NEMOKYKIT MANĘS GYVENTI

kukockio kazusasŠi istorija prasidėjo Vilniaus knygų mugėje, kuomet kaip ir kasmet, sielai džiūgaujant, o proto balsui pritilus, buvo išsiruošta į knygų atlaidus, iš kurių parsinešiau knygą, kurios iš tiesų dar neperskaičiau, bet patikėjusi leidyklos darbuotojos rekomendacija nusprendžiau pradėti pažintį su šia autore visai nuo kitų jos kūrinių, kurių keletą, jau anksčiau išleistų, turėjau saugiai pasidėjusi į lentynas ir jie ten ramiai ir tyliai gulėjo, laukdami savo eilės, karts nuo karto paimami į rankas ir taip pat sėkmingai padedami atgal. Šį kartą, galbūt sėkmingai sutapus žvaigždėms ar kitiems dangaus kūnams ir visoms kitoms paslaptingoms aplinkybėms,  įveikiau pirmus dešimt puslapių. Po to sekėsi geriau ir greičiau. Iki pat pabaigos.

Nuolat kirbėjo mintis, kad pats istorijos pasakojimo stilius kažką primena. Tarsi koks deja vu jausmas, tarsi jau būtum tai jau kažkur girdėjęs. Ir kai kurie veikėjai labai jau pažįstami ir jau sutikti kitos knygos puslapiuose. Nežinau, kaip Liudmilos Ulickajos kūrybą vertina tituluoti literatūros kritikai, bet man ji labai panaši į kitos unikalios ir įdomios rusų pasakotojos kūrybą, į istoriją apie Lazario moteris ir taip ir norisi šį romaną vadinti ne “Kukockio kazusas“, o “Kukockio moterys“, nes tik apie jas iš esmės ir yra visas romanas. O taip pat apie šeimą, meilę, atsakomybę, toleranciją, laisvę rinktis ir galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą nepriklausomai nuo visuomenės nuomonės, apie maištą ir susitaikymą, apie fizinį aklumą ir dvasinį praregėjimą.

Šiek tiek sutrikdė antra romano dalis, kurioje pasakojama kažkokia keista, fantastinė istorija apie pomirtinį pasaulį ir klajone po jį. Tarsi ne vietoje ir ne laiku. Tarsi ir be konteksto. Bent jau taip atrodė iš pradžių. Ir tik perskaičius paskutinę romano dalį, galima susieti kai kuriuos klajonių po pomirtinį pasaulį momentus su pačiu romano siužetu. Nors ir ne visus.

Na, o jeigu reikėtų nurodyti mėgstamiausią (galima sakyti net mylimiausią) romano veikėją, tai be jokios abejonės šiuo atveju man tai būtų Ilja Josifovičius Goldbergas – vietoje nenustygstantis idėjų, teorijų ir įžvalgų kūrėjas, talentingas mokslininkas, už savo vizijas ir principingą jų laikymąsi ne kartą sėdėjęs kalėjimuose ar buvęs tremtyje, tačiau sugebėjęs pasidžiaugti vėlyva tėvyste ir net sulaukti proanūkės.

Iš esmės tai puiki knyga apie gyvenimo esmę (2002 m. gavusi Rusijos Bukerio premiją bei Penne premiją 2006 m.), nepaisant to, kad iki jos suvokimo yra labai ilgas ir sunkus kelias, kuriame kasdien reikia daryti sprendimus ir, kaip paaiškėja vėliau, atsakyti už savo pasirinkimą.

culture-911