas.
- Hallgrimur Helgason “1000 laipsnių moteris“ – knyga, kuri pradėjo 2017-uosius ir skaityta “iš antro karto“. Kaip dažnai pasitaiko, skaitytojo pasaulyje egzistuoja tokia
taisyklė “ne vietoje ir ne laiku į rankas patekusios knygos“, kuri reiškia, kad net ir pats geriausias ir kritikų labiausiai liaupsinamas kūrinys gali visiškai netikti ir nepatikti. Taip nutiko ir su šia istorija, kuri, jeigu ne skaitymo festivalis “Vilniaus lapai“ ir jo metu vykęs susitikimas su autoriumi, tikriausiai iki šiolei gulėtų lentynoje ir lauktų geresnių dienų. Nuo jos prasidėjo mano susižavėjimas (kol kas apsiribojantis tik dviem islandų rašytojų romanais bei pokalbiu prie vyno su islandais apie jų meilę knygoms ir rašytojams) islandų literatūra, nes istorija apie “meilę matuojamą laipsniais, o ne minutėmis ir žmonių akyse regimus tautos griuvėsius“ įkvepia keliauti į tą paslaptingą geizerių ir trolių šalį, kurios gyventojai vienas kitam per kiekvienas Kalėdas dovanoja knygas. - Dovydo Pancerovo “Kiborgų žemė“ buvo ta unikali galimybė pažvelgti į Ukrainos ir jos žmonių gyvenimą per kovos už laisvę prizmę. Knyga labai panaši į Svetlanos Aleksijevič polifoninę literatūrą, už kurią autorei buvo skirta Nobelio literatūros premija, tačiau turinti ir savo unikalumą – viskas, kas joje suguldyta, patirta, išgyventa, pamatyta ir papasakota paties autoriaus. O mes taip galėtume?
- Jessie Burton “Miniatiūristas“ – puikus pasakojimas, ir ne tik tiems, kurie domisi
Nyderlandų istorija ir kultūra, bet ir tiems, kurie pasiilgę nuoširdaus, subtilaus ir emociškai sodraus siužeto.“ Nepaisant to, kad lyg ir būtų galima tikėtis monotoniško pasakojimo, turint omenyje, kad veiksmas vyksta XVII a. Amsterdame, kur drėgmė ir žvarba yra nuolatiniai gyvenimo palydovai, tačiau papasakota gyvenimo, meilės, nepriklausomybės ir laisvės istorija primena, jog ir tuomet mylėjo, tikėjo, kovojo ir kasdien darė savo pasirinkimus. Vienintelis klausimas, kuris iškilo – kodėl lietuviškame romano pavadinime yra naudojama vyriška giminė, kuomet istorijoje tai yra moteris? Galbūt todėl, kad tai laikais moterys negalėjo mokytis amato ir juo užsiimti, todėl buvo priverstos slėptis po svetimais vardais? Ar tiesiog vertėjo klaida? - Jessie Burton “Mūza“ – viena iš stipriausių skaitytų šiais metais, antra tos pačios autorės knyga, nors atvertus pirmus jos puslapius, taip visiškai neatrodė.
Pasakojimas, kuris “tarsi įgauna pagreitį kas puslapį tapdamas emociškai paveikesnis, tokiu būdu tarsi “priaugdamas“ svorio ir nešdamas paskui save į galutinę paslapties skraiste dengiamo gyvenimo atomazgą, kuri negali sakyti, kad visiškai netikėta, bet labai paveiki kitas prasme – pasirinkimo esmės prasme.“ Ar žinodamas apie neteisybę, visgi saugotum paslaptį? Ar galima saugoti paslaptį, jeigu nuo to kenčia kiti? Ar dėl įkvėpimo ir gebėjimo kurti galima manipuliuoti kitais? Ar visa tai vadinama meile? Tačiau, nepaisant šiek tiek juokingų redakcinių klaidų, kuomet rašytojas pavadinamas romaniste, tai knyga, “kuri parašyta subtiliai ir jautriai, daugiasluoksnis pasakojimas, kuriame kiekvienas atras savo istoriją, savo įkvėpimą, knyga, kurią būtina atsiversti.“ Galbūt mes visi esame kieno nors mūzos (klaidinga manyti, kad tai tik moterų privilegija:). - Antoni Libera “Madame“ tapo šių metų mano asmeniniu Lenkijos literatūros atradimu. Seniai buvau skaičiusi tokį įtraukiantį intelektualų romaną, po kurio kyla noras pradėti mokytis prancūzų kalbos ir knygynuose nevalingai pradedi dairytis lenkų autorių kūrinių. Tai “intelektualus žaidimas siekiant ranka paliesti Šiaurinę žvaigždę“.
- Jennifer Ryan “Čilberio moterų choras“ – viena tų knygų, kurios nejučia įtraukia ir paskui ilgokai nepalieka ramybėje. Ir tas netikėtumo jausmas, kuomet tarsi nejauti ribos, kai viskas tampa ne tai, kad įdomu, bet labai artima, tiesiog užklumpa ir tiek. Tiesa, tiems, kam nepatinka Tėvas Braunas, Midsomerio žmogžudystės, Dautono
abatija ir galų gale pati Agatha Christie, sunkiai suvoks šios knygos “šarmą“ ir jėgą. Ne, tai ne detektyvas ir ne šeimos saga, tai istorija, kuri per keleto mažo kaimelio moterų gyvenimus atskleidžia mūsų visų pasirinkimo galimybes. “Kasdienis, įprastas ramaus Anglijos kaimelio su visomis šios mažos bendruomenės ir net visuomenės ypatybėmis, subtilybėmis bei keistenybėmis, aiškia klasine ir socialine sistema, taisyklėmis ir įpročiais staiga per vieną vasarą pasikeičia. Ir tik dėka moterų, kurios turėjo išmokti būti drąsios, stiprios, savarankiškos ir nepriklausomos.“ Nepaprasta istorija apie paprastų moterų gyvenimus, kuomet tai, ką tu manei esant tik gražiu fasadu, staiga suskeldėja ir gali atverti netikėtą dvasinę jėgą, ką manei esant padoriu, išleidžia į laisvę viduje tūnantį žvėrį, o kurio niekada nepastebėdavai, tampa ašimi, apie kurią sukasi gyvenimas. Ne tik dainos prikelia žmonių širdis ir gyvenimus.
- Hannah Kent “Gerieji žmonės“ tai, kas stipru, paveiku, gilu ir jaudina, tai būtų ties žodžiai, kuriais būtų galima apibūdinti šią istoriją, tačiau tuo pačiu nepasakyti nieko. Tai istorija “kuri yra apčiuopiama, tiesiog fiziškai jaučiama ir išgyvenama.“ Kas, tenka pripažinti, tačiau retokai nutinka literatūriniame pasaulyje. Istorija apie paprastų žmonių iš pirmo žvilgsnio paprastą gyvenimą XIX a. Airijoje, kurią skaitant tiesiog jauti tą tamsumą, atšiaurumą ir klampumą atmieštą neviltimi ir aklu fatalizmu. “Tiesiog matai tą fizinę ir emocinę atskirtį, tuos desperatiškus bandymus pakeisti savo gyvenimo rėžį, kuris driekiasi per neišbrendamus viržynus ir dar klampesnę savi prietaringumu ir tamsumu vietos bendruomenę.“
- Sarah Pinbourough “Ydingas ratas“ – savotiškas, kiek neįprastas trileris, kuriame lyg
ir nėra tokios didelės įtampos, kuomet krūpčioji nuo menkiausio garso ar delsi gesinti kambaryje šviesą, tačiau jo atomazga visiškai netikėta ir tikrai nustebina. Žinoma, skaitant vietomis norėjosi, kad veiksmas lyg ir rutuliotųsi kiek greičiau ir viskas nesitęstu taip beviltiškai lėtai, tačiau netikėta pabaiga iš esmės atperka visą laukimo laiką. Nors originalus romano pavadinimas “Behind her eyes“ daug labiau atskleidžia istorijos esmę (ir siaubą:)) - Gyles Brandreth “Oskaras Vaildas ir žmogžudystė žvakių šviesoje“ – keistoka ir tuo pačiu ypatinga istorija, visiškai netikėtai pakliuvusi į rankas, bet kaip sakoma “savo laiku“. Puikus vertimas leido pasimėgauti ir tomis retomis britiško humoro žiežirbomis, kurios ištinka staiga ir priverčia kitaip pažvelgti į jų
pasaulį. Tiesa, Oskaro Vaildo aforizmai ir sentencijos taip pat prideda “skonio“ paslaptingam, žvakių šviesoje įvykdytam nusikaltimui, į kurį pastūmėjo pagunda. Viskas tik iliuzija ir kaip sakė Šerlokas Holmsas – “atmetus viską, kas neįmanoma, tai kas lieka tikrai neįmanoma, gali būti, kad yra visiškai realu“. Lengvas britiškas pasakojimas su sveikos saviironijos doze bei šiek tiek mistinio detektyvo paslapties, atskleidžiamos su polėkiu ir džentelmeniškai “išlaikant klasę“. - Katherine Webb “Nematomieji“ – jauki, emociškai pagavi ir netikėta istorija apie XX a. pradžios Angliją ir jos gyventojus. Ryškūs veikėjų portretai, istorinis kontekstas ir paslaptys kurios slegia ir veda link didžiulės tragedijos. Verta skaityti ne it per atostogas ir kartu ieškoti kitų šios autorės knygų.
- Anne Tyler “Mėlynų siūlų ritė“ viena iš tinkamu laiku į rankas papuolusi knyga,
nors iš pradžių atrodė, kad visgi nieko gero nebus. Palaipsniui, puslapis po puslapio, visgi tampa aišku, kodėl šis romanas toks populiarus. Visa istorija pasakojama tarsi per atstumą, tarsi šiek tiek pašalinio stebėtojo lūpomis, sukuriant šiokį tokį neutralumo, ir tarsi objektyvumo, įspūdį, per kurį atsiveria vidinis šeimos gyvenimas atpažįstamas kiekvieno iš šią knygą skaičiusių ar dar tik skaitysiančių. Pasakojimas apie visas šeimas, apie visus tėvus ir vaikus, apie visų siekius būti mylimiems ir svarbiems, apie tokius ryšius kai sakoma “kraujas tirštesnis už vandenį“. - Kazuo Ishiguro “Neleisk man išeiti“ – knyga, dėl kuriuos bibliotekose susidarė ją perskaityti norinčiųjų eilės vos tik nuskambėjo šio autoriaus pavardė skelbiant Nobelio literatūros premijos. Negaliu pasakyti, ar ši knyga patiko, ar buvo tiesiog knyga ir joje užrašyta keistoka istorija. Lyg ir gera, lyg ir pagauli, tačiau asmeniškai
man tikrai nebuvo istorija apie gyvenimo grožį ir meilę. Gal labiau apie gyvenimo absurdą ir negailestingumą, apie visuomenės dvilypumą ir veidmainystę, dvigubą moralę, patogų “negalvojimą“. Tas paviršinis, tarpais labai naivus ir schematiškas veiksmas plokščia būtis ir buitis, apnuoginti tarpusavio santykiai, tarsi parodo ir dabartinės visuomenės pagrindą, kurį mes dažnai apraizgome įvairiais subtilumais, nutylėjimais ir gyvenimo metaforomis. O po visu tuo slepiasi paprastas buvimas tiek vienumoje, tiek šalia kitų. Nors pačioje pradžioje ir sunkoka sekti istoriją, jos pabaigoje sunkoka tampa suvokti, suprasti ir pabadyti pajusti viso to prasmę. Nors iš esmės visų mūsų galutinė stotelė nesiskiria. Tik Keitės, Tomio ir Rūtos žinojimas apie ją skiriasi. Tačiau visa istorija, mano manymu, atsiskleidžia keliuose panelės Emilės ir Madam žodžiuose “Vargšės būtybės“. - Helen Russell “Daniško gyvenimo metai“ nepaisant to, kad nelabai mėgstu knygas iš serijos “kaip aš netikėtai apsigyvenau kitoje šalyje ir tapau tos šalies ekspertu“, tačiau ši knyga maloniai nustebino. Tuo, kad parašyta pagauliai ir su puikia
humoro doze, tačiau nevengiant ir danų gyvenimo ypatumus pagrindžiančių tyrimų bei mokslininkų įžvalgų. Ir žinoma, garsusis daniškas hygge. Įdomi knyga, kurią skaityti būtina jeigu nori sužinoti, kodėl danai yra laimingiausia tauta pasaulyje, kodėl jiems taip sekasi, kodėl gimti danu laikoma sėkme. Žinoma, 6 kg žvakių per metus sudeginti galbūt ir nesugebėtume (nors, kas žino, labai pasistengus, gal ir pavyktų), bet bent šiek tiek “nusirašyti“ nuo danų siekiant laimės (ir ne tik), visgi vertėtų. Vien tam, kad, kaip sako danai, nebūtų taip – “kai stos tamsa, jausies kaip šūdo krūva“.
Na, ir knygos, kurios visgi, bet nepateisino lūkesčių arba šiek tiek nuvylė:
15. D. A. Mishani “Dingęs be žinios“ kaip nepavykęs, mano manymu, bandymas suregzti 
detektyvinę istoriją, kurį skaitant neapleidžia jausmas, kad arba rašytojas nesuvokia, apie ką ir kodėl rašo, nes žioplesnio ir labiau patęžusio inspektoriaus neteko knygų puslapiuose sutikti. Arba tai didžiulė vertimo nesėkmė, nes tekstas vietomis tarsi sudrėbtas paskubomis, negalvojant nei apie stilių, nei apie kalbos vaizdingumą ar turtingumą. Jausmas toks, tarsi sakinius būtų dėliojęs tik šiek tiek pažengęs kūrybinių rašymo dirbtuvių dalyvis. Tik šiek tiek. Ko gero tai buvo pirmasis 2017-ųjų nusivylimas, kuris buvo įveiktas tik todėl, kad tiesiog visuomet užbaigiu pradėtas skaityti knygas.
16. Agnes Martin-Lugand “Laimingi žmonės skaito ir geria kavą“ – istorija, iš kurios tikėjausi šiek tiek intelektualesnio teksto ir siužeto, vien todėl, kad jame yra žodis “skaito“ ir šiokia tokia aliuzija į knygas. O, bet, tačiau… tiesiog vienas iš tų lengvų, tragiškai nuspėjamų ir klišėmis apipintų romanų. Nei intelekto, nei emocijos, nei dinamikos, nei pačios literatūros. net neįsivaizduoju, ką galėtų reikšti posakis “skaityti šią knygą – tarsi važinėtis linksmaisiais kalneliais“. Manau, kad net neverta pirkti bilietų į šį atrakcioną.
17. Dalia Kutraitė Giedraitienė “Nokstančių bananų kvapas“ – knyga, kurios tikrai nereikėjo rašyti (jeigu buvo bent menka galimybė to nedaryti). Visiška siužeto banalybė tiesiog pribloškė, o teksto skurdumas, veikėjų lėkštumas neleidžia turėti nei vienos minties apie galimą humorą (kuris buvo žadamas), nes skaitant knygą norisi tik verkti dėl šleikščiai beprasmiškos, tarsi paskubomis sukurptos ir skurdžiai iki begalybės istorijos. O viltis buvo…
18. Paula Mc Lain “Ledi Afrika“ – ilgokai skaityta knyga, kurios esminės idėjos apie nepriklausomą Berilės Markam dvasią niekaip nepavyko apčiuopti. Vietoje to, teko skaityti apie moterį, vaikystėje patyrusios didelę emocinę traumą (palikta ir atstumta motinos), kurią bandė visomis įmanomomis priemonėmis išsigydyti tai pasirinkdama netinkamus vyrus, tai nerdama stačia galva į nuotykius ir avantiūras, tai beviltiškai ir desperatiškai ieškodama meilės ir supratimo pačiais naiviausiais būdais ir 
priemonėmis. Žinoma, Berilės pastangų įveikti savo baimes negalima sumenkinti, tačiau skaitant negali daugiau nieko kito įsivaizduoti kaip tik sutrikusią ir pasimetusią moterį, negalinčią išsivaduoti iš savo pačios demonų. Palikta motinos, ji visą savo gyvenimą stengėsi įrodyti sau ir visiems kitiems, kad gali būti laisva ir nepriklausoma bei savimi pasirūpinti, Keista tik tai, kad išbristi iš vienokių ar kitokių griuvėsių jai visuomet padėdavo vyrai (rėmėjai ir sutuoktiniai) vienaip ar kitaip pasiūlydami finansinę paramą už tam tikrą atlygį. Visą šią istoriją buvo galima papasakoti trumpiau, nes protarpiais atrodė, kad tas dūlinėjimas iš ūkio į ūkį niekad nesibaigs, kad tos nesibaigiančios paieškos truks amžinybę ir galų gale viskas baigsi dar vienu fiasko. Tiesa, šios istorijos pabaigos iš vis neįmanoma suprasti, jeigu ne paaiškinimas knygos pabaigoje. Keista knyga, galbūt tinkama tiems, kuriems patinka filmai pagal Rozamundės Pilčer romanus.
19. Witold Gombrowicz “Lenkiški prisiminimai“ – lauktas, tačiau nepateisinęs lūkesčių kūrinys. Sunkiai skaityta knyga, bet turbūt ir ne savo laiku (ką tik pabaigus Tomo Venclovos pokalbius su Ellen Hinsley “Tarsi magnetas šiaurę“), o ir prisiklausius viešų komentarų apie nuostabų tekstą. Keliavimas šiuo tekstu prilygo totaliam bangavimui, kuomet tarpais vyravo visiškas štilis, o tarpais tekstas ir mintys nešdavo ir sviesdavo. Tačiau niekuomet neapleido jausmas, kad skaitai savimi patenkinto ir besigėrinčio asmens pasakojimus, ką jis mato veidrodyje.
Kitos perskaitytos knygos, kurios liko (vienu ar kitokiu pavidalu) mintyse, jausmuose, gyvenime:
Undinė Radzevičiūtė “Kraujas mėlynas“ – kaip visuomet užburiantis teksto ritmas ir gebėjimas valdyti siužetą tiksliai ir taupiai naudojant žodžius.
Julian Barnes “Laiko triukšmas“ – kasdienis gyvenimo grožis ir siaubas, kūrėjo būtis ir buitis, lengvai ir aštriai apie vieną garsiausių rusų kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių (vien ko vertas jo valsas Nr. 2).
Boris Johnson “Churchillio veiksnys“ apie vieną garsiausią visų laikų vadovų, kuriam turime būti dėkingi už tai, kad Britanija stojo į kovą prieš nacistinę Vokietiją, o kartu įtikino ir JAV stoti į kovą, kad gyvename demokratinėje santvarkoje (aišku, su kai kuriomis išimtimis), kurio charizma, gebėjimas numatyti ateitį bei humoro jausmas, kartais versdavo iš koto kolegas ar net priešininkus. Kaip sako jo anūkas “Žinote, daugeliu atveju jis buvo visai normalus šeimos žmogus“. 🙂 (šią knygą puikiai papildė Sonia Purnell knyga “Clementine Churchill. Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“.)
Valdas Papievis “Vienos vasaros emigrantai“ – įklampinusi istorija, kuri tęsėsi kaip klampus smėlis ar tirštas ir tąsus klevų sirupas, kuomet ir per saldu darosi, o visgi žinai, kad reikia kaip nors, bet kaip, tačiau priartėti prie pabaigos. Vienintelis gėris, kurį pasiimi – tai kalbos melodija, jos turtai ir neišsenkančios galimybės praskleisti ar atverti pasaulį.
Maja Lunde “Bičių istorija“ – vienaip skaitant, kitaip po susitikimo su autore. Knyga, skatinanti daugiau dėmesio kreipti į mus supančią aplinką ir kartu su mumis gyvenančius – ne tik bites, bet ir mūsų artimuosius.
Lars Mytting “Plauk su skęstančiais“ – istorija, kuri moko ieškoti, pasitikėti ir tikėti savimi, savo artimaisiais. Meistriškai sudėliota istorija, kurios detalių gal ir neatsiminsi, bet jausmas lieka.
Leila Slimani “Lopšinė“ ir “Žmogėdros sode“ – istorijos netikėtos, istorijos keistos ir apie tai, apie ką niekas nekalba. Pirmasis Leilos Slimani romanas “Žmogėdros sode“ nesužavėjo, nes neteko laimė pajusti ryšio tarp knygos pavadinimo ir pačios istorijos, knygoje papasakotos. Ir visiškai neįtikino psichologinė trauma Adelės, kurią Odilė taikliai pavadino savanaude. Kokia turi būti egzistencinės vienatvės baimė, kad trintumeisi tarpuvartėse su neaiškiais tipais, kaip turėtum savęs nekęsti, kad labdarai atiduotum visą save. Komplikuota? Taip. Intriguoja? Galbūt. Bet tai nėra ta knyga, kurią norėtųsi imti į rankas dar kartą.
Ruth Ozeki “Knyga laiko būčiai“ – nebloga istorija, kurią visiškai sėkmingai sugadina jos pabaiga, kurioje dėstoma kažin kokia teorija apie kvantinę fiziką, kuri nieko nepaaiškina, bet dar labiau supainiojo ir sujaukė.
Ralph Dutli “Paskutinė Sutino kelionė“ – įdomios formos pasakojimas apie vieno garsiausio litvakų dalininko gyvenimą, persmelktas vizijų, fantazijų ir realybės properšų, kuomet nesupranti, kur realybė, o kur morfino sukelti kliedesiai. Daug pasąmonės srauto, kartais šiek tiek per daug, kuris teka ir srūva dailininkui gulint katafalke, pakeliui į Paryžių, į ligoninę, kurio galbūt taip pat nebuvo. Modiljanis, Kikoinas, Paryžiaus bohema, žydų išeivių ir pabėgėlių gyvenimas, viskas telpa atsiminimuose – fantazijose.