KELIONĖSE SVARBU GERA KOMPANIJA

keliones su tetaTokios sunkios ir tokios sprangios knygos jau senokai neteko turėti rankose. Toks jausmas, kad leidausi ne į kelionę su miela tetule, kurią kaip ne kaip žadėjo knygos anotacija, o be tikslo klajojau laukuose su ekscentriškų žmogystų kompanija, kuri gal ir turi potencialo sužibėti savo nepakartojamomis unikaliomis charakterio savybėmis bei protu nesuvokiamais ir nepaaiškinamais poelgiais, tačiau galų gale iškrečia kokį visiškai patetišką akibrokštą tarsi kokie į pensiją išėję klounai, kurių cirkas jau seniai sudegė (arba išvažiavo), o juos tiesiog paliko. Beje, cirkas šioje knygoje taip pat egzistuoja, kaip ir kiti beprotiški bei apgalėtini jaunystės versliukai, ne pasigerėjimo, bet tikros užuojautos verta meilė (jeigu tai galima taip pavadinti) bei tokie kartais iš konteksto, o kartais su realybe prasilenkiantys beviltiškai nuobodaus banko tarnautojo – pensininko nuotykiai nesuprasi kodėl ir kam bei kokioje šalyje.

Beje, tikintis, kad teks bent šiek tiek patirti rizikos ar nuotykių – tektų nusivilti, nes visi tie prognozuojami ir numatomi netikėti nutikimai pasirodo tokie tikėti ir prognozuojami, kad tenka irtis per romano puslapius kaip su šauktu per jūrą (tikiuosi, kad niekada neteks realybėje to daryti). Skaitant kartais apimdavo jausmas, kad autorius tiesiog brūkštelėdavo keletą puslapių, o paskui užsiimdavo kitais reikalais, kol kada nors visai netyčia pamatydavo neužbaigtą rankraštį, tačiau neskaitydavo nuo pradžios tam, kad prisimintų, o pradėdavo jį rašyti nuo ten, kur paskutiniu metu sustojo. Tarsi siūtum skiautinį. Bet pamirštum, kas turėtų rezultate gautis – antklodė ar padėkliukas arbatos puodeliui.

Nors leidyklą už knygos viršelį reiktų pagirti. Tik norėtųsi, kad būtų pasirinkusi “Tykųjį amerikietį“(jis, beje, jau yra išleistas), o ne klajones su raudonplauke senyvo amžiaus tetute, kuri savo vienatvę praskaidrina arba beviltiškai ieškodama ją kažkada išdavusio ir pametusio karo nusikaltėlio, arba praktikuodama krest krest jogą su perpus jaunesniu juodaodžiu. Taip, kartais norėdavosi šyptelėti, tačiau visgi nors retkarčiais reikėtų palieti ir jurginus, augančius tavo sode.

O tai, kad tetutė yra pagrindinio herojaus Hario Palingo motina buvo jau aišku nuo pat pirmos jos atsiradimo scenoje akimirkos – per daug jau viskas šabloniška.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s