JUOKIASI TAS, KAS JUOKIASI PASKUTINIS

cdb_Jis-ir-vel-cia_p1   Užtenka vienos juodų plaukų sruogos ir sumaniai sumaketuoto knygos pavadinimo ir niekam nebereikia aiškinti, kas pas mus sugrįžo. Tiesa, sugrįžimo sąlygos ir priemonės šiuo atveju nėra paaiškintos. Galbūt kažkas kažkur 1945 m. tinkamai nesuveikė ir fiureriui teko vėl pradėti viską iš naujo.  Bet tai ir nesvarbu, Svarbu, kad knyga apie dabartiniais laikais Berlyno gatvėmis vaikštantį fiurerį sulaukė didelio populiarumo ir pasidiekimo ir pačioje Vokietijoje. Tikriausiai tik vokiečiai turi teisę juoktis. Nors kartais tas juokas yra ir pro ašaras, o gerai pagalvojus, greitai gali tapti ir visai nebejuokinga, nes demokratinė santvarka, kurioje mes jau kaip ir pripratome gyventi (vieni anksčiau, kiti vėliau) pasirodo yra visiškai nepatvari ir gali sugriūti bet kuriuo momentu jeigu kažkur nubustų panašių užmojų turintis veikėjas.

Nors, negaliu teigti, kad jau visi pono Adolfo teiginiai tokie jau ir neteisingi. Prisidengęs absurdiška, ir juokinga, tačiau tik  iš pirmo žvilgsnio, situacija, autorius labai aiškiai ir argumentuotai pateikia daugelį teiginių, kurie šiandien, laikantis politinio korektiškumo, visuomenėje nebėra diskutuotini, apie kuriuos, galbūt daugelis pamąsto tyliai, tačiau niekada garsiai neištaria, bijodami iš karto būti apkaltinti visomis įmanomomis nuodėmemis. Tiesa, kartais sugrįžusio fiurerio mintys ir disonuoja su šių dienų aktualijomis, tačiau visgi, lengvai šypetelėjus, priverčia susimąstyti, kad visgi esama tame šiek tiek tiesos. Kiekvienam savos.

Beje, tai taip pat puikus žiniasklaidos pasaulio paveikslas, kurį mes patys kasdien po trupinėlį galime susidėlioti ir be fiurerio pagalbos. Kuris mūsų jau turėtų ir  nebestebinti, tačiau kelti siaubą, kad didelė dalis visuomenės visgi juo besąlygiškai tiki. Nieko naujo po saule – kaip ir 1939 m., taip ir šiandien, tai galingas ginklas ir nesvarbu, kokios modifikacijos. Kam jau kam, o fiureriui tai gerai žinoma.

Knyga intriguojanti, įtraukianti. Tiesa, vietomis gal šiek tiek nukrypstama į politinius samportavimus, tačiau iš esmės, verta perskaityti. Vien tam, kad šiek tiek pasijuokti iš vietomis netgi absurdiškai naivių, bet visgi šmaikščių dialogų, kai ką permąstyti iš naujo, galbūt sutikti, o galbūt prieštarauti, galbūt sutrikti, o galbūt ką nors ir atrasti. Nors šis romanas tikrai nepretenduoja į detalų istorijos, nacionalsocializmo ar pačios Adolfo Hitlerio asmenybės studiją, visgi verta į jo užmojus pažvelgti šiek tiek kitaip. Ne viskas buvo blogai, o gal…

“Per kitą kanalą taip pat buvo rodomas sportas, beje, kortų lošėjai. Jei toks dabartinis sportas, tai kokia gali būti tautos gynybinė galia? Akimirką svarsčiau, ar iš to bukaprotiško sėdėjimo, kokį dabar mačiau, Lenė Ryfenštal būtų įstengusi ką nors išspausti, juk ir didžiausių istorijoje genijų galios ribotos.“

Tiesa, knygą turbūt labai skubėta išleisti lietuviškai, nes korektūros klaidos visgi kai kur užsiliko. Įdomu dar ir tai, kad ne visi knygos veikėjai kalba taisyklinga literatūrine vokiečių kalba (na, vertime tai būtų lietuvių kalba:)) Tik nelabai suprantama, ar tai turėjo simbolizuoti menką jų išsilavinimą, ar priklausymą tautinėms mažumoms. Nors skambėjo gana įtikinamai.

timur vermes