GALI BŪTI PRIETARINGAS, BET GALI IR NEBŪTI

viena indijoje    Na va, knyga, pradėta skaityti dar praėjusiais metais, tačiau užbaigta jau šiais – geri statistikos rodikliai garantuoti. Aišku, jeigu skaitai knygas tik dėl šių rodiklių. Tačiau aš šiuo metu gailiuosi tik to, kad ši knyga nepapuolė į rankas šiek tiek anksčiau. Į akiratį papuolė, tačiau į rankas neskubėjo. Dėl labai paprastos priežasties – jos viršelio. Nelabai jau knygai su juo pasisekė. Suprantu, kad norėta parodyti visapusišką Indiją, tokią, kokią pamatė pati autorė, bet viršelį tikrai ne autorė maketavo, todėl, mano subjektyvia nuomone, jeigu būtų pasirinktas kaip tik minimalistinis viršelio dizainas, visiškai nieko nevaizduojantis ir nebandantis skaitytojui sufleruoti, ką jis gali šios knygos puslapiuose atrasti, būtų labiau pasisekę. Na, bent jau aš tikrai būčiau greičiau ją atradusi nei dabar, kai belieka apgailestauti, kad jos neperskaičiau pries pradėdama kankintis su S. Rushdie “Vidurnakčio vaikais“. O su jais tai tikrai prisikankinta ir tik valios pastangomis pavyko užbaigti. Galbūt būčiau geriau ir jį supratusi. Nors, negaliu pasakyti, kad perskaičius šias dvi, visiškai skirtingas knygas, jau tikrai užsinorėjau į Indiją. Tiesiog po Vaivos knygos, geriau supratau, kokia ši šalis kontrastinga, daugialypė ir nenuspėjama. Aš kaip ir turbūt kiekvienas vakarietis, turi susikūrusi keletą stereotipų apie šią šalį. Visų pirma, man ji atrodo nešvari. Visur dulkės, purvas, higienos nulis ir stebuklas, kad ten dar gyvų žmonių esama, kurie dar nenumirė nuo dizinterijos ar kitokių kūno negalavimų. Antra, pavojinga ši šalis man atrodo. Ypač merginai, keliaujančiai vienai. Todėl tikrai verta žavėtis autorės drąsa, nes aš daugeliu atveju, tikrai savyje neatrasčiau nei keliautojo dvasios, nei avantiūristo drąsos vienui viena patraukti į nežinomus kraštus, pas nepažįstamus žmones. Vien todėl verta perskaityti šią knygą – savęs pažinimo tikslais – suprasti, kad tik dėka tokių drąsių žmonių, tu gali patirti pasaulį neiškeldamas kojų iš namų (nors keliauti ir labai mėgsti, tiesa, po “saugius“ kraštus). Iš tikro, aš pamačiau Indiją, ir ne turistinę, bet tikrai labai žmogišką, nors kartais ir šokiruojančią. Tačiau tai turbūt tik prieskoniai, kurie ten itin populiarūs ir be kurių nebūtų įdomus tas mūsų gyvenimas iš viso. Tiesa, po šios knygos, geriau supratau ir “Vidurnakčio vaikus“ ir nusprendžiau, kad tikrai perskaitysiu dar kelias knygas apie šią šalį. Tikrai lauksiu sekančios Vaivos knygos. Ir tikrai užsirašysiu į jogos kursus. Pabandyti. Patirti. Ir suprasti.