RAUDONGURKLĖ

raudongurkle Pasaulyje egzistuoja toks fenomenas kaip skandinaviškas detektyvas. Kada ir kodėl jis toks atsirado, sunku kam nors dabar ir pasakyti, tačiau skandinavų autorių detektyvai yra vieni skaitomiausių ir labiausiai vertinamų. Nors tai ir parodoksalu, nes būtent skandinavai yra laikomi vieni ramiausių tautų (nepaisant keleto baisių atsitikimų, kurie karts nuo karto sukrečia visą pasaulį). Šis fenomenas buvo analizuojamas, svarstomas, tiriamas. Surasta keletas paaiškinimų, kodėl taip yra, ir kodėl ne amerikiečių detektyvai yra laikomi geriausiais. (mano subjektyvia nuomone, amerikiečiai užleido pozicijas tada, kai pradėjo “kepti“ detektyvus pagal vieną scenarijų, turbūt, kad paskui Holivudui būtų lengviau filmuoti). Nors negalima paneigti ir to, kad netgi JAV yra gerų detektyvo meistrų, kurie priverčia skaitytojus krūpčioti ir sukti galvas.

Taigi, kas skaitė bent vieną Jo Nesbo kūrinį, neturėtų būti nustebintas šio romano. Nors gal ir turėtų, nes čia ne vien detektyvas, čia ir istorija šalies, tautos, paskirų žmonių, kurie buvo įtraukti į tos istorijos verpetus ir kaina, kurią jie turi sumokėti už savo praeities sprendimus. Ir aišku, Haris Hulė – pagrindinis visų Jo Nesbo romanų veikėjas (nors sklinda kalbos, kad jis jau baigia savo profesinę karjerą ir greitu laiku šviesą išvysiančiame dešimtame romane jis pasirodys paskutinį kartą).

Siužetas artimas ir aktualus Norvegijai, ypač po Breiviko siautėjimo ir visų to padarinių. Tačiau ir praeityje šalis turėjo reikalų su tokiais individais, kurie “gynė“ šalį nuo okupantų pamiršdami, kad tarnauja kitiems. Čia netgi negalioja posakis, kad iš dviejų blogybių reikia rinktis mažiausia, nes mažiausios net nebuvo. Tačiau, kaip ir interviu minėjo pats rašytojas, užaugęs šeimoje, kurioje buvo ir tų kurie kariavo nacių kariuomenėje, ir tų kurie išėjo kariauti partizaninį karą, mes negalime teisti visų šių istorijų dalyvių, nes istoriją paprastai rašo nugalėtojas, o lieka neišklausyta pralaimėjusioji pusė, kurios to meto sprendimai taip pat buvo nulempti vienokių ar kitokių juos pateisinančių aplinkybių. Ir kas esame mes, kad dabar, patogiai sėdėdami ant foteliukų galėtume oriai postringauti apie tai, kas tuomet buvo teisinga ar neteisinga. Belieka tik klausytis istorijos. Ir mokytis iš klaidų.

O istorija iš pirmo žvilgsnio paprasta. Kažkur šmėsteli retas šautuvas ir Haris Hule užsikabina už šios, iš pažiūros visiškai nereikšmingos, informacijos. Vėliau susipina dvi siužetinės linijos, kuriomis keliaujama laiku.

Kas sužavėjo? Meilės istorija tarp iš komos pabudusio “Danieliaus“ ir Helenos. Tas noras būti kartu, tie po truputį bundantys jausmai, tas vienas kito laukimas. Nors tai tik detektyvo vienas iš mažų siužetų, kuris leidžia teigti, kad jei Jo Nesbo kada nors atsibostų rašyti kriminalinius romanus, jis būtų puikus meilės romanų autorius.  Būtent šis meilės romano siužetas nuveda skaitytoją visiškai kita kryptimi, kai norisi manyti, kad esminis senolio tikslas – atkeršyti kažkam už savo prarastą meilę.

Siužeto dinamika nėra nei “perspausta“ savo tempu kai nebesuvoki, kas, kada ir ką pasakė ar padarė, nei tokia lėta, kad norint sužinoti, kokia bus atomazga reikėtų pasirūpinti didelėmis kofeino atsargomis. Viskas taip sunarpliota ir sumegzta, kad iki paskutinio lapo nesi tikras, ar teisingai viską supratai. Nereikia krūpčioti nuo įtampos, nereikia užsidegti visų šviesų namuose, dairytis per petį einant prieblandoje. Tai detektyvas, turintis istorinio romano bruožų ir pagrindinis žudikas (jų ten yra keletas) turi tikslą, kuris susijęs su istorija ir konkrečiais jos herojais.

Beje, aš šią knygą paėmiau į rankas antrą kartą. Pirmą kartą po pirmų dešimties puslapių ji man “neprilipo“ ir teko ją palikti geresniems laikams. Tie laikai atėjo.

“Rizikuoti ar ne…. tokios tos amžinos dilemos“