NEMOKYKIT MANĘS GYVENTI

kukockio kazusasŠi istorija prasidėjo Vilniaus knygų mugėje, kuomet kaip ir kasmet, sielai džiūgaujant, o proto balsui pritilus, buvo išsiruošta į knygų atlaidus, iš kurių parsinešiau knygą, kurios iš tiesų dar neperskaičiau, bet patikėjusi leidyklos darbuotojos rekomendacija nusprendžiau pradėti pažintį su šia autore visai nuo kitų jos kūrinių, kurių keletą, jau anksčiau išleistų, turėjau saugiai pasidėjusi į lentynas ir jie ten ramiai ir tyliai gulėjo, laukdami savo eilės, karts nuo karto paimami į rankas ir taip pat sėkmingai padedami atgal. Šį kartą, galbūt sėkmingai sutapus žvaigždėms ar kitiems dangaus kūnams ir visoms kitoms paslaptingoms aplinkybėms,  įveikiau pirmus dešimt puslapių. Po to sekėsi geriau ir greičiau. Iki pat pabaigos.

Nuolat kirbėjo mintis, kad pats istorijos pasakojimo stilius kažką primena. Tarsi koks deja vu jausmas, tarsi jau būtum tai jau kažkur girdėjęs. Ir kai kurie veikėjai labai jau pažįstami ir jau sutikti kitos knygos puslapiuose. Nežinau, kaip Liudmilos Ulickajos kūrybą vertina tituluoti literatūros kritikai, bet man ji labai panaši į kitos unikalios ir įdomios rusų pasakotojos kūrybą, į istoriją apie Lazario moteris ir taip ir norisi šį romaną vadinti ne “Kukockio kazusas“, o “Kukockio moterys“, nes tik apie jas iš esmės ir yra visas romanas. O taip pat apie šeimą, meilę, atsakomybę, toleranciją, laisvę rinktis ir galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą nepriklausomai nuo visuomenės nuomonės, apie maištą ir susitaikymą, apie fizinį aklumą ir dvasinį praregėjimą.

Šiek tiek sutrikdė antra romano dalis, kurioje pasakojama kažkokia keista, fantastinė istorija apie pomirtinį pasaulį ir klajone po jį. Tarsi ne vietoje ir ne laiku. Tarsi ir be konteksto. Bent jau taip atrodė iš pradžių. Ir tik perskaičius paskutinę romano dalį, galima susieti kai kuriuos klajonių po pomirtinį pasaulį momentus su pačiu romano siužetu. Nors ir ne visus.

Na, o jeigu reikėtų nurodyti mėgstamiausią (galima sakyti net mylimiausią) romano veikėją, tai be jokios abejonės šiuo atveju man tai būtų Ilja Josifovičius Goldbergas – vietoje nenustygstantis idėjų, teorijų ir įžvalgų kūrėjas, talentingas mokslininkas, už savo vizijas ir principingą jų laikymąsi ne kartą sėdėjęs kalėjimuose ar buvęs tremtyje, tačiau sugebėjęs pasidžiaugti vėlyva tėvyste ir net sulaukti proanūkės.

Iš esmės tai puiki knyga apie gyvenimo esmę (2002 m. gavusi Rusijos Bukerio premiją bei Penne premiją 2006 m.), nepaisant to, kad iki jos suvokimo yra labai ilgas ir sunkus kelias, kuriame kasdien reikia daryti sprendimus ir, kaip paaiškėja vėliau, atsakyti už savo pasirinkimą.

culture-911

 

 

SMĖLIS, MĖLIS IR ŠILTI PRISIMINIMAI

IMG_8114Jeigu jau pradėti pasivaikščiojimus, tai neverta apsiriboti vien žemynine Lietuvos dalimi, bet vertėtų pabraidyti ir po atsiminimų smėlį. Tuo labiau, kad prižadėjau sau perskaityti šią knygą jau praėjusiais metais vien dėl to, kad minties apie jos išleidimo gimime ir pačiai netiesiogiai teko dalyvauti. Tiesa, visų kryžiaus kelių jau kartu su kolegomis nėjau, bet puikiai žinau, kiek pastangų kainavo šios unikalios knygos paleidimas į dienos šviesą, perdavimas į skaitytojų rankas. Todėl iš ties, didelė pagarba jiems ir padėka už galimybę pažvelgti į XX a. pradžios Klaipėdą. Nors tai ir nėra mano gimtasis miestas, tačiau daugiau kaip dešimtmetis praleistas vaikštant šio miesto gatvėmis, dirbant su žmonėmis, kurie yra aistringi savo amato žinovai ir entuziastingi jūros paveldo saugotojai, tyrinėtojai bei gaivintojai, kasdienis vandens kelias ir nuolat šalia banguojanti ir į krantą istoriją plukdanti stichija ir lėmė tai, kad su didžiausiu malonumu priėmiau šią knygą kaip dovaną ir dar su didžiausiu malonumu ją perskaičiau. Už šią galimybę pirmiausiai reikėtų padėkoti Bruno le Coutre atsiminimų vertėjui Romaldui Adomavičiui. Didelis ir svarbus darbas nuveiktas, labai svarbus tekstas tapo prieinamas visiems be išimties, bent šiek tiek kalbantiems ir, tikiuosi, dar skaitantiems lietuvių kalba. Ačiū jums.

Ko man visgi trūko. Juk negali taip užbaigti, vien pagyrimais:) Visų pirma nesupratau, kodėl prie knygos buvo pridėtas žemėlapis, kuriame nieko oi visiškai nieko negalima įžvelgti. Mano kuklia nuomone daug vertingesnis būtų buvęs šiek tiek dabarties realijas atitinkantis dokumentas, į kurį skaitytojas galėtų nuolat žvilgčioti norėdamas suprasti, apie kurias vietoves pasakoja Bruno le Coutre. Nesu istorijos žinovė, galiu atskirti tik kelias žuvų rūšis ir nepaisant to, kad teko organizuoti tradicinių laivų flotilės renginius, Romas puikiai žino, kuo baigėsi vienintelis mano plaukimas kurėnu:) Todėl man, noriu tikėti, kad ir kitiems, tokiems eiliniams “istorijos mėgėjams“, būtų labai pravertęs toks žemėlapiukas, kas, kad ne istorinis, bet realus, siejantis mus, sklaidančius knygos lapus su ta Klaipėda, tuo Memeliu, kuris buvo tuomet. Šiek tiek nuvylė pati įdomiausia knygos dalis – pasakojimas apie Puodžių gatvę. Ne todėl, kad neįdomu, bet todėl, kad negaliu įsivaizduoti, koks gyvenimas minimose vietose šiandien vyksta, kokie pastatai stovi, kaip keitėsi miesto urbanistinis kraštovaizdis. Labai tikėjausi ir vyliausi, jog paaiškinimuose bus bent trumpai užsiminta apie tai, kas šiandien minimoje vietoje “sukurta“, kokie įvyko esminiai pokyčiai vien tam, kad galėčiau įsivaizduoti anuometinę Klaipėdą ir pabandyti suprasti, kaip tuomet gyveno žmonės, kuriomis gatvėmis jie vaikščiojo. Apie tai, kad kai kurie paaiškinimai visiškai nereikalingi (pvz. kas nežino, kas yra Strausas arba Nidos menininkų kolonija), bet kai kur jų trūko, jeigu jau orientuojamės į aukštesnio nei vidutinis intelektas skaitytojus. Ir tai tikrai ne priekaištai, o tiesiog pastebėjimai ir mintijimai, kaip būtų buvę, jeigu būtų buvę.

Nors, galiu pastebėti, kad man visgi pavyko atrasti ir geriausią knygos nuotrauką. Ir tai tikrai nemenkina kitų, naudotų knygoje kartais vietoje, o kartais ir nelabai. O geriausią ji man todėl, kad aš žinau, kas tai per pastatas, esu jame lankiusis, ir ne vieną kartą, jis vizualiai stilistiškai nepakitęs, bet sunku įsivaizduoti, kad prie jo stovi ne studentai ar mokinukai, o prancūzų kareiviai ir kokia erdvė aplink juos – kartu ir pažįstama, ir nepažįstama. Sunku įsivaizduoti, kad tuo grindiniu, kuriuos tu trepsėjai pirmyn ir atgal, savo auliniais batais kaukšėjo ir šie kariai, apie kuriuos prisiminimas likęs tikriausiai tik šioje nuotraukoje. Ką jie matė, ką galvojo, ar visi grįžo namo, ar bent prisiminė, kokiame mieste buvo, ar jiems tai tebuvo eilinis miestas pakeliui į pergalę arba į mirtį. Man tai tiesiog visą knygos esmę galinti atspindėti nuotrauka – prisiminimai šiandienai, žinutė iš praeities ateities kartoms, Klaipėdos kelias ir jos žmonių likimas.

 

prancuzai Klaipedoje

Nuotrauka iš Lietuvos jūrų muziejaus rinkinio

Štai šito jausmo man nuolat trūko knygoje. Vis ieškojau šių sąsajų (ne be šiuolaikinių technologijų pagalbos), bet pavykdavo tik kartais. Norėtųsi, kad šia knyga susidomėtų ir jūrą vieną kartą per metus, ar jos iš viso nematę žmonės, kuriems tikrai nebus savaime suprantama tai, kas mums daugumai atrodo savaime suprantama, nors visi žinome, kad savaime suprantamų dalykų nėra.

Manyje vis atsiliepia

Sena Dangė tarp krantų!

Tyliai linki tavo bangos –

Mūs jaunystės draugės brangios –

Iš toli gerų dienų.

Labai laukčiau ekskursijų po Klaipėdą aplankant vietas, kurios gyvos Bruno le Coutre prisiminimuose ir kurias magėtų atrasti daugeliui šios knygos skaitytojų. Nepaisant to, kad Vilniaus knygų mugės metu vykusio šios knygos pristatyme buvo užsiminta, kad Klaipėda neturi tokių vadovų po miestą, kaip Vilnius, nematau jokių kliūčių šiai knyga tapti tokiu vadovu jeigu kažkas imtųsi iniciatyvos su kompanija paklaidžioti Bruno le Coutre atsiminimų takais. Ir tiesa, tai kaipgi iš tikro taisyklingai ištarti – Bruno le Coutre?:)

 

 

PASIVAIKŠČIOJIMAS KARTU IR ATSKIRAI ATRADIMŲ TAKU

12717293_10153436382543753_2222049793502584966_nPastarąsias kelias savaites kuprinėje nešiojantis unikalų vadovą po Vilnių buvo įmanoma nepastebėti pažįstamų, netyčiomis atsitrenkti į kokius nors daiktus, pražiopsoti troleibusą arba netyčiom užsispoksoti pro pastarojo ar automobilio langą norint praktiškai patikrinti, ar minėtieji Vilniaus reliktai vis dar yra savo vietose. Jau senokai teko rankose laikyti tokį išsamų ir visiems suprantama, datų ir faktų gausa neperkrautą vadovą po miestą, kurį dar nespėjai atrasit, bet norėtum prisijaukinti. Pasirodo, kad pro daugelį iš šiame vadove (ar žemėlapyje) po miestą minimų pastatų, jų puošybos elementų, mažų, bet ne menkų detalių kasdien praeini pro šalį ir niekuomet nesusimąstai, kokias istorijas jie gali papasakoti, ar kokių įvykių liudininkais jie yra. Kartais ne tik, kad nežiūri į dangų, bet nepažvelgi net sau po kojomis, o jeigu ir pažvelgi, nieko nematai. Todėl tokie leidiniai iš tiesų, kaip tai galėtų skambėti ir banaliai, padeda praregėti ir atrasti miesto spalvas, istorijas, likimus, nuotykius bei įgalina pažvelgti į supančią aplinką kitomis akimis. Sunku įsivaizduoti, kad tomis gatvėmis, kurioms šiandien pėduoji, kažkada vaikščiojo didikai ir šalies kūrėjai, kad tie akmenys bažnyčių sienose, kurie atrodė kaip pamiršti užtinkuoti, turėjo savo misiją ir paskirtį, kad šaligatviai iškloti skirtingos spalvos plytelėmis ne todėl, kad darbininkams taip atrodė gražiau, o todėl, kad žymi vietas, kurios kažkada buvo kieno nors namais, kad tai, kas šiandien yra aikštės ar automobilių stovėjimo aikštelės, buvo rūmai ar kapinės, kad čia gyveno ir kūrė žmonės, apie kuriuos galima sužinoti tik jeigu sugebėsi pakelti akis ir perskaityti tą istoriją, užrašytą kartais smulkiomis raidėmis, tačiau šiandien dar įskaitomą.

Džiugina tai, kad knyga stora, kad turi žemėlapį ir tai, kad supranti, jog visiškai nesunku bus nešiotis ją savaitgaliais išsiruošus pasivaikščioti po miestą ir nusprendus pačiam fiksuoti dar išlikusius gyvenimo pėdsakus Vilniuje.

Ir miestas niekada nebebus toks pats, koks buvo iki į atsiverčiant pirmą šios knygos puslapį.

darius pocevicius

 

“NIEKO NĖRA TIKRO, VISKAS YRA LEIDŽIAMA“ F.NYČĖ

maro dienaGyvenu aš Bėdose. Nors tiksliai gal ir nežinau. Gali būti, kad ir Pohuliankos rajono pakraštys. Žodžiu, ant ribos. Kartais, ypač savaitgaliais, einu pasivaikščioti po Universiteto dominijos ar Rotušės rajonus, tenka ir prie Navigatorių bokšto pasižvalgyti. Būna reikalų ir Juodėsiuose. Nors šiaip, Vilnių nelabai ir pažįstu. Dar tik keli metai kaip šiame mieste įsikūriau. Ir džiaugiuosi, kad visgi teko. Nors ne laisvasis Aljanso miestas, bet visgi laisvos valstybės sostinė. Ilgai pratinausi, jaukinausi. Ir džiaugiuosi, kad teko pamatyti visiškai kitokį miesto veidą “Vilko valandoje“.

Kaip banaliai beskambėtų, bet labai laukiau tęsinio naiviai tikėdama, kad veiksmas ir toliau vyks (kažkaip nekyla pirštukai rašyti “rutuliosis“) Vilniuje. Labai klydau ir tikrai buvo verta. Dar neteko skaityti nieko panašaus apie Kauną. Legendų girdėti teko, bet taip tobulai suguldytų į bendrą kontekstą – neteko. Bravo!  Nereikia jokių kabučių – taip rašo tikri rašytojai. Netikėjau, kad galima perskaityti knygą per dieną, bet pasirodo galima. Nesu didelė fantastikos gerbėja, dažniausiai jos iš viso neskaitau, bet, nepaisant to, labai tikiuosi ir laukiu šio romano tęsinio. O jis juk būtinai turi būti, nes reikia gi sugrąžinti Antaną Sidabrą. Kaipgi Vilnius be savo legato. O ir Lietuvos uostamiestis tikriausiai eilėje laukia. Pajūryje pamaryje daug legendų, prietarų ir mįslingų nutikimų būta. Vilniaus legatas tikrai turėtų ten darbelio. Tik, nereiktų taip greitai jo bendražygių galabyti. Pagalba visgi gali praversti. Ai, ir dar, nereikia tų fatališkų moteriškių raudonais plaukais – ir be jų vyrams rūpesčių pakanka. Tiesa, Žemaitei tai netaikoma, kaip ne kaip mūsų klasikė.. Nors ir ne fatališka, bet drąsi moteris. Tiek kovos lauke su Apsėstaisiais, tiek  popieriuje – pirmoji moteris, išdrįsusi rašyti.
Na, o dabar – ausinuke skambant M. K. Čiurlionio “Jūrai“ ar “Miškui“ (pagal skonį), dar kartą pervertus Žemaitės “Marčios“ puslapius pirmyn į Kauną Soboro lankyti bei fortų apžiūrinėti. Iki šiol Kauno IX forto muziejuje vienų lankytojų į požemius neleidžia – nežinia kur jie veda ir ką juose gali sutikti.

DVIEJŲ PASAULIŲ SUSIDŪRIMAS

orghan pamuk sniegasNors artimiausiuose planuose buvo visiškai kita šio autoriaus knyga ir, reiktų pastebėti, ganėtinai storesnė, tačiau visgi, nežinau, ar derinantis prie sezono, ar tiesiog vidinė nuojauta pakuždėjo, į rankas pakliuvo pastaroji. Pradėta dar praėjusiais metais, daug kartų padėta į šalį, visgi, laikantis naujų metų įsipreigojimų, užbaigta. Tikrai nelengva ir, pastarųjų įvykių Paryžiuje kontekste, itin aktuali. Galbūt galinti padėti pabandyti surasti atsakymą į klausimą – kodėl?, tačiau negarantuojanti, kad jis bus rastas. Sukelianti daug prieštaringų jausmų, tačiau neleidžianti visiškai jos pamiršti. Protarpiais erzinanti, o kartais sukelianti juoką. Tarsi koks daugiaveidis tiesos dievas, kuris kiekvieną kartą, vos tik spėjus patikėti ar pradėjus suprasti, iš karto atsuką kitą veidą ir viskas akimirksniu keičiasi. Nėra vienos tiesos ir kiekvienas iš mūsų turime savąją. Ir galime ją ginti. Problema tik ta, kokius ginklus pasirenkame. Nors, iš kitos pusės, o nuo ko ją ginti? Ar kas nors nori iš mūsų ją atimti? Kam įdomu, kokią religiją tu išpažįsti, kokiais dievais tiki, į kurią bažnyčią vaikštai (nors tik per didžiąsias religines šventes)? Žmonės kaip snaigės, kiekviena turi savo formą ir near pasikartojančių, nes gamta monotonijos nemėgsta. Kodėl reikia visus norėti paversti gniužtėmis – vienodomis, apvaliomis, kietomis.

Galima šią knygą skaityti kaip meilės romaną (nors man tai nepavyko), galima skaityti ir kaip politinį tekstą (kas, beje, taip pat, ne visiškai pavyktų). Vienintelio varianto nėra, kadangi tai viskas taip glaudžiai persipynę, kad sunku atrasti, kur baigiasi viena istorija ir prasideda kita.

Apie ką ši knygą? Vienareikšmiškai – apie pasirinkimą. Kiekvieno iš mūsų. Pasirinkimą, kurį darome iš meilės, nepriklausomai ar tai būtų meilė žmogui, ar tėvynei. Pasirinkimą, kurį turime padaryti iš pareigos. Pasirinkimą eiti savo keliu, nežiūrint, ar kiti mus palaiko, ar tenka vienam tuo keliu keliauti. Pasirinkimą “mirti stovint, ar gyventi klūpant“. Niekada nesupratau žmonių, kurie bukai ir užsispyrusiai gina “savo tiesą“, jausdamiesi silpni ir nesaugūs savo įtūžį išlieja ant aplinkinių. Galbūt todėl ir knyga buvo tokia sunkiai įveikiama, atrodė niūri, tarsi juodai baltas filmas. Tarsi lauktum, kada ateis pavasaris ir nutirps visa pasaulį dengiantis sniegas, pasitrauks tas viską stingdantis šaltis. Tačiau šis šaltis niekada nepasitrauks ir žiema niekada nesibaigs. Visada atsiras žmonių, kuriuos gąsdins pavasaris, kurie bijos tų kitų, kurie gyvena kitaip, jaučia kitaip, myli kitaip ir tiki, bet irgi kitaip, ne taip kaip jie, pasiklydę savo mažuose, baimių, netikrumo, silpnumo ir neapykantos pasaulėliuose, norėtų. Vienintelė viltis, kad kaskart jų bus vis mažiau ir mažiau.

Beje, lietuviškas knygos viršelis geriausias.

 

GALI BŪTI PRIETARINGAS, BET GALI IR NEBŪTI

viena indijoje    Na va, knyga, pradėta skaityti dar praėjusiais metais, tačiau užbaigta jau šiais – geri statistikos rodikliai garantuoti. Aišku, jeigu skaitai knygas tik dėl šių rodiklių. Tačiau aš šiuo metu gailiuosi tik to, kad ši knyga nepapuolė į rankas šiek tiek anksčiau. Į akiratį papuolė, tačiau į rankas neskubėjo. Dėl labai paprastos priežasties – jos viršelio. Nelabai jau knygai su juo pasisekė. Suprantu, kad norėta parodyti visapusišką Indiją, tokią, kokią pamatė pati autorė, bet viršelį tikrai ne autorė maketavo, todėl, mano subjektyvia nuomone, jeigu būtų pasirinktas kaip tik minimalistinis viršelio dizainas, visiškai nieko nevaizduojantis ir nebandantis skaitytojui sufleruoti, ką jis gali šios knygos puslapiuose atrasti, būtų labiau pasisekę. Na, bent jau aš tikrai būčiau greičiau ją atradusi nei dabar, kai belieka apgailestauti, kad jos neperskaičiau pries pradėdama kankintis su S. Rushdie “Vidurnakčio vaikais“. O su jais tai tikrai prisikankinta ir tik valios pastangomis pavyko užbaigti. Galbūt būčiau geriau ir jį supratusi. Nors, negaliu pasakyti, kad perskaičius šias dvi, visiškai skirtingas knygas, jau tikrai užsinorėjau į Indiją. Tiesiog po Vaivos knygos, geriau supratau, kokia ši šalis kontrastinga, daugialypė ir nenuspėjama. Aš kaip ir turbūt kiekvienas vakarietis, turi susikūrusi keletą stereotipų apie šią šalį. Visų pirma, man ji atrodo nešvari. Visur dulkės, purvas, higienos nulis ir stebuklas, kad ten dar gyvų žmonių esama, kurie dar nenumirė nuo dizinterijos ar kitokių kūno negalavimų. Antra, pavojinga ši šalis man atrodo. Ypač merginai, keliaujančiai vienai. Todėl tikrai verta žavėtis autorės drąsa, nes aš daugeliu atveju, tikrai savyje neatrasčiau nei keliautojo dvasios, nei avantiūristo drąsos vienui viena patraukti į nežinomus kraštus, pas nepažįstamus žmones. Vien todėl verta perskaityti šią knygą – savęs pažinimo tikslais – suprasti, kad tik dėka tokių drąsių žmonių, tu gali patirti pasaulį neiškeldamas kojų iš namų (nors keliauti ir labai mėgsti, tiesa, po “saugius“ kraštus). Iš tikro, aš pamačiau Indiją, ir ne turistinę, bet tikrai labai žmogišką, nors kartais ir šokiruojančią. Tačiau tai turbūt tik prieskoniai, kurie ten itin populiarūs ir be kurių nebūtų įdomus tas mūsų gyvenimas iš viso. Tiesa, po šios knygos, geriau supratau ir “Vidurnakčio vaikus“ ir nusprendžiau, kad tikrai perskaitysiu dar kelias knygas apie šią šalį. Tikrai lauksiu sekančios Vaivos knygos. Ir tikrai užsirašysiu į jogos kursus. Pabandyti. Patirti. Ir suprasti.

ŽVILGSNIS PRO PAKLODĖS SKYLĘ

vidurnakcio vaikaiPasižiūrėjau į savo perskaitytų knygų dienoraštį ir apgailestaujant teko pripažinti, kad visą rugpjūčio mėnesį taip buvau įnikusi į knygų puslapius, kad net neturėjau kada bent vieną iš jų aprašyti. Dėl savęs, kad neužmirščiau, ką ir kodėl perskaičiau. Kažkur pasislėpę užrašai apie pirmus įspūdžius užvertus paskutinius šių knygų puslapius, pieštuku primarginti puslapiai, norint išsaugoti tai, kas labiausiai įstrigo, užsifiksavo, suintrigavo ir sudomino. Tenka prisiminti.

O domino ir intrigavo daug kas. Kad ir pirmoji pažintis su Salmanu Rushdie. Jo legendinio romano “Šėtoniškos eilės“ niekur nepavyko gauti (aišku, bibliotekose jis yra, bet tai nesiskaito – visomis prasmėmis). Lyg ir girdėjau gandus, kad šio romano tiražą ketina pakartoti leidykla “Baltos lankos“, bet… Kol jo nėra knygynų lentynose, nepaisant to, kad namie saugiai guli ir dūsaujantis mauras ir Florencijos gražuolė, ir galima tvirtai stovėti ant žemės po kojomis, vis dėlto pažintį teko pradėti nuo vaikų, “Vidurnakčio vaikų“. Tai buvo iššūkis, ir aš jį įveikiau. Negaliu pasakyti, kad buvo labai jau sunku, bet kai kuriais momentais tęsti tos pažinties nesinorėjo. Buvo šiame romane tokių sunkių vietų, kad norėjosi viską užbaigti ir išsiskirti gražiuoju, kol dar ne vėlu. Nesu tas žmogus, kuris eina iš proto dėl Rytų kultūrų ir negarbinu nei karvių, nei tikiu, kad visas nuodemes nuplaus šventas Gango vanduo, todėl manęs tikrai nežavėjo nei gamtos, nei žmonių aprašymai. Nors, filmo pristatymo vaizdo klipas man pasirodė visai įdomus, nors keletos epizodų niekaip negalėjau prisimiti, kad būčiau juos skaičiusi. Žinoma, tai, kas parašyta ant popieriaus nebūtinai turi būti perkelta į didžiuosius ekranus.

Tikrai nesiginčiju dėl fakto, kad tai geriausia iš visų knygų per 25-erius metus gavusių Bookerio premiją. Tikrai yra už ką ir premiją skirti, ir pripažinti geriausia knyga. Už pasakojimą, už istoriją. Nepaisant to, kad trečdalį visos istorijos sudaro paaiškinimai apie sudėtingą Indijos politinę padėtį, partijų kovas, kovą už laisvę ir nemokėjimą ta laisve naudotis. Man tie politiniai manevrai buvo tarsi fonas gyvenimui, kurį gyveno tie vaikai, gimę pirmą nepriklausomos Indijos naktį. Nelabai supratau, kur buvo gėris, o kur blogis, bet greičiausiai jie ėjo darniai  susikabinę rankomis. Kaip visada būna. Ir buvo. Ir bus.

Aš vis dėlto ramiai palauksiu naujo tiražo nors ir šėtoniškų, bet eilių. Bandysime pažindintis iš naujo.  Pirmos pažinties pokalbis išėjo nei šioks nei toks.

 

JŪS MATOTE, O JIS SUGALVOJO

deja vu vilniusŽmonės kalba, kad tikrieji vilniečiai yra tie, kurie turi bent po du antkapius Vilniaus kapinėse, ir kad iš tikro Vilnius yra pats tikriausias kaimas, kaip to pripažinti ir nenorėtų čia gyvenantys. Čia arba pritampi, arba keliauji toliau po svietą laimės ieškoti. Tačiau čia gyventi gali kiekvienas. Tiesiog, galbūt, reikėtų pasistengti jį prisijaukinti. Tai, aišku, tam tikrą laiką trunkantis procesas, bet rezultatas paprastai būna to vertas. Nes gali būti, kad atsitiks ir toks dalykas, kai vienas aplankytas renginys, pamatyta nuotrauka paskatins paimti į rankas knygą ir pasileisti prisiminimų keliais. Prisiminimų, kuriais vis dar gali dalintis su kolegomis ir draugais, kurie,perskaičius Ingos Liutkevičienės, kartu su paskutiniu sovietmečio Vilniaus meru Algirdu Vileikiu parašytą knygą “Deja Vu Vilnius 1974 – 1990“ tiesiog suspindi kitomis spalvomis.

Tai, kas knygoje aprašoma kaip vilniečio kasdienybė, buitis, Visgi buvo tokia pati kasdieninė ir kitų miestų gyventojų rutina. Visi mes kieme žaisdavome kvadratą, “Ali Babą“, darydavome “sekretus“, kreida braižydavome strėlytes, laptinėse įsiregdavome “namus“ ir visi be baimės gerdavome iš vienos stiklinės gazuotą vandenį, stovėdavome eilėje prie giros, keisdavome makulatūros talonėlius į tualetinį popierių. Visiška tiesa, kad vaikystei blogų laikų, deficito ir neprestižinių gyvenimo vietų  nebūna. Mažai kam iš to meto vaikų rūpėjo, kaip ir kodėl miestai buvo statomi taip, o ne kitaip, kodėl važinėjo tokios,o ne kitokios mašinos, kodėl visi mes turėjome  vienodus sportinius batelius ir netgi po daugelio metų, pažvelgę į draugų vaikystės nuotraukas galime pamatyti tobulus sovietinius klonus. Todėl, vienas iš šios knygos privalumų, kad tu gali joje atpažinti ne tik Vilniaus vaikus, bet ir save, savo draugus, savo vaikystę. Ir ne tos santvarkos mes galime ilgėtis, o savo vaikystės, jaunystės, nesvarbu, kuriame mieste ji prabėgo.

Puiku, kad šioje knygoje gali rasti atsakymus į kai kuriuos, turbūt bendrinius savo klausimus – kodėl buvo statomis tokie maži butai, kodėl buvo masiškai keliamasi į naujus miegamuosius rajonus, kodėl jie visi vienodi ir “Likimo ironija arba Po pirties“ visiškai neatrodo juokinga net ir  dabartiniais laikais, kai dygsta vienodų, vienas su kitu suspaustų daugiabučių kvartalai, kuriuose, pasirodo, gyventi yra laikoma prestižu, tačiau, į kuriuos persikėlęs tu su visam atsisveikini su savo privatumu ir esi priverstas įsilieti į kaimynų benruomenę tiesiogine to žodžio prasme, kodėl ketvirtadienis buvo žuvies diena, ir ką reiškia “sukombinuoti“. Daugelio šių dalykų, iš tiesų, kartai, gimusiai po 1990 m. jau nebepaaiškinsi. Todėl labai svarbu, kad tokie prisiminmai, paremti tikrais faktais, yra dokumentuojami, yra klausiama ir yra klausomasi tų žmonių, kurie tada buvo ten, įvykių epicentre, kurie priiminėjo sprendimus ir planavo visų mūsų gyvenimą. Nes greitai tų žmonių gali nelikti. Nelikti ne tik jų atvaizdų, bet ir išminties, gyvenimo pamokų, kuriomis jie galėtų pasidalinti su mumis, nelikti jų pačių prisiminimų. Ir visa tai liks prarasta amžinai. Ir niekas neprisimins, kaip atrodė J. Basanavičiaus gatvė 1974 m. , kaip krito šlapdriba prei Šv. Onos bažnyčios, kiek nervų ir apsukrumo reikėjo miesto vadovams, kad atsirastų elementari, tačiau šiek tiek kitokia nei visoje Sovietų Sąjungoje, miesto infrastruktūra, tokiu būdu pademonstruojant bent tokį mūsų kitoniškumą, gebėjimą mąstyti, gebėjimą gyventi savo, o ne primestą gyvenimą.

vilnius A Reklaicio nuotrauka 1974 J Basanaviciaus gatve

A. Reklaičio nuotrauka, J. Basanavičiaus gatvė, 1974 m.

 

A Sutkaus nuotrauka Slapdriba Sv Onos baznycia

A. Sutkaus nuotrauka, Šlapdriba, ŠV. Onos bažnyčia

Žmonės, kūriantys miestą, palieka ir dalelę savęs tame mieste. Nežinau, ką pasakoja gidai, vedžiodami ekskursijas po Vilniaus miestą, tačiau, jeigu yra ekskursijos literatūros kūrinių pėdsakais, tai kodėl negalėtų būti ir ekskursijos, remiantis miesto kūrėjų atsiminimais. Nereikia eskaluoti politinės praeities, visi mes turime ir visi mes darome savo pasirinkimus, tačiau, jeigu pasirinkimas padarytas siekiant kilnesnių tikslų, ne mums kitus teisti. Tiesiog galime pasivaikščioti tais takais ir tais keliais, kuriais mus vis dar gali pavedžioti kuriantys.

Nuo šiol, eidama tiltu iš Žvėryno į Vingio parka, į kabančius trosus žiūrėsiu ne tik kaip į paprastus kabančius trosus. Nuo šiols jie turės savo istoriją. O ir S.Kuzmos karžygio skulptūra, stovinti pastato Trakų ir Pylimo gatvių sankryžoje nišoje, bus ne šiaip koks neesminis miesto puošybos elementas. Smagu žinoti, kad visgi pritrūko tų kelių paskutinių žingsnių, ir dabartinio Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje neskimbčioja indai ir nekvepia, nors ir geros kokybės, bet visgi maistu. Dabar miestas turi savo istoriją, kuri susieta su kiekvieno iš mūsų istorija. Nesvarbu, iš kur būtum atvykęs į Vilnių.

“Nereikia bijoti, jei tau pasakys “Eik velniop“, – na, ir nueisi, tai vis tiek šioks toks adresas. Nereikia pykti, kad kitas ko nors nežino ar nenori žinoti“.

 

 

JUOKIASI TAS, KAS JUOKIASI PASKUTINIS

cdb_Jis-ir-vel-cia_p1   Užtenka vienos juodų plaukų sruogos ir sumaniai sumaketuoto knygos pavadinimo ir niekam nebereikia aiškinti, kas pas mus sugrįžo. Tiesa, sugrįžimo sąlygos ir priemonės šiuo atveju nėra paaiškintos. Galbūt kažkas kažkur 1945 m. tinkamai nesuveikė ir fiureriui teko vėl pradėti viską iš naujo.  Bet tai ir nesvarbu, Svarbu, kad knyga apie dabartiniais laikais Berlyno gatvėmis vaikštantį fiurerį sulaukė didelio populiarumo ir pasidiekimo ir pačioje Vokietijoje. Tikriausiai tik vokiečiai turi teisę juoktis. Nors kartais tas juokas yra ir pro ašaras, o gerai pagalvojus, greitai gali tapti ir visai nebejuokinga, nes demokratinė santvarka, kurioje mes jau kaip ir pripratome gyventi (vieni anksčiau, kiti vėliau) pasirodo yra visiškai nepatvari ir gali sugriūti bet kuriuo momentu jeigu kažkur nubustų panašių užmojų turintis veikėjas.

Nors, negaliu teigti, kad jau visi pono Adolfo teiginiai tokie jau ir neteisingi. Prisidengęs absurdiška, ir juokinga, tačiau tik  iš pirmo žvilgsnio, situacija, autorius labai aiškiai ir argumentuotai pateikia daugelį teiginių, kurie šiandien, laikantis politinio korektiškumo, visuomenėje nebėra diskutuotini, apie kuriuos, galbūt daugelis pamąsto tyliai, tačiau niekada garsiai neištaria, bijodami iš karto būti apkaltinti visomis įmanomomis nuodėmemis. Tiesa, kartais sugrįžusio fiurerio mintys ir disonuoja su šių dienų aktualijomis, tačiau visgi, lengvai šypetelėjus, priverčia susimąstyti, kad visgi esama tame šiek tiek tiesos. Kiekvienam savos.

Beje, tai taip pat puikus žiniasklaidos pasaulio paveikslas, kurį mes patys kasdien po trupinėlį galime susidėlioti ir be fiurerio pagalbos. Kuris mūsų jau turėtų ir  nebestebinti, tačiau kelti siaubą, kad didelė dalis visuomenės visgi juo besąlygiškai tiki. Nieko naujo po saule – kaip ir 1939 m., taip ir šiandien, tai galingas ginklas ir nesvarbu, kokios modifikacijos. Kam jau kam, o fiureriui tai gerai žinoma.

Knyga intriguojanti, įtraukianti. Tiesa, vietomis gal šiek tiek nukrypstama į politinius samportavimus, tačiau iš esmės, verta perskaityti. Vien tam, kad šiek tiek pasijuokti iš vietomis netgi absurdiškai naivių, bet visgi šmaikščių dialogų, kai ką permąstyti iš naujo, galbūt sutikti, o galbūt prieštarauti, galbūt sutrikti, o galbūt ką nors ir atrasti. Nors šis romanas tikrai nepretenduoja į detalų istorijos, nacionalsocializmo ar pačios Adolfo Hitlerio asmenybės studiją, visgi verta į jo užmojus pažvelgti šiek tiek kitaip. Ne viskas buvo blogai, o gal…

“Per kitą kanalą taip pat buvo rodomas sportas, beje, kortų lošėjai. Jei toks dabartinis sportas, tai kokia gali būti tautos gynybinė galia? Akimirką svarsčiau, ar iš to bukaprotiško sėdėjimo, kokį dabar mačiau, Lenė Ryfenštal būtų įstengusi ką nors išspausti, juk ir didžiausių istorijoje genijų galios ribotos.“

Tiesa, knygą turbūt labai skubėta išleisti lietuviškai, nes korektūros klaidos visgi kai kur užsiliko. Įdomu dar ir tai, kad ne visi knygos veikėjai kalba taisyklinga literatūrine vokiečių kalba (na, vertime tai būtų lietuvių kalba:)) Tik nelabai suprantama, ar tai turėjo simbolizuoti menką jų išsilavinimą, ar priklausymą tautinėms mažumoms. Nors skambėjo gana įtikinamai.

timur vermes

 

VIENAS MINIOJE

virselis-1000

Na ir pasisek tu man taip, kad jau antra knyga, kuri šiaip yra daugiau skirta jaunimui, patenka man į rankas susigundžius gerais atsiliepimais ir rekomendacijomis. Paprastai aš nelabai kreipiu dėmesį į tai, kas rašoma ant knygų viršelių apie panašumus su kitų autorių kūryba bei gautas premijas. Neretai ir ne kartą dėl to tenka nusivilti. Todėl ne Hugo ir Nebula premijos buvo tas motyvas, lėmęs dvi dienas pažinties su skaitančia ir su elfais bendraujančia paaugle.

Knyga apie knygas negali būti bloga. Knyga apie knygas negali nepatikti knygas mylinčiam ir jas skaitančiam. Visada įdomu “susipažinti“ su dar vienu skaitančius knygas, jas mylinčiu ir tiesiog pasinėrusiu į jas.  Tiesa, nereikia pamiršti, kad tai paauglės istorija, tačiau bet kokiu atveju galinti nutikti  bet kuriam, kuris jau seniai praeityje palikęs paauglysės amžių. Gal kiek nerealiai atrodo neįtikėtinais tempais ir kiekiais skaitomos knygos, kadangi kartais susidaro įspūdis, kad jos tiesiog ne storesnės kaip keliasdešimt puslapių arba Mora tiesiog meistriškai įvaldžiusi greitąjį skaitymą. Tačiau, kai nuolat susitinkai elfai, su jais tariamasi dėl savo gyvenimo sprendimų, o tavo mama piktoji ragana, kelios dešimtys nerealiu greičiu perskaitytų knygų nėra esmė. Daug daugiau klausimų kelia būtent šių mažų miško gyventojų vaidmuo mergaitės gyvenime. Kartais tiesiog sunku atskirti, kuris pasaulis dominuoja, kas čia tikra, kas pramanyta. Jeigu “Žiedų valdove“ ar “Sostų karuose“ viskas buvo aišku nuo pat pirmo puslapio, tai šiame romane pradedi dvejoti, kuom tikėti ir bandai logiškai pateisinti, paaiškinti veikėjų sprendimus, elgesį. Galbūt tai ir yra didžiausia problema, tas nuolatinis proto “įsijungimas“ ieškant viskam loginės prasmės. Na, o jei  jau ta logika vietomis paveda, tiesiog esi priverstas tikėti. Tačiau kaip bebūtų keista, tas tikėjimas nebūtais apreiškimais netrukdo mėgautis knyga.

Gal kiek keistokas jausmas apima skaitant visas tas išnašas kiekviename puslapyje. Jautiesi tarsi skaitydamas mokslinę studiją apie fantastinę literaturą. Galbūt tiems, kurie yra tikri fantastikos žanro mylėtojai ir fanatai, šie knygų pavadinimai ir gerai žinomi, tačiau daugumai, paprastai susipažinusių su Hobitu ir jo draugais be keletu pačių populiariausių fantastinių romanų,šios išnašos “nieko nesako“, o kartais net kėlia nejaukumo jausmą, kad esi per vis nugyventą savo gyvenimą perskaitęs tiek mažai knygų ir kiek daug dar turi jų perskaityti.

Bet kokiu atveju, motyvacija pasiekti šios knygos pabaigą visgi lieka. Nieko ten tokio reikšmingo neįvyksta, jokių esminių pokyčių neatsiranda (jeigu neatsižvelgti į mistinę simbolinę motinos – piktosios raganos sunakinimo sceną kapinėse).  Tačiau lieka gyvenimas tarp kitų, nors ir su elfais pašonėje. Pasaulyje tikrai gyvena tie, kurie patiks tau ir tu patiksi jiems.