KAI RATAS UŽSIDARO

Dave Eggers RatasViena iš tų knygų, kurios beskaitant jas įtraukia, tačiau kai užverti paskutinį jų puslapį, labai greitai pamiršti, apie ką jos buvo. Makabriškas pasakojimas, apie socialinių tinklų įsiviešpatavimą ir visišką asmeninio gyvenimo ištrynimą tam, kad pasiektume taip vadinamos pilnatvės. Skaitant protarpiais atrodydavo, kad dalyvauji kažkokiame patetiškame spektaklyje, kur visi kalba išmoktus atmintinai tekstus. O kartais atrodydavo, kad aprašomos kažkokios sektos apeigos, į kurias kaskart įtraukiama vis daugiau visuomenės narių. Tarsi visiems būtų gerokai praplautos smegenys ir visi tie ratiečiai jau tiesiog nebemoka mąstyti patys savarankiškai.

Nors iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad visuomenė jau neina tuo keliu, kurį tiesiog puikiai aprašė Dave Eggers, o dar puikiau išvertė Marius Burokas. Atrodo, kad kažin kokių tai įspūdingų visuomenės panirimo į “pilnatvę“ scenarijų, apie kuriuos dar nebūtų tekę mums skaityti, jau kaip ir nebesugalvosi, tačiau, manau, kad dėka vertėjo, šį scenarijų iš tiesų buvo įdomu skaityti. Kartais intrigavo, kartais šiek tiek nuvylė, tačiau iš esmės, labai dažnai vertė susimąstyti, nes daugelis, iki šiol laikytų utopinių mūsų gyvenimo scenarijų, pamažu pildosi ir norėtųsi, kad bet kokie pokyčiai, jeigu tokie ir bręsta, neužkluptų mūsų netikėtai.

Skaitant galima tiesiog justi, kad D. Eggers apie socialines medijas išmano labai daug ir ši sritis jam yra iš tiesų artima ir pažini. Tačiau kas liečia romantiką ar tarpusavio santykius, čia visgi reikėtų šiek tiek padirbėti, nes aš tai tikrai neįsivaizduoju, kad artimai bendraujant su žmogumi negalėtum jo atpažinti, kai jį rodo per didelius ekranus, kad užsimaukšlinus gobtuvą ar kepurę, tampi tiesiog neatpažįstamas. Todėl visa ta Mėjos ir Kaldeno siužeto linija tokiu būdų tampa tokia netikra ir šabloniška.

Beje, beskaitant šią knygą sužinojau, kad šių metų rudenį ekranus pasieks ir filmas, kuriame vaidins Tomas Hanksas ir Emma Watson. Dėl Emmos vaidmens tai jau kaip ir suprantu – bus Mėja, o Tomas? Tikėtina, kad jis bus Eimonas Beilis (labai jau mažai tikėtina, kad Kaldenas – Tajus – ups, spoleris:)). Filmą tikrai pažiūrėsiu. Vien tam, kad pasitikrinčiau, kas geriau – knyga, ar filmas:)

IMG_9800

Na, o jeigu reiktų labai labai trumpai atskleisti visą knygos esmę, ją galima surašyti į tris eilutes:

ASMENIŠKA YRA VOGTA

PASLAPTYS YRA MELAGYSTĖS

DALYTIS IŠREIŠKIA MYLĖTI

Ar mes esame iš tiesų esame tam pasirengę?  O ar norime, kad taip būtų?

 

 

KELIONĖSE SVARBU GERA KOMPANIJA

keliones su tetaTokios sunkios ir tokios sprangios knygos jau senokai neteko turėti rankose. Toks jausmas, kad leidausi ne į kelionę su miela tetule, kurią kaip ne kaip žadėjo knygos anotacija, o be tikslo klajojau laukuose su ekscentriškų žmogystų kompanija, kuri gal ir turi potencialo sužibėti savo nepakartojamomis unikaliomis charakterio savybėmis bei protu nesuvokiamais ir nepaaiškinamais poelgiais, tačiau galų gale iškrečia kokį visiškai patetišką akibrokštą tarsi kokie į pensiją išėję klounai, kurių cirkas jau seniai sudegė (arba išvažiavo), o juos tiesiog paliko. Beje, cirkas šioje knygoje taip pat egzistuoja, kaip ir kiti beprotiški bei apgalėtini jaunystės versliukai, ne pasigerėjimo, bet tikros užuojautos verta meilė (jeigu tai galima taip pavadinti) bei tokie kartais iš konteksto, o kartais su realybe prasilenkiantys beviltiškai nuobodaus banko tarnautojo – pensininko nuotykiai nesuprasi kodėl ir kam bei kokioje šalyje.

Beje, tikintis, kad teks bent šiek tiek patirti rizikos ar nuotykių – tektų nusivilti, nes visi tie prognozuojami ir numatomi netikėti nutikimai pasirodo tokie tikėti ir prognozuojami, kad tenka irtis per romano puslapius kaip su šauktu per jūrą (tikiuosi, kad niekada neteks realybėje to daryti). Skaitant kartais apimdavo jausmas, kad autorius tiesiog brūkštelėdavo keletą puslapių, o paskui užsiimdavo kitais reikalais, kol kada nors visai netyčia pamatydavo neužbaigtą rankraštį, tačiau neskaitydavo nuo pradžios tam, kad prisimintų, o pradėdavo jį rašyti nuo ten, kur paskutiniu metu sustojo. Tarsi siūtum skiautinį. Bet pamirštum, kas turėtų rezultate gautis – antklodė ar padėkliukas arbatos puodeliui.

Nors leidyklą už knygos viršelį reiktų pagirti. Tik norėtųsi, kad būtų pasirinkusi “Tykųjį amerikietį“(jis, beje, jau yra išleistas), o ne klajones su raudonplauke senyvo amžiaus tetute, kuri savo vienatvę praskaidrina arba beviltiškai ieškodama ją kažkada išdavusio ir pametusio karo nusikaltėlio, arba praktikuodama krest krest jogą su perpus jaunesniu juodaodžiu. Taip, kartais norėdavosi šyptelėti, tačiau visgi nors retkarčiais reikėtų palieti ir jurginus, augančius tavo sode.

O tai, kad tetutė yra pagrindinio herojaus Hario Palingo motina buvo jau aišku nuo pat pirmos jos atsiradimo scenoje akimirkos – per daug jau viskas šabloniška.

TUŠČIO GI TURINIO LAIŠKUS LYDĖSIU KREPŠIN

Nekuklioji LietuvaIlgai negalėjau susivokti, kaip reikėtų iš tiesų vertinti šią knygą. Lyg ir įdomu būtų pasižvalgyti po prieškario Kauną, lyg ir maga susipažinti su to meto miestiečių gyvenimu, lyg ir tikėtumeisi įdomios kelionės  laiku, bet…

Niekaip nesuvokiu leidėjų sprendimo motyvų ant knygos viršelio dėti “išplaukusią“ ir spalviškai visiškai nepatrauklią nuotrauką. Nejaugi nebuvo galima rasti, tų pačių Kauno muziejų fonduose, gerų, patrauklių, įdomių ir vizualiai įspūdingų nuotraukų, atspindinčių knygos temą ir dvasią? Jeigu jau ta Lietuva tokia nekukli, tuomet tegul tokia ir būna – ryški, provokuojanti, stilinga, akį traukianti ir užburianti. Argi tikrai tokių nuotraukų nėra? Ar ieškota lengviausio sprendimo? Toks pat klausimas kyla dėl nuotraukų, kurios pateikiamos kiekvieno skyriaus pabaigoje. Kodėl pabaigoje? Kodėl ne ten, kur apie tuos žmones rašoma, kur pasakojamos jų istorijos? Ir, beje, kur buvo knygos redaktorius? Aš iki šiol nežinojau, kad Borisas Dauguvietis gimė 1985 m. ir šiuo metu jam būtų buvę 31 metai.Taip pat kas nors iš leidėjų grupės visgi turėjo sužiūrėti, jog prie nuotraukų būtų tikslūs pavadinimai, kad tekste neliktų gramatinių ir stiliaus klaidų.

Taip, reikia pripažinti, kad autorė tikrai padirbėjo su istoriniais šaltiniais, jų daug perskaitė, apibendrino ir pateikė skaitytojui, tačiau visgi reikia pripažinti ir tai, kad knygos dalių lyginamasis svoris nevienodas. Dalys, kuriose pasakojama apie iškilias to, ir ne tik to, meto asmenybes tikrai įdomios, tačiau kam šioje knygoje turėjo atsirasti švenčių aprašymai, kuriuose jokių naujų, o ypač nekuklių, faktų tikrai nepateikiama, lieka neaišku. Kas čia jau tokio nekuklaus švęsti Jonines ir dalyvauti vakaronėse ar susirinkti prie Kalėdų stalo ir pasitikti Naujus metus? Žadant skaitytojui papasakoti apie nekuklią Lietuvą, Švenčių ir poilsio įstatymo perrašyti neužtenka, reikėtų jame išvardintas šventes bent šiek tiek aprašyti ir parodyti visiems, na kur tuomet buvo tas nekuklumas.

dubeneckiene kalpokiene

Menininkė O. Dubeneckienė-Kalpokienė, P. Kalpokas (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

Kalbant apie Kauno restoranus, visgi norėtųsi, kad knyga būtų papildyta ir jų vaizdais, t.y. nuotraukomis. O jeigu pastarųjų neiškliko, tai šių dienų  paveiksliukais, kad būtų galima įsivaizduoti, kur jie buvo, kaip jie atrodė tuomet ir kaip jie (ar vietos, kuriose jie stovėjo) atrodo dabar. Papildyta realybė yra būtent tai, kas itin domina visuomenę ir leidžia ne tik skaityti, bet ir pajusti tekstą. Jeigu knygos dalies pabaigoje sudėtos kelios nespalvotos, ne itin gero ryškumo nuotraukos (beje, taip pat kyla klausimas, ar Kauno muziejų, o gal net archyvų fondai yra tokie tušti, jog visiškai nėra ką sudėti į tokios išskirtinės temos knygą), tuomet visos tos kainos, kurios išvardintos prie kiekvieno anuometinio Kauno restorano, netenka savo prasmės (kaip, beje, ir autorės darbas), nes skaitytojas tikrai nebraižys diagramų ir nelygins kelių metų ketvirčių, kurie yra nepalyginami, kainų.

 

Visiškas šios knygos nesusipratimas, mano manymu, yra dalis apie madą. Nors turėtų būti pati įdomiausia ir ryškiausia. Pateikti vien tik drabužių aprašymus be jokios vaizdinės medžiagos, tolygu tiesiog perrašyti mados vadovėlius apie pačią madą nieko nepasakant. O skyriaus apie plaukus ir “Trumpai apie nagus“ visiškai nereikėjo, nes atrodo, kad nebuvo ką apie juos papasakoti. Kaip ir nuotraukų iš mados žurnalų. Turbūt nereikia aiškinti, kad realių žmonių realios nuotraukos būtų kur kas patrauklesnės ir informatyvesnės. Nebent buvo siekis parašyti vadovėlį siuvėjoms.

Taip pat vargu ar būtina buvo paaukoti kelias dešimt knygos puslapių perrašinėjant pažinčių skelbimus, kad ir romantiškus, nepateikiant beveik jokių paaiškinimų ar įžvalgų. Tiesiog tam, kad knyga turėtų daugiau lapų? Ir, beje, jausmas toks, kad arba terminai labai spaudė, arba medžiagos labai trūko, nes knygos pabaiga sukelia jausmą, jog žūtbūt reikėjo parengti tam tikrą skaičių spaudos lankų, o ką rašyti, tiesiog nebuvo pagalvota arba tiesiog nespėta medžiagos surasti.

Tai, kad tai visgi pirmas toks žvilgsnis į nepriklausomos Lietuvos 1918-1940 m. laikotarpį, verčia (būtent, verčia) perskaityti šią knygą iki pabaigos. Tačiau tenka pripažinti, kad šis žvilgsnis labai jau neryškus, išblukęs ir apsiblausęs. Belieka tikėtis, kad kada nors vėl žvilgtelėjus į Lietuvą, bus galima matyti ryškesnį ir tikrai įspūdingesnį vaizdą.

KAI LAIKAS TAMPA ERDVE

Kartais visai puiku neskaityti knygų anotacijų, o pačia tiesiog nekaltybes muziejusimti ir nuspręsti, kad būtent dabar ir būtent šiandiena turi atsiversti tą ir tik tą knygą. Kai kartu susipina daug, atrodo iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusių aplinkybių, kuomet supranti, kad artimiausiu metu, visiškai skirtinguose vietose neišvengiamai susidursi su viena ar kita šios knygos egzistavimo forma, tuomet tiesiog atsiverti pirmą jos puslapį tam, kad suprastum ir tam, kad pajustum.

Mane visą laiką domino klausimas, kuom galima susieti nekaltybę ir muziejų? Ir ką tokiame muziejuje reikėtų eksponuoti, kokios turėtų būti jo kolekcijos? Kaip suvokti tą nekaltybę ir kas ją simbolizuoja? Ar galėtų toks muziejus atsirasti pavyzdžiui Lenkijoje arba Italijoje, ar galėtų jis apskritai egzistuoti krikščioniškoje šalyje? Jeigu ir galėtų, tai manau, kad turinio prasme tai būtų visai kita istorija. Kažkas pramaišiui su nekaltu prasidėjimu ir Mergele Marija. Na, gal dar šiek tiek riteriškų padūsavimų žiūrint apsiašarojus į savo damos nosinaitę bei būtinai mirtis dėl nelaimingos meilės. Štai ir visas nekaltybės a la krikščionybė muziejus. Gal ir iš šios knygos pradžioje tikiesi, kad tai bus kažkas toookio – uždrausta meilė, nebylūs susižvalgymai, slapti meilės laiškai ir bandymai užkariauti mylimosios širdį, kančios ir atgaila. Tačiau tenka pripažinti, kad tokiu atveju lauktų visiškas nusivylimas, nes apie jokią tyrą ir nekaltą meilę čia net nėra kalbos. Tikslumą mėgstantys skaitytojai turėtų žinoti, kad iki tol, kol pagrindinį herojų užvaldė tas begalinis meilės troškimas, jis be jokių skrupulų, būdamas susižadėjęs ir to neslėpdamas, pasimylėjo su aštuoniolikmete net 44 kartus ir tai viskas įvyko per labai trumpą laiką. Iš kitos pusės, o kodėl jam to nedaryti – pasiturintis, lengvabūdis ir … tiesiog vyras. Vyras tokiame pasaulyje, kur moterys visiškai priklausomos nuo visuomenės, nuo aplinkos, nuo vyrų. Nepaisant to, kad vos vos juntami ir taip vadinami laisvės vėjai, tačiau pučiantys nelygu ant kokio socialinio sluoksnio laiptelio tu stovi. Tai, kas vienam yra modernu ir šiuolaikiška, kitam skamba kaip nuosprendis iki gyvos galvos. Tai, kad vienam yra normalu, kitam reiškia sugriautą gyvenimą. Turbūt reikia būti turku, kad suprastum kai kuriuos jų mąstymo ypatumus, nes priešingu atveju na niekaip netelpa galvoje kaip mergina (turkė, o ne kokia nors “pasileidėlė“ vakarietė), žinodama, kad jos taip vadinamas mylimasis, su kuriuo ji susitikinėja slapčia (taip, taip, turkė slapčia su vyru apartamentuose ir tikrai ne arbatą geria) yra susižadėjęs ir nei vienu žodžiu nei menkiausia užuomina jai nieko nežadėjęs, dalyvaudama pastarojo iškilmingose sužadėtuvėse su kita, staiga supyksta ir dingsta, pasijaučia įskaudinta, nuvilta, paniekinta ir net aštuonerius metus vaidina neprieinamą kol galiausia po taip, reikia tikėtis, sužadėtuvių, visu greičiu lėkdama automobiliu rėžiasi į medį. Ir viskas dėl to, kad visą gyvenimą didžiausias jos troškimas buvo ne sąjunga su mylimuoju, kuris jos beviltiškai siekė net aštuonerius metus, ir kuris kaupė visus daiktus, kada nors jos paliestus, tam, kad įamžintų savo meilę jai, o tiesiog tapti garsia aktore. Kaip begalvotum, didžia meile aš šios istorijos nepavadinčiau. Gal tiesiog maniakiško apsėdimo ir šaltakraujiško keršto epopėja.

imagesRE9F3TPC

Nors visgi tenka pripažinti, kad ši kelionė ne tik į turko sielą, bet ir po Stambulą yra tiesiog nepaprasta. Vaizdai, kvapai, skoniai, viską galima puikiai užuosti, pamatyti ir paragauti. Ir iš dalies pabandyti suprasti tą keistą pasaulį ir jame gyvenančius žmones. Pabandyti, kadangi visiškai jų suprasti turbūt neįmanoma, nes vargu ar jie patys save supranta,

Visa knygos idėjos esmė, manau, yra sudėta į paskutinius romano skyrius, paskutinius Nekaltybės muziejaus kambarius. Ir čia atsiskleidžia ne tik Nekaltybės muziejaus prasmė, bet ir visų pasaulio muziejų kūrimo ir puoselėjimo pagrindas, jų idėja, jų modus vivendi. Visiems besidomintiems muziejais paskutinieji knygos skyriai, nepaisant visų pagrindinio romano herojaus emocinės ramybės paieškų, yra puikus gidas po Europos muziejus. Ne po tuos didžiausius ir garsiausius, kurie visiems žinomi ir lankomi kaip must see, o tuos, kuriuose pasakojamos istorijos, kuriuose galima jas užuosti, išgirsti ir net paliesti. Tuos mažuosius, kuriuos galima netikėtai rasti nežymiuose ir nieko neišsiskiriančiuose miesteliuose ar pasukus už kampo ir nuklydus nuo pagrindinių turistinių maršrutų didžiuosiuose, kurie tyliai laukia savo istorijų klausytojų parkų alėjose ar siauruose kiemų skersgatviuose. Beje, rekomenduočiau šią knygą ir muziejuose dirbantiems kolegoms. Tikrai rasite puikių idėjų jeigu ne praktinei veiklai, tai tikrai apmąstymams. Vien ką reiškia priesakas, kad muziejaus prižiūrėtojų pareiga – ne saugoti eksponatus, ne tildyti triukšmadarius, ne sakyti pastabas žiaumojantiems kramtomą gumą ar besibučiuojantiems, o muziejaus lankytojams sudaryti sąlygas pasijusti lyg šventovėje, tarsi mečetėje (analogas būtų bažnyčia), kur dera elgtis nuolankiai, pagarbiai ir kukliai. O gal vertėtų pasvarstyti ir svarbiausius muziejaus požymius: 1) muziejus skirtas ne tam, kad jame vaikščiotum, bet kad jaustum ir gyventum; 2) muziejaus dvasia, kurią pajunti, sudaro kolekcijos eksponatai; 3) muziejus be kolekcijos – tai parodų rūmai; O gal tiesiog imti ir apsilankyti viename iš šalia esančių muziejų ir pasiklausyti jo istorijos….

 

 

 

SMĖLIS, MĖLIS IR ŠILTI PRISIMINIMAI

IMG_8114Jeigu jau pradėti pasivaikščiojimus, tai neverta apsiriboti vien žemynine Lietuvos dalimi, bet vertėtų pabraidyti ir po atsiminimų smėlį. Tuo labiau, kad prižadėjau sau perskaityti šią knygą jau praėjusiais metais vien dėl to, kad minties apie jos išleidimo gimime ir pačiai netiesiogiai teko dalyvauti. Tiesa, visų kryžiaus kelių jau kartu su kolegomis nėjau, bet puikiai žinau, kiek pastangų kainavo šios unikalios knygos paleidimas į dienos šviesą, perdavimas į skaitytojų rankas. Todėl iš ties, didelė pagarba jiems ir padėka už galimybę pažvelgti į XX a. pradžios Klaipėdą. Nors tai ir nėra mano gimtasis miestas, tačiau daugiau kaip dešimtmetis praleistas vaikštant šio miesto gatvėmis, dirbant su žmonėmis, kurie yra aistringi savo amato žinovai ir entuziastingi jūros paveldo saugotojai, tyrinėtojai bei gaivintojai, kasdienis vandens kelias ir nuolat šalia banguojanti ir į krantą istoriją plukdanti stichija ir lėmė tai, kad su didžiausiu malonumu priėmiau šią knygą kaip dovaną ir dar su didžiausiu malonumu ją perskaičiau. Už šią galimybę pirmiausiai reikėtų padėkoti Bruno le Coutre atsiminimų vertėjui Romaldui Adomavičiui. Didelis ir svarbus darbas nuveiktas, labai svarbus tekstas tapo prieinamas visiems be išimties, bent šiek tiek kalbantiems ir, tikiuosi, dar skaitantiems lietuvių kalba. Ačiū jums.

Ko man visgi trūko. Juk negali taip užbaigti, vien pagyrimais:) Visų pirma nesupratau, kodėl prie knygos buvo pridėtas žemėlapis, kuriame nieko oi visiškai nieko negalima įžvelgti. Mano kuklia nuomone daug vertingesnis būtų buvęs šiek tiek dabarties realijas atitinkantis dokumentas, į kurį skaitytojas galėtų nuolat žvilgčioti norėdamas suprasti, apie kurias vietoves pasakoja Bruno le Coutre. Nesu istorijos žinovė, galiu atskirti tik kelias žuvų rūšis ir nepaisant to, kad teko organizuoti tradicinių laivų flotilės renginius, Romas puikiai žino, kuo baigėsi vienintelis mano plaukimas kurėnu:) Todėl man, noriu tikėti, kad ir kitiems, tokiems eiliniams “istorijos mėgėjams“, būtų labai pravertęs toks žemėlapiukas, kas, kad ne istorinis, bet realus, siejantis mus, sklaidančius knygos lapus su ta Klaipėda, tuo Memeliu, kuris buvo tuomet. Šiek tiek nuvylė pati įdomiausia knygos dalis – pasakojimas apie Puodžių gatvę. Ne todėl, kad neįdomu, bet todėl, kad negaliu įsivaizduoti, koks gyvenimas minimose vietose šiandien vyksta, kokie pastatai stovi, kaip keitėsi miesto urbanistinis kraštovaizdis. Labai tikėjausi ir vyliausi, jog paaiškinimuose bus bent trumpai užsiminta apie tai, kas šiandien minimoje vietoje “sukurta“, kokie įvyko esminiai pokyčiai vien tam, kad galėčiau įsivaizduoti anuometinę Klaipėdą ir pabandyti suprasti, kaip tuomet gyveno žmonės, kuriomis gatvėmis jie vaikščiojo. Apie tai, kad kai kurie paaiškinimai visiškai nereikalingi (pvz. kas nežino, kas yra Strausas arba Nidos menininkų kolonija), bet kai kur jų trūko, jeigu jau orientuojamės į aukštesnio nei vidutinis intelektas skaitytojus. Ir tai tikrai ne priekaištai, o tiesiog pastebėjimai ir mintijimai, kaip būtų buvę, jeigu būtų buvę.

Nors, galiu pastebėti, kad man visgi pavyko atrasti ir geriausią knygos nuotrauką. Ir tai tikrai nemenkina kitų, naudotų knygoje kartais vietoje, o kartais ir nelabai. O geriausią ji man todėl, kad aš žinau, kas tai per pastatas, esu jame lankiusis, ir ne vieną kartą, jis vizualiai stilistiškai nepakitęs, bet sunku įsivaizduoti, kad prie jo stovi ne studentai ar mokinukai, o prancūzų kareiviai ir kokia erdvė aplink juos – kartu ir pažįstama, ir nepažįstama. Sunku įsivaizduoti, kad tuo grindiniu, kuriuos tu trepsėjai pirmyn ir atgal, savo auliniais batais kaukšėjo ir šie kariai, apie kuriuos prisiminimas likęs tikriausiai tik šioje nuotraukoje. Ką jie matė, ką galvojo, ar visi grįžo namo, ar bent prisiminė, kokiame mieste buvo, ar jiems tai tebuvo eilinis miestas pakeliui į pergalę arba į mirtį. Man tai tiesiog visą knygos esmę galinti atspindėti nuotrauka – prisiminimai šiandienai, žinutė iš praeities ateities kartoms, Klaipėdos kelias ir jos žmonių likimas.

 

prancuzai Klaipedoje

Nuotrauka iš Lietuvos jūrų muziejaus rinkinio

Štai šito jausmo man nuolat trūko knygoje. Vis ieškojau šių sąsajų (ne be šiuolaikinių technologijų pagalbos), bet pavykdavo tik kartais. Norėtųsi, kad šia knyga susidomėtų ir jūrą vieną kartą per metus, ar jos iš viso nematę žmonės, kuriems tikrai nebus savaime suprantama tai, kas mums daugumai atrodo savaime suprantama, nors visi žinome, kad savaime suprantamų dalykų nėra.

Manyje vis atsiliepia

Sena Dangė tarp krantų!

Tyliai linki tavo bangos –

Mūs jaunystės draugės brangios –

Iš toli gerų dienų.

Labai laukčiau ekskursijų po Klaipėdą aplankant vietas, kurios gyvos Bruno le Coutre prisiminimuose ir kurias magėtų atrasti daugeliui šios knygos skaitytojų. Nepaisant to, kad Vilniaus knygų mugės metu vykusio šios knygos pristatyme buvo užsiminta, kad Klaipėda neturi tokių vadovų po miestą, kaip Vilnius, nematau jokių kliūčių šiai knyga tapti tokiu vadovu jeigu kažkas imtųsi iniciatyvos su kompanija paklaidžioti Bruno le Coutre atsiminimų takais. Ir tiesa, tai kaipgi iš tikro taisyklingai ištarti – Bruno le Coutre?:)

 

 

PASIVAIKŠČIOJIMAS KARTU IR ATSKIRAI ATRADIMŲ TAKU

12717293_10153436382543753_2222049793502584966_nPastarąsias kelias savaites kuprinėje nešiojantis unikalų vadovą po Vilnių buvo įmanoma nepastebėti pažįstamų, netyčiomis atsitrenkti į kokius nors daiktus, pražiopsoti troleibusą arba netyčiom užsispoksoti pro pastarojo ar automobilio langą norint praktiškai patikrinti, ar minėtieji Vilniaus reliktai vis dar yra savo vietose. Jau senokai teko rankose laikyti tokį išsamų ir visiems suprantama, datų ir faktų gausa neperkrautą vadovą po miestą, kurį dar nespėjai atrasit, bet norėtum prisijaukinti. Pasirodo, kad pro daugelį iš šiame vadove (ar žemėlapyje) po miestą minimų pastatų, jų puošybos elementų, mažų, bet ne menkų detalių kasdien praeini pro šalį ir niekuomet nesusimąstai, kokias istorijas jie gali papasakoti, ar kokių įvykių liudininkais jie yra. Kartais ne tik, kad nežiūri į dangų, bet nepažvelgi net sau po kojomis, o jeigu ir pažvelgi, nieko nematai. Todėl tokie leidiniai iš tiesų, kaip tai galėtų skambėti ir banaliai, padeda praregėti ir atrasti miesto spalvas, istorijas, likimus, nuotykius bei įgalina pažvelgti į supančią aplinką kitomis akimis. Sunku įsivaizduoti, kad tomis gatvėmis, kurioms šiandien pėduoji, kažkada vaikščiojo didikai ir šalies kūrėjai, kad tie akmenys bažnyčių sienose, kurie atrodė kaip pamiršti užtinkuoti, turėjo savo misiją ir paskirtį, kad šaligatviai iškloti skirtingos spalvos plytelėmis ne todėl, kad darbininkams taip atrodė gražiau, o todėl, kad žymi vietas, kurios kažkada buvo kieno nors namais, kad tai, kas šiandien yra aikštės ar automobilių stovėjimo aikštelės, buvo rūmai ar kapinės, kad čia gyveno ir kūrė žmonės, apie kuriuos galima sužinoti tik jeigu sugebėsi pakelti akis ir perskaityti tą istoriją, užrašytą kartais smulkiomis raidėmis, tačiau šiandien dar įskaitomą.

Džiugina tai, kad knyga stora, kad turi žemėlapį ir tai, kad supranti, jog visiškai nesunku bus nešiotis ją savaitgaliais išsiruošus pasivaikščioti po miestą ir nusprendus pačiam fiksuoti dar išlikusius gyvenimo pėdsakus Vilniuje.

Ir miestas niekada nebebus toks pats, koks buvo iki į atsiverčiant pirmą šios knygos puslapį.

darius pocevicius

 

GALI BŪTI PRIETARINGAS, BET GALI IR NEBŪTI

viena indijoje    Na va, knyga, pradėta skaityti dar praėjusiais metais, tačiau užbaigta jau šiais – geri statistikos rodikliai garantuoti. Aišku, jeigu skaitai knygas tik dėl šių rodiklių. Tačiau aš šiuo metu gailiuosi tik to, kad ši knyga nepapuolė į rankas šiek tiek anksčiau. Į akiratį papuolė, tačiau į rankas neskubėjo. Dėl labai paprastos priežasties – jos viršelio. Nelabai jau knygai su juo pasisekė. Suprantu, kad norėta parodyti visapusišką Indiją, tokią, kokią pamatė pati autorė, bet viršelį tikrai ne autorė maketavo, todėl, mano subjektyvia nuomone, jeigu būtų pasirinktas kaip tik minimalistinis viršelio dizainas, visiškai nieko nevaizduojantis ir nebandantis skaitytojui sufleruoti, ką jis gali šios knygos puslapiuose atrasti, būtų labiau pasisekę. Na, bent jau aš tikrai būčiau greičiau ją atradusi nei dabar, kai belieka apgailestauti, kad jos neperskaičiau pries pradėdama kankintis su S. Rushdie “Vidurnakčio vaikais“. O su jais tai tikrai prisikankinta ir tik valios pastangomis pavyko užbaigti. Galbūt būčiau geriau ir jį supratusi. Nors, negaliu pasakyti, kad perskaičius šias dvi, visiškai skirtingas knygas, jau tikrai užsinorėjau į Indiją. Tiesiog po Vaivos knygos, geriau supratau, kokia ši šalis kontrastinga, daugialypė ir nenuspėjama. Aš kaip ir turbūt kiekvienas vakarietis, turi susikūrusi keletą stereotipų apie šią šalį. Visų pirma, man ji atrodo nešvari. Visur dulkės, purvas, higienos nulis ir stebuklas, kad ten dar gyvų žmonių esama, kurie dar nenumirė nuo dizinterijos ar kitokių kūno negalavimų. Antra, pavojinga ši šalis man atrodo. Ypač merginai, keliaujančiai vienai. Todėl tikrai verta žavėtis autorės drąsa, nes aš daugeliu atveju, tikrai savyje neatrasčiau nei keliautojo dvasios, nei avantiūristo drąsos vienui viena patraukti į nežinomus kraštus, pas nepažįstamus žmones. Vien todėl verta perskaityti šią knygą – savęs pažinimo tikslais – suprasti, kad tik dėka tokių drąsių žmonių, tu gali patirti pasaulį neiškeldamas kojų iš namų (nors keliauti ir labai mėgsti, tiesa, po “saugius“ kraštus). Iš tikro, aš pamačiau Indiją, ir ne turistinę, bet tikrai labai žmogišką, nors kartais ir šokiruojančią. Tačiau tai turbūt tik prieskoniai, kurie ten itin populiarūs ir be kurių nebūtų įdomus tas mūsų gyvenimas iš viso. Tiesa, po šios knygos, geriau supratau ir “Vidurnakčio vaikus“ ir nusprendžiau, kad tikrai perskaitysiu dar kelias knygas apie šią šalį. Tikrai lauksiu sekančios Vaivos knygos. Ir tikrai užsirašysiu į jogos kursus. Pabandyti. Patirti. Ir suprasti.

ŽVILGSNIS PRO PAKLODĖS SKYLĘ

vidurnakcio vaikaiPasižiūrėjau į savo perskaitytų knygų dienoraštį ir apgailestaujant teko pripažinti, kad visą rugpjūčio mėnesį taip buvau įnikusi į knygų puslapius, kad net neturėjau kada bent vieną iš jų aprašyti. Dėl savęs, kad neužmirščiau, ką ir kodėl perskaičiau. Kažkur pasislėpę užrašai apie pirmus įspūdžius užvertus paskutinius šių knygų puslapius, pieštuku primarginti puslapiai, norint išsaugoti tai, kas labiausiai įstrigo, užsifiksavo, suintrigavo ir sudomino. Tenka prisiminti.

O domino ir intrigavo daug kas. Kad ir pirmoji pažintis su Salmanu Rushdie. Jo legendinio romano “Šėtoniškos eilės“ niekur nepavyko gauti (aišku, bibliotekose jis yra, bet tai nesiskaito – visomis prasmėmis). Lyg ir girdėjau gandus, kad šio romano tiražą ketina pakartoti leidykla “Baltos lankos“, bet… Kol jo nėra knygynų lentynose, nepaisant to, kad namie saugiai guli ir dūsaujantis mauras ir Florencijos gražuolė, ir galima tvirtai stovėti ant žemės po kojomis, vis dėlto pažintį teko pradėti nuo vaikų, “Vidurnakčio vaikų“. Tai buvo iššūkis, ir aš jį įveikiau. Negaliu pasakyti, kad buvo labai jau sunku, bet kai kuriais momentais tęsti tos pažinties nesinorėjo. Buvo šiame romane tokių sunkių vietų, kad norėjosi viską užbaigti ir išsiskirti gražiuoju, kol dar ne vėlu. Nesu tas žmogus, kuris eina iš proto dėl Rytų kultūrų ir negarbinu nei karvių, nei tikiu, kad visas nuodemes nuplaus šventas Gango vanduo, todėl manęs tikrai nežavėjo nei gamtos, nei žmonių aprašymai. Nors, filmo pristatymo vaizdo klipas man pasirodė visai įdomus, nors keletos epizodų niekaip negalėjau prisimiti, kad būčiau juos skaičiusi. Žinoma, tai, kas parašyta ant popieriaus nebūtinai turi būti perkelta į didžiuosius ekranus.

Tikrai nesiginčiju dėl fakto, kad tai geriausia iš visų knygų per 25-erius metus gavusių Bookerio premiją. Tikrai yra už ką ir premiją skirti, ir pripažinti geriausia knyga. Už pasakojimą, už istoriją. Nepaisant to, kad trečdalį visos istorijos sudaro paaiškinimai apie sudėtingą Indijos politinę padėtį, partijų kovas, kovą už laisvę ir nemokėjimą ta laisve naudotis. Man tie politiniai manevrai buvo tarsi fonas gyvenimui, kurį gyveno tie vaikai, gimę pirmą nepriklausomos Indijos naktį. Nelabai supratau, kur buvo gėris, o kur blogis, bet greičiausiai jie ėjo darniai  susikabinę rankomis. Kaip visada būna. Ir buvo. Ir bus.

Aš vis dėlto ramiai palauksiu naujo tiražo nors ir šėtoniškų, bet eilių. Bandysime pažindintis iš naujo.  Pirmos pažinties pokalbis išėjo nei šioks nei toks.

 

JŪS MATOTE, O JIS SUGALVOJO

deja vu vilniusŽmonės kalba, kad tikrieji vilniečiai yra tie, kurie turi bent po du antkapius Vilniaus kapinėse, ir kad iš tikro Vilnius yra pats tikriausias kaimas, kaip to pripažinti ir nenorėtų čia gyvenantys. Čia arba pritampi, arba keliauji toliau po svietą laimės ieškoti. Tačiau čia gyventi gali kiekvienas. Tiesiog, galbūt, reikėtų pasistengti jį prisijaukinti. Tai, aišku, tam tikrą laiką trunkantis procesas, bet rezultatas paprastai būna to vertas. Nes gali būti, kad atsitiks ir toks dalykas, kai vienas aplankytas renginys, pamatyta nuotrauka paskatins paimti į rankas knygą ir pasileisti prisiminimų keliais. Prisiminimų, kuriais vis dar gali dalintis su kolegomis ir draugais, kurie,perskaičius Ingos Liutkevičienės, kartu su paskutiniu sovietmečio Vilniaus meru Algirdu Vileikiu parašytą knygą “Deja Vu Vilnius 1974 – 1990“ tiesiog suspindi kitomis spalvomis.

Tai, kas knygoje aprašoma kaip vilniečio kasdienybė, buitis, Visgi buvo tokia pati kasdieninė ir kitų miestų gyventojų rutina. Visi mes kieme žaisdavome kvadratą, “Ali Babą“, darydavome “sekretus“, kreida braižydavome strėlytes, laptinėse įsiregdavome “namus“ ir visi be baimės gerdavome iš vienos stiklinės gazuotą vandenį, stovėdavome eilėje prie giros, keisdavome makulatūros talonėlius į tualetinį popierių. Visiška tiesa, kad vaikystei blogų laikų, deficito ir neprestižinių gyvenimo vietų  nebūna. Mažai kam iš to meto vaikų rūpėjo, kaip ir kodėl miestai buvo statomi taip, o ne kitaip, kodėl važinėjo tokios,o ne kitokios mašinos, kodėl visi mes turėjome  vienodus sportinius batelius ir netgi po daugelio metų, pažvelgę į draugų vaikystės nuotraukas galime pamatyti tobulus sovietinius klonus. Todėl, vienas iš šios knygos privalumų, kad tu gali joje atpažinti ne tik Vilniaus vaikus, bet ir save, savo draugus, savo vaikystę. Ir ne tos santvarkos mes galime ilgėtis, o savo vaikystės, jaunystės, nesvarbu, kuriame mieste ji prabėgo.

Puiku, kad šioje knygoje gali rasti atsakymus į kai kuriuos, turbūt bendrinius savo klausimus – kodėl buvo statomis tokie maži butai, kodėl buvo masiškai keliamasi į naujus miegamuosius rajonus, kodėl jie visi vienodi ir “Likimo ironija arba Po pirties“ visiškai neatrodo juokinga net ir  dabartiniais laikais, kai dygsta vienodų, vienas su kitu suspaustų daugiabučių kvartalai, kuriuose, pasirodo, gyventi yra laikoma prestižu, tačiau, į kuriuos persikėlęs tu su visam atsisveikini su savo privatumu ir esi priverstas įsilieti į kaimynų benruomenę tiesiogine to žodžio prasme, kodėl ketvirtadienis buvo žuvies diena, ir ką reiškia “sukombinuoti“. Daugelio šių dalykų, iš tiesų, kartai, gimusiai po 1990 m. jau nebepaaiškinsi. Todėl labai svarbu, kad tokie prisiminmai, paremti tikrais faktais, yra dokumentuojami, yra klausiama ir yra klausomasi tų žmonių, kurie tada buvo ten, įvykių epicentre, kurie priiminėjo sprendimus ir planavo visų mūsų gyvenimą. Nes greitai tų žmonių gali nelikti. Nelikti ne tik jų atvaizdų, bet ir išminties, gyvenimo pamokų, kuriomis jie galėtų pasidalinti su mumis, nelikti jų pačių prisiminimų. Ir visa tai liks prarasta amžinai. Ir niekas neprisimins, kaip atrodė J. Basanavičiaus gatvė 1974 m. , kaip krito šlapdriba prei Šv. Onos bažnyčios, kiek nervų ir apsukrumo reikėjo miesto vadovams, kad atsirastų elementari, tačiau šiek tiek kitokia nei visoje Sovietų Sąjungoje, miesto infrastruktūra, tokiu būdu pademonstruojant bent tokį mūsų kitoniškumą, gebėjimą mąstyti, gebėjimą gyventi savo, o ne primestą gyvenimą.

vilnius A Reklaicio nuotrauka 1974 J Basanaviciaus gatve

A. Reklaičio nuotrauka, J. Basanavičiaus gatvė, 1974 m.

 

A Sutkaus nuotrauka Slapdriba Sv Onos baznycia

A. Sutkaus nuotrauka, Šlapdriba, ŠV. Onos bažnyčia

Žmonės, kūriantys miestą, palieka ir dalelę savęs tame mieste. Nežinau, ką pasakoja gidai, vedžiodami ekskursijas po Vilniaus miestą, tačiau, jeigu yra ekskursijos literatūros kūrinių pėdsakais, tai kodėl negalėtų būti ir ekskursijos, remiantis miesto kūrėjų atsiminimais. Nereikia eskaluoti politinės praeities, visi mes turime ir visi mes darome savo pasirinkimus, tačiau, jeigu pasirinkimas padarytas siekiant kilnesnių tikslų, ne mums kitus teisti. Tiesiog galime pasivaikščioti tais takais ir tais keliais, kuriais mus vis dar gali pavedžioti kuriantys.

Nuo šiol, eidama tiltu iš Žvėryno į Vingio parka, į kabančius trosus žiūrėsiu ne tik kaip į paprastus kabančius trosus. Nuo šiols jie turės savo istoriją. O ir S.Kuzmos karžygio skulptūra, stovinti pastato Trakų ir Pylimo gatvių sankryžoje nišoje, bus ne šiaip koks neesminis miesto puošybos elementas. Smagu žinoti, kad visgi pritrūko tų kelių paskutinių žingsnių, ir dabartinio Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje neskimbčioja indai ir nekvepia, nors ir geros kokybės, bet visgi maistu. Dabar miestas turi savo istoriją, kuri susieta su kiekvieno iš mūsų istorija. Nesvarbu, iš kur būtum atvykęs į Vilnių.

“Nereikia bijoti, jei tau pasakys “Eik velniop“, – na, ir nueisi, tai vis tiek šioks toks adresas. Nereikia pykti, kad kitas ko nors nežino ar nenori žinoti“.

 

 

DYGSNIAVIMAS MINTIMIS ARBA SILENTIUM EST AUREUM

silva rerum “Bukaprotis visuomet viską žino geriausiai, jam niekad nekyla jokių klausimų, jis visad turi atsakymus ir visad žinąs, ką reikia daryti, gyvenimas jam visad aiškus; maža to, jis dažniausiai dargi ir moko gyventi kitus, jį dažniausiai aptiksi esant uolų pamokslininką, pastorių, tarėją, teisėją, raštininką, seniūną; galia ir bukumas – pražūtingas mūsų laikų derinys, laimė, jog dabartis – tik akimirka amžinybėje, aš tikiuosi, kad mūsų vaikai bus kitokie …“

Kitokia ir trečioji “Silva Rerum“. Jeigu reikėtų tiksliai įvardinti tą “kitoniškumą“, būtų sunku, nes tokias knygas paprastai skaitai daugiau pasikliaudamas savo jutimais, o ne loginiu mąstymu. Dabar, perskaičius knygą, net negalėčiau tiksliai įvardinti savo lūkesčių, kuriuos turėjau pries atsiverčiant pirmąjį knygos puslapį. Ir tikrai turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad galėčiau bent iš dalies sudėlioti savo įspūdžius logine seka.

Negaliu pasakyti, kad knygos siužetas mane nuvylė, tačiau visada jutau šiokį tokį trūkumą to “kažko“, kas verčia vis labiau įsijausti į gyvenimą ten, knygoje. Galbūt todėl, kad manes visiškai nežavėjo Petras Antanas Norvaiša, nes tokiems žmonėms ir realiame gyvenime nejaučiu palankumo. Tačiau turiu įtarimą, kad toks galėjo būti ir autorės sumanymas. Pagrindiniai herojai ne būtinai visada turi būti teigiami. Kartais jie būna tiesiog nelaimingi žmonės, kaip ir Petras Antanas Norvaiša, niekada nepažinęs tikros meilės, nemylėjęs ir niekino nemylėtas, palinkęs ties savo skaičių knygomis, ištikimai tarnaujantis Radviloms, paisantis įsakymo raidės, lojalus iki mirties, siauros pasaulėžiūros ir visiškai be polėkio gyventi.

MARTYNAS MIKALOJUS RADVILATačiau man šio romano pagrindinis herojus, visomis prasmėmis, Martynas Mikalojus Radvila – kunigaikštis raikytojas. (tiesa, dar neišsiaiškinau, ką šis titulas reiškia, tačiau artimiausiu metu, su kolegų istorikų pagalba, pasistengsiu tai padaryti). Galbūt jis ne visada teigiamas, ne visuomet pateisinamas, tačiau tuom ir įdomus. Todėl, kad išdrįso mąstyti kitaip, elgtis kitaip nei reikalavo to meto tradicijos ir papročiai, įsipareigojimai ir diplomatiniai susitarimai. Pašėlęs, atviras naujiems potyriams ir žinioms, tolerantiškas kitiems, tiesiog aistringai gyvenantis savo gyvenimą, toks Martynas Mikalojaus iš tiesų negalėjo likti nepastebėtas. Jo sugebėjimas būti kitu, kitokiu nei daugelis, išsiskirti iš minios, turėti savo nuomonę, toleruoti (su kai kuriom išlygom) kitų nuomonę, pagarba moteriai (taip pat, su kai kuriom išlygom) kliudė, kėlė sumaištį ir šiek tiek lenkė tą laikmetį. Nepaisant to, kad vėliau buvo ištrintas iš visuomenės ir šeimos kaip žmogus, kaip asmenybė, jo gebėjimas net ir juodžiausiom valandom neprarasti savito humoro jausmo ir gebėjimo pasišaipyti iš savo priešų, galėjo kelti tik susižavėjimą. Tai bene gyviausias viso romano personažas, nors vėliau ir buvo ištrintas iš giminės istorijos.

URSULE RADVILIENE Šiandien Vilniuje, einant Vilniaus g., visada prisiminsiu Prancišką Uršulę Radvilienę. Moterį, kuri kūrė tada, kai kaip tikra erezija skambėjo tai, kad moteris gali turėti sielą, kad moters siela gali būti netgi arčiau Dievo, kad ji gali būti lygi vyrui. Galima kalbėti ir apie jos socialinę padėtį, kuri, be kitą ko, suteikė jai visas galimybes save kūrybiškai išreikšti. Tačiau, nereikia pamiršti ir to, kad net ir gyvenant rūmuose, ne visos garbingos ponios gebėjo užsiimti daugiau nei nesibaigiančiu grįžtančio iš savo svarbių darbų vyro laukimu, nuolankiu ir pagarbiu tylėjimu prie stalo, dievobaimingu saves atsižadėjimu už būtas ir nebūtas nuodemes. Geriausias to pavyzdys – Petro Antano Norvaišos žmona,visiškai nematoma ir negirdima po namus slampinėjanti moteriškė, tačiau labai  gerai atliekanti žmonos pareigas (jos nuomone). Pranciškos Uršulės Radvilienės subtilūs pokalbiai su Petru Antanu Norvaiša,  jo paties žavėjimasis ja ne tik kaip savo šeimininke, bet ir kaip moterimi, kuri pasirodo gali mąstyti ir protingai kalbėti, jos savigarba, išmintis užmerkiant akis prieš nereikšmingus faktus, o kartu nepaliaujamas tikėjimas geresniu pasauliu daro ją išskirtine visoje šioje istorijoje.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejs, įsikūręs Mažuosiuose Radvilų rūmuose, tikiu, kada nors ateityje, pakvies visus susipažinti su  šia išskirtine moterimi ir jos kūryba. Silentium est aureaum, tačiau kai kurios istorijos turi būti papasakotos.

LIETUVOS TEATRO MUZIKOS IR KINO MUZIEJUS