PASIVAIKŠČIOJIMAS KARTU IR ATSKIRAI ATRADIMŲ TAKU

12717293_10153436382543753_2222049793502584966_nPastarąsias kelias savaites kuprinėje nešiojantis unikalų vadovą po Vilnių buvo įmanoma nepastebėti pažįstamų, netyčiomis atsitrenkti į kokius nors daiktus, pražiopsoti troleibusą arba netyčiom užsispoksoti pro pastarojo ar automobilio langą norint praktiškai patikrinti, ar minėtieji Vilniaus reliktai vis dar yra savo vietose. Jau senokai teko rankose laikyti tokį išsamų ir visiems suprantama, datų ir faktų gausa neperkrautą vadovą po miestą, kurį dar nespėjai atrasit, bet norėtum prisijaukinti. Pasirodo, kad pro daugelį iš šiame vadove (ar žemėlapyje) po miestą minimų pastatų, jų puošybos elementų, mažų, bet ne menkų detalių kasdien praeini pro šalį ir niekuomet nesusimąstai, kokias istorijas jie gali papasakoti, ar kokių įvykių liudininkais jie yra. Kartais ne tik, kad nežiūri į dangų, bet nepažvelgi net sau po kojomis, o jeigu ir pažvelgi, nieko nematai. Todėl tokie leidiniai iš tiesų, kaip tai galėtų skambėti ir banaliai, padeda praregėti ir atrasti miesto spalvas, istorijas, likimus, nuotykius bei įgalina pažvelgti į supančią aplinką kitomis akimis. Sunku įsivaizduoti, kad tomis gatvėmis, kurioms šiandien pėduoji, kažkada vaikščiojo didikai ir šalies kūrėjai, kad tie akmenys bažnyčių sienose, kurie atrodė kaip pamiršti užtinkuoti, turėjo savo misiją ir paskirtį, kad šaligatviai iškloti skirtingos spalvos plytelėmis ne todėl, kad darbininkams taip atrodė gražiau, o todėl, kad žymi vietas, kurios kažkada buvo kieno nors namais, kad tai, kas šiandien yra aikštės ar automobilių stovėjimo aikštelės, buvo rūmai ar kapinės, kad čia gyveno ir kūrė žmonės, apie kuriuos galima sužinoti tik jeigu sugebėsi pakelti akis ir perskaityti tą istoriją, užrašytą kartais smulkiomis raidėmis, tačiau šiandien dar įskaitomą.

Džiugina tai, kad knyga stora, kad turi žemėlapį ir tai, kad supranti, jog visiškai nesunku bus nešiotis ją savaitgaliais išsiruošus pasivaikščioti po miestą ir nusprendus pačiam fiksuoti dar išlikusius gyvenimo pėdsakus Vilniuje.

Ir miestas niekada nebebus toks pats, koks buvo iki į atsiverčiant pirmą šios knygos puslapį.

darius pocevicius

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s