NEMOKYKIT MANĘS GYVENTI

kukockio kazusasŠi istorija prasidėjo Vilniaus knygų mugėje, kuomet kaip ir kasmet, sielai džiūgaujant, o proto balsui pritilus, buvo išsiruošta į knygų atlaidus, iš kurių parsinešiau knygą, kurios iš tiesų dar neperskaičiau, bet patikėjusi leidyklos darbuotojos rekomendacija nusprendžiau pradėti pažintį su šia autore visai nuo kitų jos kūrinių, kurių keletą, jau anksčiau išleistų, turėjau saugiai pasidėjusi į lentynas ir jie ten ramiai ir tyliai gulėjo, laukdami savo eilės, karts nuo karto paimami į rankas ir taip pat sėkmingai padedami atgal. Šį kartą, galbūt sėkmingai sutapus žvaigždėms ar kitiems dangaus kūnams ir visoms kitoms paslaptingoms aplinkybėms,  įveikiau pirmus dešimt puslapių. Po to sekėsi geriau ir greičiau. Iki pat pabaigos.

Nuolat kirbėjo mintis, kad pats istorijos pasakojimo stilius kažką primena. Tarsi koks deja vu jausmas, tarsi jau būtum tai jau kažkur girdėjęs. Ir kai kurie veikėjai labai jau pažįstami ir jau sutikti kitos knygos puslapiuose. Nežinau, kaip Liudmilos Ulickajos kūrybą vertina tituluoti literatūros kritikai, bet man ji labai panaši į kitos unikalios ir įdomios rusų pasakotojos kūrybą, į istoriją apie Lazario moteris ir taip ir norisi šį romaną vadinti ne “Kukockio kazusas“, o “Kukockio moterys“, nes tik apie jas iš esmės ir yra visas romanas. O taip pat apie šeimą, meilę, atsakomybę, toleranciją, laisvę rinktis ir galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą nepriklausomai nuo visuomenės nuomonės, apie maištą ir susitaikymą, apie fizinį aklumą ir dvasinį praregėjimą.

Šiek tiek sutrikdė antra romano dalis, kurioje pasakojama kažkokia keista, fantastinė istorija apie pomirtinį pasaulį ir klajone po jį. Tarsi ne vietoje ir ne laiku. Tarsi ir be konteksto. Bent jau taip atrodė iš pradžių. Ir tik perskaičius paskutinę romano dalį, galima susieti kai kuriuos klajonių po pomirtinį pasaulį momentus su pačiu romano siužetu. Nors ir ne visus.

Na, o jeigu reikėtų nurodyti mėgstamiausią (galima sakyti net mylimiausią) romano veikėją, tai be jokios abejonės šiuo atveju man tai būtų Ilja Josifovičius Goldbergas – vietoje nenustygstantis idėjų, teorijų ir įžvalgų kūrėjas, talentingas mokslininkas, už savo vizijas ir principingą jų laikymąsi ne kartą sėdėjęs kalėjimuose ar buvęs tremtyje, tačiau sugebėjęs pasidžiaugti vėlyva tėvyste ir net sulaukti proanūkės.

Iš esmės tai puiki knyga apie gyvenimo esmę (2002 m. gavusi Rusijos Bukerio premiją bei Penne premiją 2006 m.), nepaisant to, kad iki jos suvokimo yra labai ilgas ir sunkus kelias, kuriame kasdien reikia daryti sprendimus ir, kaip paaiškėja vėliau, atsakyti už savo pasirinkimą.

culture-911

 

 

DVIEJŲ PASAULIŲ SUSIDŪRIMAS

orghan pamuk sniegasNors artimiausiuose planuose buvo visiškai kita šio autoriaus knyga ir, reiktų pastebėti, ganėtinai storesnė, tačiau visgi, nežinau, ar derinantis prie sezono, ar tiesiog vidinė nuojauta pakuždėjo, į rankas pakliuvo pastaroji. Pradėta dar praėjusiais metais, daug kartų padėta į šalį, visgi, laikantis naujų metų įsipreigojimų, užbaigta. Tikrai nelengva ir, pastarųjų įvykių Paryžiuje kontekste, itin aktuali. Galbūt galinti padėti pabandyti surasti atsakymą į klausimą – kodėl?, tačiau negarantuojanti, kad jis bus rastas. Sukelianti daug prieštaringų jausmų, tačiau neleidžianti visiškai jos pamiršti. Protarpiais erzinanti, o kartais sukelianti juoką. Tarsi koks daugiaveidis tiesos dievas, kuris kiekvieną kartą, vos tik spėjus patikėti ar pradėjus suprasti, iš karto atsuką kitą veidą ir viskas akimirksniu keičiasi. Nėra vienos tiesos ir kiekvienas iš mūsų turime savąją. Ir galime ją ginti. Problema tik ta, kokius ginklus pasirenkame. Nors, iš kitos pusės, o nuo ko ją ginti? Ar kas nors nori iš mūsų ją atimti? Kam įdomu, kokią religiją tu išpažįsti, kokiais dievais tiki, į kurią bažnyčią vaikštai (nors tik per didžiąsias religines šventes)? Žmonės kaip snaigės, kiekviena turi savo formą ir near pasikartojančių, nes gamta monotonijos nemėgsta. Kodėl reikia visus norėti paversti gniužtėmis – vienodomis, apvaliomis, kietomis.

Galima šią knygą skaityti kaip meilės romaną (nors man tai nepavyko), galima skaityti ir kaip politinį tekstą (kas, beje, taip pat, ne visiškai pavyktų). Vienintelio varianto nėra, kadangi tai viskas taip glaudžiai persipynę, kad sunku atrasti, kur baigiasi viena istorija ir prasideda kita.

Apie ką ši knygą? Vienareikšmiškai – apie pasirinkimą. Kiekvieno iš mūsų. Pasirinkimą, kurį darome iš meilės, nepriklausomai ar tai būtų meilė žmogui, ar tėvynei. Pasirinkimą, kurį turime padaryti iš pareigos. Pasirinkimą eiti savo keliu, nežiūrint, ar kiti mus palaiko, ar tenka vienam tuo keliu keliauti. Pasirinkimą “mirti stovint, ar gyventi klūpant“. Niekada nesupratau žmonių, kurie bukai ir užsispyrusiai gina “savo tiesą“, jausdamiesi silpni ir nesaugūs savo įtūžį išlieja ant aplinkinių. Galbūt todėl ir knyga buvo tokia sunkiai įveikiama, atrodė niūri, tarsi juodai baltas filmas. Tarsi lauktum, kada ateis pavasaris ir nutirps visa pasaulį dengiantis sniegas, pasitrauks tas viską stingdantis šaltis. Tačiau šis šaltis niekada nepasitrauks ir žiema niekada nesibaigs. Visada atsiras žmonių, kuriuos gąsdins pavasaris, kurie bijos tų kitų, kurie gyvena kitaip, jaučia kitaip, myli kitaip ir tiki, bet irgi kitaip, ne taip kaip jie, pasiklydę savo mažuose, baimių, netikrumo, silpnumo ir neapykantos pasaulėliuose, norėtų. Vienintelė viltis, kad kaskart jų bus vis mažiau ir mažiau.

Beje, lietuviškas knygos viršelis geriausias.

 

ŠVYSČIOJIMAS KARDAIS

tylioji       Man patinka “knygų linksmieji kalneliai“, kai kurį laiką skaitai tokias dvasingas ir giliamintiškas knygas apie gyvenimo prasmę, pažindiniesi su sudėtingais veikėjų psichologiniais charakteriais, išgyveni kasdienių situacijų atšvaitus savajame gyvenime ir pan., o paskui staiga atsiranda poreikis terapijai ir norisi kažko lengvo, dinamiško, šiek tiek kutenančio nervus. Ir rankos pačios tiesiasi link detektyvų. Paskui po keleto tokių knygų vėl norisi šilto ir ramaus skaitymo. Kaip kalneliuose – pakilimai ir nusileidimai, staigūs posūkiai, paslaptingi tuneliai.

Yra tokių autorių, kurių knygos idealiai tinka “pasivažinėjimams“, tačiau kuriomis lengvai galima persisotinti,  “perdozuoti“. Kaip negali skaityti iš eilės keleto Jodi Picoult knygų, taip ir Tess Gerristen būtina vartoti atsakingai ir dozuojant. Nors pastaroji knyga nėra pati baisiausiai ir įtempčiausia iš visų skaitytųjų. Ir siužetas nėra labai jau toks dinamiškas ir kvėpavimą gniaužiantis.

Galbūt banaliai tikėtasi, jog mitologizuota Rytų kultūra turėtų suteikti romanui unikalumo ir įtampos, tačiau be kai kurių Rytų mitologijos faktų bei istorijos nieko naujo ir labai jau šiurpaus. Negalima sakyti, kad romanas visiškai be įtampos, tačiau tai vienas lengviausių mano skaitytų šios autorių romanų.

Užkliuvo keletas šiame romane silpnesnių vietų – Moros Ailz siužeto linija apie jos pasaulio skirstymą į juodą ir baltą, jos fragmentiškas pasirodymas nusikaltimo vietose – tarsi kažkaip neišbaigta iki galo, tarsi nesusiję su bendru romano siužetu. Nors knygos gale ir gali daryti išvadą, kad ne viskas gyvenime yra dviejų spalvų ir turi būti sudėliota į konkrečias lentynėles, kad teisingumas yra labai realityvi sąvoka. Tačiau norėjosi, kad ta siužeto linija apie griežtą skyrstymą į gerus ir blogus būtų labiau išbaigta. Ir dar tas detektyvo Frosto (labai populiari pavardė detektyvams, naudojama tiek romanuose, tiek serialuose) žavėjimasis pagyvenusiomis damomis – kažkoks labai jau “pritemptas“ ir utriruotas.

Kas dar pasirodė silpnokai? Žudikai maniakai, kurie tarsi išdygo iš niekur, kažkaip patys vienas kitą surado, ilgus metus dirbo savo juodus šlykščius darbelius ir niekas nieko neįtarė. Norėjosi bent jau trumpo paaiškinimo, kodėl jie tai darė? Juk visada būna kažkokia priežastis: vaikystės trauma, susikaupęs pyktis ir pan. O dabar visiškai neaišku, kodėl jie tai darė (ankstesniuose romanuose bent jau buvo nurodomos kažkokios priežastys – organų donorystė, pasąmoningas kerštas motinai ir pan.). Man trūko tos priežasties.

Man patinka knygos, kurios nepaisant siužeto dar suteikia ir pažintinės informacijos. Esi priverstas paskaitinėti, pasižvalgyti, paieškot. Dabar jau žinau, kaip atrodo Beždžionių karalius, dao.