TUŠČIO GI TURINIO LAIŠKUS LYDĖSIU KREPŠIN

Nekuklioji LietuvaIlgai negalėjau susivokti, kaip reikėtų iš tiesų vertinti šią knygą. Lyg ir įdomu būtų pasižvalgyti po prieškario Kauną, lyg ir maga susipažinti su to meto miestiečių gyvenimu, lyg ir tikėtumeisi įdomios kelionės  laiku, bet…

Niekaip nesuvokiu leidėjų sprendimo motyvų ant knygos viršelio dėti “išplaukusią“ ir spalviškai visiškai nepatrauklią nuotrauką. Nejaugi nebuvo galima rasti, tų pačių Kauno muziejų fonduose, gerų, patrauklių, įdomių ir vizualiai įspūdingų nuotraukų, atspindinčių knygos temą ir dvasią? Jeigu jau ta Lietuva tokia nekukli, tuomet tegul tokia ir būna – ryški, provokuojanti, stilinga, akį traukianti ir užburianti. Argi tikrai tokių nuotraukų nėra? Ar ieškota lengviausio sprendimo? Toks pat klausimas kyla dėl nuotraukų, kurios pateikiamos kiekvieno skyriaus pabaigoje. Kodėl pabaigoje? Kodėl ne ten, kur apie tuos žmones rašoma, kur pasakojamos jų istorijos? Ir, beje, kur buvo knygos redaktorius? Aš iki šiol nežinojau, kad Borisas Dauguvietis gimė 1985 m. ir šiuo metu jam būtų buvę 31 metai.Taip pat kas nors iš leidėjų grupės visgi turėjo sužiūrėti, jog prie nuotraukų būtų tikslūs pavadinimai, kad tekste neliktų gramatinių ir stiliaus klaidų.

Taip, reikia pripažinti, kad autorė tikrai padirbėjo su istoriniais šaltiniais, jų daug perskaitė, apibendrino ir pateikė skaitytojui, tačiau visgi reikia pripažinti ir tai, kad knygos dalių lyginamasis svoris nevienodas. Dalys, kuriose pasakojama apie iškilias to, ir ne tik to, meto asmenybes tikrai įdomios, tačiau kam šioje knygoje turėjo atsirasti švenčių aprašymai, kuriuose jokių naujų, o ypač nekuklių, faktų tikrai nepateikiama, lieka neaišku. Kas čia jau tokio nekuklaus švęsti Jonines ir dalyvauti vakaronėse ar susirinkti prie Kalėdų stalo ir pasitikti Naujus metus? Žadant skaitytojui papasakoti apie nekuklią Lietuvą, Švenčių ir poilsio įstatymo perrašyti neužtenka, reikėtų jame išvardintas šventes bent šiek tiek aprašyti ir parodyti visiems, na kur tuomet buvo tas nekuklumas.

dubeneckiene kalpokiene

Menininkė O. Dubeneckienė-Kalpokienė, P. Kalpokas (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

Kalbant apie Kauno restoranus, visgi norėtųsi, kad knyga būtų papildyta ir jų vaizdais, t.y. nuotraukomis. O jeigu pastarųjų neiškliko, tai šių dienų  paveiksliukais, kad būtų galima įsivaizduoti, kur jie buvo, kaip jie atrodė tuomet ir kaip jie (ar vietos, kuriose jie stovėjo) atrodo dabar. Papildyta realybė yra būtent tai, kas itin domina visuomenę ir leidžia ne tik skaityti, bet ir pajusti tekstą. Jeigu knygos dalies pabaigoje sudėtos kelios nespalvotos, ne itin gero ryškumo nuotraukos (beje, taip pat kyla klausimas, ar Kauno muziejų, o gal net archyvų fondai yra tokie tušti, jog visiškai nėra ką sudėti į tokios išskirtinės temos knygą), tuomet visos tos kainos, kurios išvardintos prie kiekvieno anuometinio Kauno restorano, netenka savo prasmės (kaip, beje, ir autorės darbas), nes skaitytojas tikrai nebraižys diagramų ir nelygins kelių metų ketvirčių, kurie yra nepalyginami, kainų.

 

Visiškas šios knygos nesusipratimas, mano manymu, yra dalis apie madą. Nors turėtų būti pati įdomiausia ir ryškiausia. Pateikti vien tik drabužių aprašymus be jokios vaizdinės medžiagos, tolygu tiesiog perrašyti mados vadovėlius apie pačią madą nieko nepasakant. O skyriaus apie plaukus ir “Trumpai apie nagus“ visiškai nereikėjo, nes atrodo, kad nebuvo ką apie juos papasakoti. Kaip ir nuotraukų iš mados žurnalų. Turbūt nereikia aiškinti, kad realių žmonių realios nuotraukos būtų kur kas patrauklesnės ir informatyvesnės. Nebent buvo siekis parašyti vadovėlį siuvėjoms.

Taip pat vargu ar būtina buvo paaukoti kelias dešimt knygos puslapių perrašinėjant pažinčių skelbimus, kad ir romantiškus, nepateikiant beveik jokių paaiškinimų ar įžvalgų. Tiesiog tam, kad knyga turėtų daugiau lapų? Ir, beje, jausmas toks, kad arba terminai labai spaudė, arba medžiagos labai trūko, nes knygos pabaiga sukelia jausmą, jog žūtbūt reikėjo parengti tam tikrą skaičių spaudos lankų, o ką rašyti, tiesiog nebuvo pagalvota arba tiesiog nespėta medžiagos surasti.

Tai, kad tai visgi pirmas toks žvilgsnis į nepriklausomos Lietuvos 1918-1940 m. laikotarpį, verčia (būtent, verčia) perskaityti šią knygą iki pabaigos. Tačiau tenka pripažinti, kad šis žvilgsnis labai jau neryškus, išblukęs ir apsiblausęs. Belieka tikėtis, kad kada nors vėl žvilgtelėjus į Lietuvą, bus galima matyti ryškesnį ir tikrai įspūdingesnį vaizdą.