JŪS MATOTE, O JIS SUGALVOJO

deja vu vilniusŽmonės kalba, kad tikrieji vilniečiai yra tie, kurie turi bent po du antkapius Vilniaus kapinėse, ir kad iš tikro Vilnius yra pats tikriausias kaimas, kaip to pripažinti ir nenorėtų čia gyvenantys. Čia arba pritampi, arba keliauji toliau po svietą laimės ieškoti. Tačiau čia gyventi gali kiekvienas. Tiesiog, galbūt, reikėtų pasistengti jį prisijaukinti. Tai, aišku, tam tikrą laiką trunkantis procesas, bet rezultatas paprastai būna to vertas. Nes gali būti, kad atsitiks ir toks dalykas, kai vienas aplankytas renginys, pamatyta nuotrauka paskatins paimti į rankas knygą ir pasileisti prisiminimų keliais. Prisiminimų, kuriais vis dar gali dalintis su kolegomis ir draugais, kurie,perskaičius Ingos Liutkevičienės, kartu su paskutiniu sovietmečio Vilniaus meru Algirdu Vileikiu parašytą knygą “Deja Vu Vilnius 1974 – 1990“ tiesiog suspindi kitomis spalvomis.

Tai, kas knygoje aprašoma kaip vilniečio kasdienybė, buitis, Visgi buvo tokia pati kasdieninė ir kitų miestų gyventojų rutina. Visi mes kieme žaisdavome kvadratą, “Ali Babą“, darydavome “sekretus“, kreida braižydavome strėlytes, laptinėse įsiregdavome “namus“ ir visi be baimės gerdavome iš vienos stiklinės gazuotą vandenį, stovėdavome eilėje prie giros, keisdavome makulatūros talonėlius į tualetinį popierių. Visiška tiesa, kad vaikystei blogų laikų, deficito ir neprestižinių gyvenimo vietų  nebūna. Mažai kam iš to meto vaikų rūpėjo, kaip ir kodėl miestai buvo statomi taip, o ne kitaip, kodėl važinėjo tokios,o ne kitokios mašinos, kodėl visi mes turėjome  vienodus sportinius batelius ir netgi po daugelio metų, pažvelgę į draugų vaikystės nuotraukas galime pamatyti tobulus sovietinius klonus. Todėl, vienas iš šios knygos privalumų, kad tu gali joje atpažinti ne tik Vilniaus vaikus, bet ir save, savo draugus, savo vaikystę. Ir ne tos santvarkos mes galime ilgėtis, o savo vaikystės, jaunystės, nesvarbu, kuriame mieste ji prabėgo.

Puiku, kad šioje knygoje gali rasti atsakymus į kai kuriuos, turbūt bendrinius savo klausimus – kodėl buvo statomis tokie maži butai, kodėl buvo masiškai keliamasi į naujus miegamuosius rajonus, kodėl jie visi vienodi ir “Likimo ironija arba Po pirties“ visiškai neatrodo juokinga net ir  dabartiniais laikais, kai dygsta vienodų, vienas su kitu suspaustų daugiabučių kvartalai, kuriuose, pasirodo, gyventi yra laikoma prestižu, tačiau, į kuriuos persikėlęs tu su visam atsisveikini su savo privatumu ir esi priverstas įsilieti į kaimynų benruomenę tiesiogine to žodžio prasme, kodėl ketvirtadienis buvo žuvies diena, ir ką reiškia “sukombinuoti“. Daugelio šių dalykų, iš tiesų, kartai, gimusiai po 1990 m. jau nebepaaiškinsi. Todėl labai svarbu, kad tokie prisiminmai, paremti tikrais faktais, yra dokumentuojami, yra klausiama ir yra klausomasi tų žmonių, kurie tada buvo ten, įvykių epicentre, kurie priiminėjo sprendimus ir planavo visų mūsų gyvenimą. Nes greitai tų žmonių gali nelikti. Nelikti ne tik jų atvaizdų, bet ir išminties, gyvenimo pamokų, kuriomis jie galėtų pasidalinti su mumis, nelikti jų pačių prisiminimų. Ir visa tai liks prarasta amžinai. Ir niekas neprisimins, kaip atrodė J. Basanavičiaus gatvė 1974 m. , kaip krito šlapdriba prei Šv. Onos bažnyčios, kiek nervų ir apsukrumo reikėjo miesto vadovams, kad atsirastų elementari, tačiau šiek tiek kitokia nei visoje Sovietų Sąjungoje, miesto infrastruktūra, tokiu būdu pademonstruojant bent tokį mūsų kitoniškumą, gebėjimą mąstyti, gebėjimą gyventi savo, o ne primestą gyvenimą.

vilnius A Reklaicio nuotrauka 1974 J Basanaviciaus gatve

A. Reklaičio nuotrauka, J. Basanavičiaus gatvė, 1974 m.

 

A Sutkaus nuotrauka Slapdriba Sv Onos baznycia

A. Sutkaus nuotrauka, Šlapdriba, ŠV. Onos bažnyčia

Žmonės, kūriantys miestą, palieka ir dalelę savęs tame mieste. Nežinau, ką pasakoja gidai, vedžiodami ekskursijas po Vilniaus miestą, tačiau, jeigu yra ekskursijos literatūros kūrinių pėdsakais, tai kodėl negalėtų būti ir ekskursijos, remiantis miesto kūrėjų atsiminimais. Nereikia eskaluoti politinės praeities, visi mes turime ir visi mes darome savo pasirinkimus, tačiau, jeigu pasirinkimas padarytas siekiant kilnesnių tikslų, ne mums kitus teisti. Tiesiog galime pasivaikščioti tais takais ir tais keliais, kuriais mus vis dar gali pavedžioti kuriantys.

Nuo šiol, eidama tiltu iš Žvėryno į Vingio parka, į kabančius trosus žiūrėsiu ne tik kaip į paprastus kabančius trosus. Nuo šiols jie turės savo istoriją. O ir S.Kuzmos karžygio skulptūra, stovinti pastato Trakų ir Pylimo gatvių sankryžoje nišoje, bus ne šiaip koks neesminis miesto puošybos elementas. Smagu žinoti, kad visgi pritrūko tų kelių paskutinių žingsnių, ir dabartinio Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje neskimbčioja indai ir nekvepia, nors ir geros kokybės, bet visgi maistu. Dabar miestas turi savo istoriją, kuri susieta su kiekvieno iš mūsų istorija. Nesvarbu, iš kur būtum atvykęs į Vilnių.

“Nereikia bijoti, jei tau pasakys “Eik velniop“, – na, ir nueisi, tai vis tiek šioks toks adresas. Nereikia pykti, kad kitas ko nors nežino ar nenori žinoti“.