PRIE VIENO STALO

Javier Sierra 1Gyvenime sutapimų nebūna – tu sutinki tuos žmones, kuriuos turi sutikti, atsirandi tam tikroje vietoje būtent tuomet, kuomet tau reikia ten būti, eini tuo keliu, kuriuo tau lemta eiti (dažniausiai). Tas pats, manau, yra ir su knygomis. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mes jas renkamės, tačiau iš tikrųjų tai jos mus pasirenka ir ateina pas mus būtent tuomet, kuomet yra reikalingos ir būtinos. Nesvarbu kokia priežastis. Tarsi nujausdamos, kad būtent jos šiuo metu yra reikalingiausios. Ir jeigu tai nebūtų man nutikę keletą kartų, tikriausiai nepatikėčiau, jeigu kas nors man tai pasakotų. Tačiau, jau ne pirmas kartas, kuomet nei iš šio, nei iš to, į rankas papuola būtent ta knyga, kuri visiškai atliepia dabartinę tavo būseną, buvimo vietą, nuotaiką.

Nors savo bibliotekoje turiu keletą šio autoriaus knygų, kurios turi pretenzijų būti pavadintos moksliškai pagrįstomis istorijomis (kaip pats autorius vadina “pasakojimo – tyrinėjimo žanru“),  o ne kokiais nors D. Brown’o išgalvotais faktais ar fantazijomis (nors, kas galėtų paneigti, kad…..), tačiau visgi, kaip niekada negalvojau, kad kada nors dalyvausiu “Da Vinčio kodo“ ar “Angelų ir demonų“ ekskursijose, taip ir tai, kad kada nors vieną iš J. Sierra knygų skaitysiu ne kaip kokį tiesiog teoriškai abstraktų romaną, o pasakojimą, kuriame buvau. Aišku, ne tais metais, kuomet Leonardas užbaiginėjo savo kūrinį, bet – AŠ JĮ MAČIAU. Restauruotą, tiesiog puikiai saugomą ir paliekantį neišdildomą įspūdį, kurio iš karto kaip ir nejauti, bet jis yra su tavimi nuolat. Ir štai, netikėtai, pasiimi iš lentynos šią knygą…

IMG_0730

Manau, kad be D. Brown’o legendas ir mitus, o gal sąmokslo teorijas (kaip kam patogu vadinti) kūrė ne vienas rašytojas, dailininkas, meno ar kultūros veikėjas, o gal ir “paprastieji mirtingieji“. Visiems mums norisi tikėti kažkuo nepažiniu ir tikėtis, kad kažkur slypi paslaptis, kurią tik mes galime atskleisti ir apie tai pranešti pasauliui. Taip, kai kurie faktai, teorijos, hipotezės ar spėjimai buvo moksliškai įrodyti. Taip, renesansas dovanojo pasauliui genijus ir mums iš dalies pavyko išsaugoti jų palikimą – šedevrus, kuriais mes šiandien galime grožėtis muziejuose, bažnyčiose, kitose viešose erdvėse.Taip, tais laikais menininkams kūrinys buvo ne tik gražus vaizdas, bet galimybė išsakyti savo mintis, perteikti savo pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą (atsižvelgiant į tai, kad Bažnyčia raudonplaukius ir visokius kitokius greitai užkeldavo ant laužo). Todėl interpretuoti jų žinutę, kuomet nėra likę jokių užrašų (kas irgi buvo pavojinga) arba jie yra tokie fragmentiški,kad vientisos istorijos vis tiek nesudėliosi, šiandienos žmogui yra labai sunku. Tačiau labai norisi.

Iš tikro, jeigu patinka paslaptys, netikėti atradimai, intriga ir menas – knygą galima tikrai su dideliu malonumu perskaityti. Net jeigu ir esi girdėjęs ar skaitęs, kad Leonardo “Paskutinėje vakarienėje“ vienas iš apaštalų (mylimiausias) – Jonas –  yra iš tiesų Marija Magdalietė (t.y. moteris, kurią su Dievo sūnumi siejo abipusė meilė), kad tikroji Jėzaus bažnyčios “uola“ buvo būtent ji, o ne Petras (esminis iki šiandienos gyvuojančios Bažnyčios ramstis), kad ne Judas laiko peilį, o Petras ir, kad Judo vaidmuo nėra jau toks ir baisus, ir nereikia jo nekęsti, nes būtent per jį Dievas ir įvykdė savo planą (kažkam juk reikėjo tai padaryti), nedidelių, bet visgi įdomių atradimų šioje istorijoje kiekvieno skaitytojo tikrai laukia. Kad ir tokie, jog Milane Leonardo “Paskutinė vakarienė“ yra vadinama Cenacolo (o mums iki tol niekaip nepavyko suprasti, kodėl ant durų prie įėjimo į vienuolyną kabo toks užrašas) ir tai, kad dailininkas (aišku, negalima jo vadinti tik dailininku, gal geriau kūrėju) nutapė save šiame genialiame kūrinyje, o šalia savęs ir vieną garsiausių graikų filosofų, kad šis paveikslas yra dedikuotas moteriai. Ir tai parodyta itin akivaizdžiai – tik reikia žiūrėti ir matyti.

Iš tiesų, perskaitęs šią istoriją, į Leonardo “Paskutinę vakarienę“ tikrai nežiūrėsi taip kaip anksčiau. Tiesiog prisėsi prie vieno stalo.

Tiesa, ant knygos viršelio išvardinti apaštalai nelabai atitinka tekstą. Iš tiesų jie sėdi savo vietose, tik vadinasi ne savo vardais, todėl vadovaukitės ne knygos viršeliu, o šia nuotrauka:)

IMG_0722

“Gėrėdamasis tapybos darbu visuomet atmink, kad prisilieti prie prakilniausiojo iš menų. Niekuomet neapsiribok išore: įsiskverbk į vaizdą, judėk tarp jo dalių, atrask nematomas erdves, iššniukštinėk užkaborius…. tik šitaip suvoksi jo tikrąją prasmę“

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s