PRARASTASIS

virselis-230Na, pagaliau. Užverčiau paskutinį šios nerealiai storos knygos puslapį. Nors iš esmės storų knygų niekada nevengiau, bet šį kartą tenka pripažinti, kad sunkiai dorojausi su kiekvienu jos puslapiu. Ir, kaip teko skaityti vieną iš atsiliepimų – ši knyga tikrai ta, kurios net ir didžiausiam priešui nelinkėtum. Ir tai ne apie tai, ar ji įdomi, ar nuobodi, ar suprantama, ar visiškai “apie kosmosą“ – ji apie gyvenimą. Ir kaip skaitytojas informuojamas jau pirmame puslapyje – apie prarastą gyvenimą.

Jeigu ne kino filmas “Genijus“, turbūt ši knyga ilgokai būtų gulėjusi lentynoje tykiai laukdama savo eilės būti paimta į rankas ir perskaityta. Ir, jeigu žiūrint filmą, man visgi nebuvo visiškai aišku, kas iš šių dviejų genijus – Thom’as Wolf’as (rašytojas) ar Max’as Perkins’as (redaktorius), tai užvertus paskutinį puslapį supratau, kad tikrasis genijus man  visgi redaktorius (ir ne todėl, kad jį vaidino Colin’as Firth’as:). Žmogus, sugebėjęs suvaldyti tokį kiekį teksto (privertė išbraukti net 90 000 žodžių). Be abejo, genialus ir vertėjos Irenos Balčiūnienės darbas, kuriai ši knyga turėjo būti tikra iššūkis, su kuriuo ji fantastiškai susidorojo ir tik jos dėka, keletą kartų jau užplūdus nenugalimam norui tiesiog padėti šį romaną į šalį, visgi jį atsiversdavau, nes lietuvių kalba, kuria perteikta visa šio prarasto gyvenimo istorija, tiesiog žavi ir stebina, verčia grožėtis ir atrasti, suprasti, kiek daug įvairių gražių lietuviškų žodžių mes visgi turime savo mintims išsakyti. Ačiū vertėjai, kad vertė skaityti.

Apie pačią istoriją nelabai yra ką ir pasakoti. Siužeto kaip ir nėra, yra tik prarastas ištisos kartos gyvenimas su kai kuriais kliedesių intarpais (nukrypimais nuo tiesiosios), kurių protu gal ir nesuvoksi, bet, kas visgi keista, gali pajusti vidumi. Skaitant kartais net nesuvoki, kas tave labiau erzina – tas amžinas zirzimas dėl pinigų (Eliza, Gantas, Stivas), nuolatinis gėrimas ir siautėjimas (Gantas), prisiimtas amžinas aukos vaidmuo (Helena), ar tas nestabilumas ir neapibrėžtumas (Benas, Judinas), kai niekas atrodo neturi pakankamai ryžto nutraukti tą nevilties grandinę. Ir nesuprasi, ar tai tokie stiprūs kraujo ryšiai, ar beviltiškas kabinimasis į bet ką, kad tik išvengti vienatvės. Veikėjai iš tiesų vienas už kitą spalvingesni, tarsi atklydę iš kokio paralelinio pasaulio, nors iš tiesų tai jie visiškai realūs, nes šis romanas, nors ir autoriaus pirmasis, bet laikomas labiausiai autobiografišku.

Jeigu šį romaną skaityti įkvėptam pamatyto kino filmo – emocinis krūvis visiškai vienodas. Tarsi ir norėtum džiaugtis ir gėrėtis, bet, kad nelabai yra kuo. Ir tai tikrai ne apie grožį plačiąja prasme. Jeigu kino filme viskas paremta garsiais aktoriais ir jų vaidyba (filmas būtų visiška nesėkmė jeigu jame nebūtų Colin’o Firth’o ar Nicole’s Kidman, gerai gerai.. ir  Jud’o Law), tai knygoje nuolat tenka brautis per sustingusį laiką, kai niekas kitas tik tu pats gali sau pagelbėti įveikti šią distanciją ir jokie garsūs ar įžymūs vardai ar veidai tau nepadės. Gal toks ir yra gyvenimas mažame miestelyje tarp kalnų Amerikoje, svajonių ir galimybių šalyje.

genijus

Tikriausiai, kaip amerikiečiai nesuprastų mūsų “Kuprelio“, “Skerdžiaus“ ar “Marčios“, taip mums sunkoka perprasti tą taip vadinamą tikrąją XX a. pradžios Ameriką, vaizduojamą šiame romane. Bet pabandyti verta. Kai turėsite laiko ir noro susitikti su genijumi. Bet kuriuo.

“Look homeward Angel now, and melt with ruth:
And, O ye Dolphins, waft the hapless youth.“

John Milton, Lycidas (163-164)

 

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s