VIENAS MINIOJE

virselis-1000

Na ir pasisek tu man taip, kad jau antra knyga, kuri šiaip yra daugiau skirta jaunimui, patenka man į rankas susigundžius gerais atsiliepimais ir rekomendacijomis. Paprastai aš nelabai kreipiu dėmesį į tai, kas rašoma ant knygų viršelių apie panašumus su kitų autorių kūryba bei gautas premijas. Neretai ir ne kartą dėl to tenka nusivilti. Todėl ne Hugo ir Nebula premijos buvo tas motyvas, lėmęs dvi dienas pažinties su skaitančia ir su elfais bendraujančia paaugle.

Knyga apie knygas negali būti bloga. Knyga apie knygas negali nepatikti knygas mylinčiam ir jas skaitančiam. Visada įdomu “susipažinti“ su dar vienu skaitančius knygas, jas mylinčiu ir tiesiog pasinėrusiu į jas.  Tiesa, nereikia pamiršti, kad tai paauglės istorija, tačiau bet kokiu atveju galinti nutikti  bet kuriam, kuris jau seniai praeityje palikęs paauglysės amžių. Gal kiek nerealiai atrodo neįtikėtinais tempais ir kiekiais skaitomos knygos, kadangi kartais susidaro įspūdis, kad jos tiesiog ne storesnės kaip keliasdešimt puslapių arba Mora tiesiog meistriškai įvaldžiusi greitąjį skaitymą. Tačiau, kai nuolat susitinkai elfai, su jais tariamasi dėl savo gyvenimo sprendimų, o tavo mama piktoji ragana, kelios dešimtys nerealiu greičiu perskaitytų knygų nėra esmė. Daug daugiau klausimų kelia būtent šių mažų miško gyventojų vaidmuo mergaitės gyvenime. Kartais tiesiog sunku atskirti, kuris pasaulis dominuoja, kas čia tikra, kas pramanyta. Jeigu “Žiedų valdove“ ar “Sostų karuose“ viskas buvo aišku nuo pat pirmo puslapio, tai šiame romane pradedi dvejoti, kuom tikėti ir bandai logiškai pateisinti, paaiškinti veikėjų sprendimus, elgesį. Galbūt tai ir yra didžiausia problema, tas nuolatinis proto “įsijungimas“ ieškant viskam loginės prasmės. Na, o jei  jau ta logika vietomis paveda, tiesiog esi priverstas tikėti. Tačiau kaip bebūtų keista, tas tikėjimas nebūtais apreiškimais netrukdo mėgautis knyga.

Gal kiek keistokas jausmas apima skaitant visas tas išnašas kiekviename puslapyje. Jautiesi tarsi skaitydamas mokslinę studiją apie fantastinę literaturą. Galbūt tiems, kurie yra tikri fantastikos žanro mylėtojai ir fanatai, šie knygų pavadinimai ir gerai žinomi, tačiau daugumai, paprastai susipažinusių su Hobitu ir jo draugais be keletu pačių populiariausių fantastinių romanų,šios išnašos “nieko nesako“, o kartais net kėlia nejaukumo jausmą, kad esi per vis nugyventą savo gyvenimą perskaitęs tiek mažai knygų ir kiek daug dar turi jų perskaityti.

Bet kokiu atveju, motyvacija pasiekti šios knygos pabaigą visgi lieka. Nieko ten tokio reikšmingo neįvyksta, jokių esminių pokyčių neatsiranda (jeigu neatsižvelgti į mistinę simbolinę motinos – piktosios raganos sunakinimo sceną kapinėse).  Tačiau lieka gyvenimas tarp kitų, nors ir su elfais pašonėje. Pasaulyje tikrai gyvena tie, kurie patiks tau ir tu patiksi jiems.

 

 

 

ŽUVŲ IR DRAKONŲ ISTORIJOS

zuvys-ir-drakonai   Seniai taip džiaugiausi knyga, parašyta lietuvių autoriaus. Džiaugsmas dėl K. Sabaliauskaitės ir A. Tapino knygų jau išblėso, nes jos jau seniai perskaitytos. Todėl tenka ieškoti naujų džiaugsmo šaltinių ir… paimti į rankas istorijas, kurios iš pirmo žvilgsnio niekaip nesusijusios, fragmentiškos, atskirtos ne kelerių metų, bet keleto tūkstantmečių. Nors pačioje knygos pradžioje sunku susigaudyti ir suprasti, kodėl šios dvi istorijos yra apskritai pasakojamos, kadangi jos emociškai ir fiziškai tiesiog nedera, dermė pajuntama tik įpusėjus knygą, skaitant nuosekliai. Tos dvi, atrodo atskiros, istorijos pabaigoje susilieja į vieną didelę istoriją, kurią, mano asmenine nuomone, susieja legenda apie tiesiog žuvų virtimą drakonais.

Skaitant knygą negali nežavėti veikėjų vardai, kurie iš dalies pateisina ir jų bendravimo ypatumus, dialogų “aštrumą“ – Senelė Amigorena, nuolat rašanti laiškus policijai, Miki, nuolat ieškanti savo “upės slenksčių“, kuriuos galėtų įveikti, Šaša, galbūt daugiausiai “sveiko“ proto turintis šeimos narys, Mama Nora, populiari erotinių romanų rašytoja. Net negali jų įsivaizduoja kalbančių ilgais, įvairiomis prasmėmis apaugusiais sakiniais, nugrimzdusius į didelius, sunkius, “daugiaukščius“ apmąstymus. Jų pokalbiai verčia ir juoktis, ir liūdėti, ir stebėtis. Prie jų pripranti, su jais susigyveni, su jais gyveni ir tampa tikrai skaudu kai jų netenki. Tai tampa tiesiog asmeniška.

Visiškai kitokia nuotaika skaitant apie tėvo Džiusepės Kastiljonės kelionės per Kinijos kultūrą potyrius. Tai iš tiesų dviejų pasaulių, Rytų ir Vakarų, susidūrimas, kurį tenka išgyveni nepaisant to, kad jis klostosi ir ne taip, kaip tu norėtum, kad į šį gyvenimą ateina jausmai, kurie negalimi, neleistini, netoleruojami. Tiesiog gyveni lėtai tekantį ar skriejantį gyvenimą.

Nors kinų drakonas yra linkintis gero ir simbolizuoja du gerus dalykus: jėgą ir sėkmę, ne visiems jį būna lemta susitikti. Tačiau visada galima pabandyti įveikti savo upės slenksčius ir iš tiesiog žuvies pavirsti drakonu.

gyvunuhor_drakonas