DVIEJŲ PASAULIŲ SUSIDŪRIMAS

orghan pamuk sniegasNors artimiausiuose planuose buvo visiškai kita šio autoriaus knyga ir, reiktų pastebėti, ganėtinai storesnė, tačiau visgi, nežinau, ar derinantis prie sezono, ar tiesiog vidinė nuojauta pakuždėjo, į rankas pakliuvo pastaroji. Pradėta dar praėjusiais metais, daug kartų padėta į šalį, visgi, laikantis naujų metų įsipreigojimų, užbaigta. Tikrai nelengva ir, pastarųjų įvykių Paryžiuje kontekste, itin aktuali. Galbūt galinti padėti pabandyti surasti atsakymą į klausimą – kodėl?, tačiau negarantuojanti, kad jis bus rastas. Sukelianti daug prieštaringų jausmų, tačiau neleidžianti visiškai jos pamiršti. Protarpiais erzinanti, o kartais sukelianti juoką. Tarsi koks daugiaveidis tiesos dievas, kuris kiekvieną kartą, vos tik spėjus patikėti ar pradėjus suprasti, iš karto atsuką kitą veidą ir viskas akimirksniu keičiasi. Nėra vienos tiesos ir kiekvienas iš mūsų turime savąją. Ir galime ją ginti. Problema tik ta, kokius ginklus pasirenkame. Nors, iš kitos pusės, o nuo ko ją ginti? Ar kas nors nori iš mūsų ją atimti? Kam įdomu, kokią religiją tu išpažįsti, kokiais dievais tiki, į kurią bažnyčią vaikštai (nors tik per didžiąsias religines šventes)? Žmonės kaip snaigės, kiekviena turi savo formą ir near pasikartojančių, nes gamta monotonijos nemėgsta. Kodėl reikia visus norėti paversti gniužtėmis – vienodomis, apvaliomis, kietomis.

Galima šią knygą skaityti kaip meilės romaną (nors man tai nepavyko), galima skaityti ir kaip politinį tekstą (kas, beje, taip pat, ne visiškai pavyktų). Vienintelio varianto nėra, kadangi tai viskas taip glaudžiai persipynę, kad sunku atrasti, kur baigiasi viena istorija ir prasideda kita.

Apie ką ši knygą? Vienareikšmiškai – apie pasirinkimą. Kiekvieno iš mūsų. Pasirinkimą, kurį darome iš meilės, nepriklausomai ar tai būtų meilė žmogui, ar tėvynei. Pasirinkimą, kurį turime padaryti iš pareigos. Pasirinkimą eiti savo keliu, nežiūrint, ar kiti mus palaiko, ar tenka vienam tuo keliu keliauti. Pasirinkimą “mirti stovint, ar gyventi klūpant“. Niekada nesupratau žmonių, kurie bukai ir užsispyrusiai gina “savo tiesą“, jausdamiesi silpni ir nesaugūs savo įtūžį išlieja ant aplinkinių. Galbūt todėl ir knyga buvo tokia sunkiai įveikiama, atrodė niūri, tarsi juodai baltas filmas. Tarsi lauktum, kada ateis pavasaris ir nutirps visa pasaulį dengiantis sniegas, pasitrauks tas viską stingdantis šaltis. Tačiau šis šaltis niekada nepasitrauks ir žiema niekada nesibaigs. Visada atsiras žmonių, kuriuos gąsdins pavasaris, kurie bijos tų kitų, kurie gyvena kitaip, jaučia kitaip, myli kitaip ir tiki, bet irgi kitaip, ne taip kaip jie, pasiklydę savo mažuose, baimių, netikrumo, silpnumo ir neapykantos pasaulėliuose, norėtų. Vienintelė viltis, kad kaskart jų bus vis mažiau ir mažiau.

Beje, lietuviškas knygos viršelis geriausias.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s